„Apie kokias pergales galime kalbėti, jei dūšioje tuo netikime?‟ – retoriškai klausia naujasis federacijos vadovas, bet vėliau priduria tikintis, kad turime galimybę patekti į Europos čempionato finalinį etapą 2024-aisiais ar bent 2028-aisiais. Ir siūlo sekti Islandijos, kurios žaidimas dabar vykstančiose Europos pirmenybėse tikriausiai maloniai nustebino ne vieną, pavyzdžiu.
Galvodamas apie futbolą mėgstančių ir jį žaidžiančių žmonių skaičių, E.Eimontas nepabūgtų leistis į ginčą apie tikrąjį sportą Nr. 1 Lietuvoje. Federacijoje prezidentas net yra pusiau juokais uždraudęs sakyti, kad futbolas mūsų šalyje yra tik sportas Nr. 2 – po krepšinio.
Apie futbolo padėtį šalyje ir jo ateitį LFF vadovas kalbės liepos 8-10 dienomis vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Artėjant verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivaliui, jis pasidalijo mintimis šia tema ir papasakojo, kaip ketina stiprinti futbolo pozicijas bei kelti jo lygį.
– Pastaruoju metu mūsų futbolas, atrodo, ne progresavo, o buvo apimtas geriausiu atveju stagnacijos. FIFA pasaulio vyrų rinktinių reitinge buvome nukritę į 139-ą vietą – žemiausią šalies futbolo istorijoje. Jau keturis mėnesius esate LFF prezidentas. Kokia situacija regėti iš šių pareigų?
– Paprastai atsakyti nelengva. Tie keturi mėnesiai leido pažvelgti į situaciją kiek kitu kampu. Daug pokalbių su suinteresuotais dalyviais – tiek išoriniais, tiek vidaus – apie tai, kokį matome Lietuvos futbolą. Ne tiek, kokį matome dabar, o kokį norėtume matyti ateityje, kokį kelią jis turėtų nueiti.
Vyksta intensyvios konsultacijos su tarptautiniais partneriais, bandome vadinamąjį know-how (angl. praktinės patirties) gauti ir iš kitų šalių. Sporte negali paimti kažkurios šalies sėkmingo modelio, perkelti į kitą ir tikėtis, kad jis pasiteisins. Beveik visada kiekviena šalis turi ieškoti savo modelio, kuris dažniausiai būna unikalus. Mes ieškome recepto, kaip turėtų teisingai susidėti visos dedamosios, susitarti tarpusavyje ir to recepto laikytis.
Kaip tik vakar skaičiau leidinuką „UEFA direct‟. Pažiūri naujienas iš kitų šalių, pavyzdžiui, Airijos, Belgijos, ir matai: pagrindinė žinia – apie jaunių futbolą, kad jie atnaujino kontraktą su sporto direktoriumi, diegia naują programą ir taip toliau. Kitos šalys nestovi vietoje. Jei įvertintume, kad šioje konkurencinėje kovoje svarbu daug kas – resursai, žinios, gebėjimas priimti ar net atspėti teisingus, reikalingus sprendimus, sėkmės receptą. Yra daug faktorių, kurie paskui lemia, ar nacionalinės rinktinės rezultatai bus tokie, kokių tikimės.
Jei versle dažnai greitai supranti, kad sprendimas neteisingas, ir gali jį koreguoti, sporte ar ugdant vaikus tik gerokai vėliau tai pamatai
Jei versle dažnai greitai supranti, kad sprendimas neteisingas, ir gali jį koreguoti, sporte ar ugdant vaikus tik gerokai vėliau pamatai, kad buvo priimtas neteisingas sprendimas. Įsitikinti, kad jis neveikia, reikia laiko.
Rinktinės rezultatą sudaro daug skirtingų dalykų. Kalbame apie jaunių ruošimą, trenerių kvalifikaciją ir metodinį pasiruošimą, mentalitetą, treniravimo kultūrą – kaip mes sugebame priimti ir atsižvelgti į kritiką, ją sveikai pareikšti stengiantis, kad kolega tobulėtų. Tuos dalykus reikia keisti. Net tokios smulkmenos lemia, kaip atrodys Lietuvos futbolas ar sportas apskritai.
– Mūsų šalies futbolas kurį laiką garsėjo ne pergalėmis, o skandalais ir tarpusavio rietenomis. Iš šalies stebint atrodo, kad didelė problema buvo ne fizinis pasirengimas ar taktika, o psichologinis klimatas.
– Sporte nėra matematikos. Net jei tavo žaidėjai patys talentingiausi, geriausiai apmokami, nereiškia, kad tavo komanda bus geriausia aikštėje ir laimės čempionatą. Tai yra komandinis sportas. Žaidžia komanda, žaidėjai turi sutarti tarpusavyje, vaizdžiai tariant, būti kaip kumštis.
Reikia suprasti, kad rinktinė nėra klubas. Žaidėjai atvažiuoja tam tikrais periodais atstovauti Lietuvai. Man sunku kalbėti už visus žaidėjus ir sakyti, kad jie turėtų ar neturėtų taip daryti. Bet mano asmeninė nuomonė tokia, kad nesvarbu simpatijos, antipatijos, patinka žmonės ar nepatinka, atvažiuoji žaisti ne dėl tų žmonių, o dėl Lietuvos, ginti Lietuvos garbę.
Stengiamės teigti, kad apsivilkdamas rinktinės marškinėlius turi atiduoti daugiau, nei gali. Privalai tai padaryti. Turi atiduoti savo širdį. Apie tai kalbuosi su treneriu Edgaru Jankausku. Manau, pavyks. Jau dabar matyti, kad komanda vieninga, ir tiek fanai, tiek žiūrovai tą mato ir matys ateinančiose rungtynėse.
– Dirbtinių aikščių pastaruoju metu padaugėjo, bet opiausia problema išlieka stadionas, kuriame nebūtų gėda žaisti. Tuometis premjeras Andrius Kubilius aiškindavo, esą geras stadionas atsiras, kai į Lietuvą pradės važinėti tokios komandos, kaip Madrido „Real“ ar Londono „Chelsea“.
Stengiamės teigti, kad apsivilkdamas rinktinės marškinėlius turi atiduoti daugiau, nei gali. Privalai tai padaryti. Turi atiduoti savo širdį
– Dabar daug kalbama apie ypatingą fenomeną – Islandijos, turinčios vos 300 tūkst. gyventojų, futbolą. Jų šalies – ne vien futbolo federacijos – strategija buvo, kad reikia daug sporto infrastruktūros. Jie jau turi berods 13 dirbtinių aikščių, aštuonis ar devynis maniežus. Pagal Lietuvos proporcijas, reikėtų viską dauginti iš 10. Štai tiek reikia, kad būtų patenkintas mūsų treniruočių infrastruktūros poreikis.
Kalbant apie stadionus, arenas, kur žaidžia aukšto meistriškumo komandos, visada pateikiu pavyzdį iš krepšinio – jei Klaipėdoje nebūtų „Švyturio‟ arenos, ar „Neptūnas‟ galėtų pasigirti dabartiniu žiūrovų lankomumu ir palaikymu? Sporto infrastruktūra šiais laikais privalo būti moderni. Ne veltui sakoma, kad sporto stadionai lyginami su viduramžių bažnyčiomis. Anuomet žmonės ėjo į bažnyčias ne tik melstis, bet ir dėl tam tikros pramogos. Stadionas turi būti toks pat traukos centras.
Neseniai buvo atliktas tyrimas, kodėl žmonės eina į stadionus. Rungtynių rezultatas liko tik ketvirtoje vietoje. Žiūrovai eina dėl pramogos, gero reginio, gerų emocijų, gero serviso. Tokios infrastruktūros, kad galėtume patenkinti visus poreikius, kuriuos turi fanas, matydamas ir lankydamas užsienio stadionus, Lietuvoje nėra.
Lietuvos nacionalinė rinktinė kitąmet žais oficialias rungtynes su škotais ir anglais. Jau šiuo metu yra užklausimas pirkti po 5 tūkst. bilietų į varžybas. Mes neturime galimybių suteikti jiems tiek bilietų.
– Kokia futbolo finansinė padėtis? Pradėdamas darbą prezidento pareigose kalbėjote apie verslo investicijas.
Jei Klaipėdoje nebūtų „Švyturio‟ arenos, ar „Neptūnas‟ galėtų pasigirti dabartiniu žiūrovų lankomumu ir palaikymu? Sporto infrastruktūra šiais laikais privalo būti moderni.
– Visada norėtųsi, kad finansavimas – kalbu ne apie rėmimą, o apie partnerystę – didėtų. Ypač kalbant apie socialinius projektus, masinį užimtumą, sveikatinimą, futbolą ir sportą apskritai mokyklose. Tai – neišnaudota įmonių socialinės atsakomybės sritis.
Nuo kada dedami sveiko gyvenimo būdo pamatai, iš kur atsinešame tas vertybes? Iš vaikystės. Jei nesportuojame, net stengiamės išvengti fizinio lavinimo pamokų, kokios mūsų perspektyvos brandžiame gyvenime staiga grįžti į sportą ir tapti aktyviais? Gana minimalios. Čia matau nepaprastai dideles galimybes verslui. Ne vien futbole, bet visame sporte.
Mūsų tikslas turėtų būti ne eiti į profesionalaus sporto finansavimą, bet didesnį dėmesį skirti masiniam sportui, visuomenės užimtumo, sporto, aktyvaus gyvenimo ir laisvalaikio vertybių.
Bet negali kaltinti verslo, jiems priekaištauti, nes pati valstybė nežino, ko nori iš sporto. Yra patvirtinta ilgalaikė sporto vystymo strategija iki 2020-ųjų. Jau praėjo 5 metai – ar kas nors daroma tai strategijai įgyvendinti? Nekalbu, gera ji ar bloga, – jei patvirtinome strategiją, turime ją įgyvendinti. O jei netinka, naikinkime ir galvokime apie kitą.
Ko reikia valstybei – sveikos tautos ar olimpinių medalių? Turėti abu iš esmės įmanoma, bet šis klausimas taip pat turi būti sprendžiamas kompleksiškai.
– Per LFF prezidento rinkimus kalbėjote apie vaikų ir jaunimo futbolą, nes meistriškumu bei įgūdžiais jie nusileidžia bendraamžiams iš užsienio. Ką jau nuveikėte šioje srityje?
– Šiuo metu darbas vyksta viduje. Intensyviai dirba darbo grupė. Prie jos prisijungs dar vienas užsienio konsultantas, jis peržiūrės, kas padaryta, ir pateiks pastabas. Planuojame surengti išplėstinę antrą sesiją aptarti jau nubrėžtoms gairėms ir numatytiems veiksmams, ar teisinga linkme einama. Per kelis mėnesius turėsime patvirtintą dokumentą, nuo kurio galėsime atsispirti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Islandija: šiemet prasiveržęs Europos futbolo ugnikalnis
– Taip pat žadėjote daugiau dėmesio skirti moterų, studentų, salės futbolui.
– Tai yra vienos iš pagrindinių mano minčių. Kalbame ne vien apie Lietuvą. Yra statistika iš Europos – nepaisant futbolo populiarumo, žiniasklaidos dėmesio, stadionų užimtumo, žiūrėjimo per televizorių, rungtynių reitingų, „gyvas‟ dalyvavimas nuolat mažėja. Per tam tikrą laiką sumažėjo daugiau nei 3 proc.
Jei šiais laikais sudėtinga suformuoti komandą, kuri galėtų žaisti tradicinį futbolą 11 prieš 11, reiškia, reikia ieškoti kitokių formų, kur mažesnis žaidėjų skaičius, lengvesnis priėjimas, mažesnės aikštelės, kad žmonės norą žaisti futbolą galėtų patenkinti kitu būdu.
Net nėra klausimo, kad moterų futbolas yra prioritetas. Ligšiolinis dėmesys tikrai nepakankamas. Galime jį smarkiai stiprinti. Šiemet suorganizavome pilotinį renginį „Ladygolas‟, kuriame buvo apjungtas merginų ir salės futbolas. Sulaukėme daugiau nei 350 mokyklinio amžiaus mergaičių komandų iš visos Lietuvos. Reiškia, noro žaisti yra. Sakoma: va, vaikai nesportuoja, dėl to kaltas kompiuteris ir emigracija – tikrai ne. Mes patys turime ieškoti formų, kaip padaryti sportą patrauklų jaunajai kartai.
– Ar turime gerų trenerių? Ar mūsų parengti treneriai vertinami ir Vakaruose?
– Labai geras klausimas. Treneris yra žmogus, nuo kurio prasideda ir ant kurio laikosi futbolas. Negaliu sakyti, kad tokių žmonių neturime, tik etikos sumetimais pavardžių neminėsiu. Aišku, norėtųsi, kad būtų daugiau.
Dirbame kartu, planuose numatyta, ką daryti, kad jų daugėtų, kad treneriai galėtų patys tobulėti, pasisemti žinių. Federacija organizuoja daug seminarų, kviečiame lektorius ir iš užsienio, vyksta trenerių kvalifikacijos kėlimo kursai ir seminarai. FIFA organizuoja bent ketverius kursus per metus. Minimum keturios trenerių grupės kiekvienais metais išvažiuoja į užsienį pasistažuoti. Kursų yra, bet išties matyti, kad jų reikia daugiau.
Kitas dalykas – mentaliteto, treniravimo kultūros keitimas suteiks kokybinį poslinkį. Labiausiai žiūrime, kaip pritraukti jaunus trenerius, kad būtų galima didinti jų kontingentą. Siekiame sveikos konkurencijos, kuri yra viso ko variklis tiek versle, tiek sporte, – kad atsirastų daugiau trenerių, kad jie taikytų įvairesnius darbo metodus, patys trokštų kasmet kelti kvalifikaciją. Tai neišvengiama. Anksčiau būdavo, kad baigei aukštąjį mokslą ir gali būti ramus 20 metų. Šiais laikais turi mokytis kiekvieną dieną.
– Pasaulyje futbolas yra sportas Nr. 1, o Lietuvoje jam tenka posūnio vaidmuo. Kodėl? Juk turime ir daug šios sporto šakos gerbėjų, ir neblogų futbolininkų. Norite keisti požiūrį į lietuvišką futbolą, bet dabar turbūt tik ištikimiausi sirgaliai gali palaikyti rinktinę.
Jei viskas teisingai ir sulauksime didesnės sėkmės, galbūt 2024-aisiais, jei nelabai – turėtų būti 2028-aisiais. Islandams prireikė tiek pat laiko – daugiau nei 10 metų
– Klausimas dvilypis. Taip, įvaizdis svarbus, turime jį kurti. Mes ir visi kiti sportai Lietuvoje norėtų aiškių kriterijų, kaip skiriamas finansavimas. Labai aiškių, iš anksto patvirtintų, visiems žinomų, iškomunikuotų, patvirtintų ne vieneriems metams į priekį, o ilgesniam laikotarpiui.
Sportas neatsiejamas nuo pergalių. Be abejo, pergalės svarbu. Bet neturint to pagrindo – aiškių finansavimo kriterijų, jaunių ir trenerių ugdymo ir taip toliau, – rezultato sudėtinga tikėtis. Tai yra bendros sporto problemos.
Bet, jei šnekame apie Lietuvą, galėčiau net padiskutuoti. Taip, mūsų rezultatai nėra tokie, kokių tikėtumės, bet pagal futbolą mėgstančių ir žaidžiančių žmonių skaičių dar galėčiau pasiginčyti, kas yra sportas Nr. 1 Lietuvoje.
– Siekiama, kad futbolas Lietuvoje iki 2020 m. taptų populiariausia ir profesionaliausiai organizuota sporto šaka.
– Sportas, pati piramidės viršūnėlė yra pergalės. Bet apie kokias pergales – aikštėje ir organizacines – galime kalbėti, jei dūšioje tuo netikime, širdimi tuo netikime? Viskas prasideda širdyje – esame patys geriausi, turime pasiekti geriausius rezultatus ir tai galime padaryti. Jei to nejaučiame savyje, apie kokį gerą pozityvų postūmį galime kalbėti? Jei tuo tikime, pergalės anksčiau ar vėliau ateis.
– Kada galime žaisti Europos futbolo čempionate?
– Gal tai ir dėkingas dalykas, kai pasakai perspektyvą po aštuonerių metų. Kita vertus, kai šnekame apie konkrečius skaičius, sudėtinga prognozuoti. Net ir sudėliojus mūsų akimis teisingą receptą, nereiškia, kad taip ir bus, – kitos futbolo federacijos taip pat ieško naujų kelių, naujų galimybių, naujų metodų. Yra sėkmės ar nesėkmės šansas.
Tačiau bet kokiu atveju aš tikiu, kad vienintelis mūsų kelias yra teisingo recepto paruošimas ir susitarimas, kokiu keliu einame, kad tai tiktų visiems. Kad staiga vidury distancijos nepradėtume galvoti: ne ne ne, blogai tą ir tą padarėme, taip netinka. Tai nereiškia, kad negalime kažko keisti, bet visi turi apsispręsti ir sutarti.
Vertinant jaunus žaidėjus, jaunimo rinktinę, tikrai tikiu, kad turime didelį šansą patekti į finalinį etapą. Kada tai atsitiks? Jei viskas teisingai ir sulauksime didesnės sėkmės, galbūt 2024-aisiais, jei nelabai – turėtų būti 2028-aisiais. Islandams prireikė tiek pat laiko – daugiau nei 10 metų, įrengus infrastruktūrą, smarkiai investavus į trenerius, smarkiai pakeitus programas mokyklose, kad fizinio lavinimo pamokos vyktų, jei neklystu, kiekvieną dieną.
