Po keturių dešimtmečių
„Flamengo“ sirgaliai turi vieną ypač mėgstamą dainą, kurioje skamba tokie žodžiai: „1981-ųjų gruodį sukome ratus apie anglus / 3:0 nugalėtas „Liverpool“ / Tai paliko ryškią žymę mūsų istorijoje“.
Nors tuo metu Bobo Paisley komanda buvo laikoma ryškia favorite, Europos užkariautojus Japonijos sostinėje Tokijuje negailestingai 3:0 sudaužė populiariausias Brazilijos klubas.
Taip „Flamengo“ laimėjo vienintelį savo istorijoje Tarpkontinentinės taurės trofėjų.
Prieš 38 metus komandą vedė jos kapitonas Zico, o ekipoje žaidė išskirtinai vien Brazilijos futbolininkai.
Per keturis dešimtmečius globalizacijos procesai stipriai pakeitė ir „Flamengo“ veidą, bet Pietų Amerikos čempionų tikslas išlieka toks pats – užkariauti pasaulį.
1981-aisiais Rio de Žaneiro kamuolio burtininkai pranoko Kenny Dalglisho kompaniją. Dabar pasiruošę duoti istorinę pamoką fenomenaliajam Mohamedo Salaho, Sadio Mane ir Roberto Firmino triumviratui.
Irkluotojai pradėjo spardyti kamuolį
Didžiausią sirgalių būrį Pietų Amerikos žemyne turintis „Flamengo“ įkurtas 1895-aisiais. Prieš klubo pavadinimą įprastai rašomas CR raidžių junginys, kur C žymi klubą (angl. club), o R – irklavimą (angl. rowing).
Futbolas klubo kultivuojamų sporto šakų sąraše atsirado tik 1912-aisiais.
Visgi nors „Flamengo“ praėjusį šimtmetį buvo ryškiai populiariausias Brazilijos klubas, futbolo stadionuose komanda ilgus dešimtmečius buvo Pele „Santos“ ir Garrinchos „Botafogo“ ekipų šešėlyje.
Visgi devintojo dešimtmečio pradžioje su auksinį amžių išgyvenančiu Zico situacija pradėjo keistis.
1981-aisiais „Flamengo“ nuskynė „Copa Libertadores“ trofėjų, o 1980, 1982 ir 1983 metais tapo Brazilijos čempionais.
1992-aisiais klubas dar kartą iškovojo šalies čempionato auksą, tačiau vėliau, net su tokiais garsiais vardais kaip Romario, Rio svarbiausia komanda buvo priversta laviruoti ant pavojingos finansinio kracho, iškritimo iš aukščiausio diviziono ir chaoso atbrailos.
Portugališkas stebuklas
Viena esminių renesanso akimirkų derėtų laikyti 2013-uosius, kai buvo nuspręstas pertvarkyti klubo finansus ir sumažinti skolų naštą, kuri tuo metu siekė 235 mln. eurų.
Per nepilnus du dešimtmečius iš vieno labiausiai prasiskolinusių šalies klubų „Flamengo“ tapo turtingiausiu.
Visgi akivaizdžiai gerėjantys skaičiai klubo finansinėse sąskaitoje į trofėjus nesikristalizavo.
Bet tada gelbėtoju tapo Jorge Jesusas. Jis šių metų birželį tapo vos antruoju „Flamengo“ treneriu iš Portugalijos. 1950-aisiais komandai trumpai vadovavo Candido de Oliveira, bet įprastai Pietų Amerikos klubai į trenerius iš Europos dairosi ypač retai.
„Flamengo“ padarė išimtį ir „misteris“ – taip ispanakalbėse ir portugalakalbėse šalyje žaidėjai kreipiasi į trenerį – antrajame pagal dydį Brazilijos mieste sukūrė futbolo stebuklą.
Tuo metu, kai buvęs Lisabonos „Benfica“ strategas perėmė komandos vairą, „Flamengo“ Brazilijos čempionate ji užėmė trečiąją vietą ir 10 taškų atsiliko nuo lyderių.
Po penkių minučių „Flamengo“ baigė auksinį sezoną su 16 taškų „pagalve“ prieš sidabrą iškovojusį „Santos“ ir antrą sykį klubo istorijoje užkopė į savąjį Korkovadą – dramatiškai 2:1 Santjage nugalėjęs Buenos Airių „River Plate“, laimėjo „Copa Libertadores“.
Ką „misteris“ pakeitė?
„Flamengo“ propaguoja atakuojantį futbolą, kuris pastaraisiais metais brazilams tarptautinės sėkmės negarantuodavo. J.Jesusas dažniausiai remiasi 4-1-3-2 taktine schema ir atsisakė vieno akivaizdžiai išreikšto puolėjo. Su akivaizdžiu atakos lyderiu dauguma Brazilijos komandų žaidžia nuo 1990-ųjų, tačiau J.Jesusas nusprendė įpūsti europietiškų vėjų.
Tai visiškai pasiteisino. Įkvėpti portugalo, „Flamengo“ futbolininkai Brazilijos čempionate per paskutinius 29 mačus suklupo vos du sykius ir įmušė net 86 įvarčius
„Flamengo“ namų rungtynių vidutinis lankomumas kalba pats už save – 55 tūkst. arba 20 tūkst. geresnis rodiklis už artimiausius persekiotojus.
Kas mina pedalus?
Šiemetinė „Flamengo“ sėkmė pirmiausia priklauso nuo Gabrielio Barbosos fantastiškos formos. Iš Milano „Inter“ pasiskolintas ir „Gabigol“ pravardę turintis puolėjas įmušė ir abu įvarčius į „River Plate“ vartus „Copa Libertadores“ finale.
Kitas komandos ramstis – Bruno Henrique. Abu šie žaidėjai tapo Brazilijos čempionato „Auksinio“ bei „Sidabrinio“ batelių savininkais. G.Barbosa įmušė 25 įvarčius, B.Henrique – 21. Maža to, „Gabigolas“ su devyniais taikliais smūgiais triumfavo ir „Copa Libertadores“ snaiperių rikiuotėje.
Bet J.Jesuso pergalingose schemose yra svarbus ne tik įvarčius štampuojantys snaiperiai. Gyvybiškai svarbiomis šios komandos figūromis tapo iš stipriausių Europos klubų į gimtinę sugrįžę krašto gynėjai: buvęs Londono „Chelsea“ ir Madrido „Atletico“ gynėjas Filipe Luisas bei Miuncheno „Bayern“ narys Rafinha.
Žaidimo gijos dažniausiai priklauso dispečeriams Evertonui Ribeiro ir urugvajiečiui Giorgianui De Arrascaetai, o vartuose – 34-erių buvusiam „Valencia“ „pirmajam numeriui“ Diego Alvesui. Jis nėra toks populiarus, kaip neseniai geriausiu planetos vartininku išrinktas Alissonas, tačiau buvo pripažintas geriausiu šių metų Brazilijos vartų sargu.
