Nediduką vos 162 cm ūgio įvarčių mašiną E.Markarovą Lietuvoje prisimins gal tik Vinco Kateivos ir Benjamino Zelkevičiaus futbolininkų karta, dar ir tie sirgaliai, kuriems šiandien jau ne mažiau kaip 55-eri. Tuo metu Azerbaidžane ir Armėnijoje, nepriklausomai nuo amžiaus, E.Markarovas tebėra gyva legenda.
Kai prieš septynerius metus liaudies diplomatijos renginių metu Eduardas Markarovas su garsių armėnų delegacija atvyko į Baku ir jį pristatinėjo Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, šis tik mostelėjo ranka: „Man nereikia pristatinėti Eduardo Markarovo, ir aš, ir kiti Baku jį puikiai žinome.“
Kai Baku armėnas E.Markarovas 1971 metais perėjo iš Baku “Neftianik” į Jerevano “Ararat”, Azerbaidžano laikraščiai su liūdesiu rašė, kad “mes atidavėme savo Pele”. Azerbaidžano kompartijos vadovai netgi buvo susitarę su Armėnijos kompartijos bosais, kad E.Markarovas niekada Baku neišbėgs į aikštę žaisti prieš “Neftianik” (“Nefči”).
Pokalbį su E.Markarovu Sevano ežere plaukiojančiame motorlaivyje ir pradėjome nuo susitikimo su I.Alijevu.
– Kokį įspūdį paliko prezidentas I.Alijevas?
– Man paliko gerą įspūdį. Normalus, išlaikytas žmogus. Tada jis pasikvietė mane ir pasakė: „Noriu su jumis atskirai nusifotografuoti.“
– Lietuvis negali nepaklausti, kodėl jūs, armėnas, iškart nepradėjote žaisti Jerevano „Ararat“ komandoje, o beveik dešimtmetį žaidėte Baku „Neftianik“? Ar tai buvo jūsų tėvo, taip pat garsaus sovietinio futbolininko, sprendimas, o gal spaudimas?
– Aš ir Azerbaidžane žaidžiau armėnams – tuo metu Baku gyveno apie 0,5 mln. armėnų. O į Jerevaną nusprendžiau persikelti jau būdamas 29-erių, kai palaidojau motiną, o aplink visi ėmė kalbėti, kad E.Markarovas jau senas, jį reikia keisti. Tačiau būtent Jerevane aš pasiekiau didžiausių savo gyvenime pergalių.
– Kuo dabartinis futbolas skiriasi nuo jūsų laikų?
– Dabar jėgos daugiau, nors jei pažiūrėtume į mano laikų testus, tai jie gal net kietesni buvo. Tačiau dabar daug geresnė medicina, todėl reabilitacija po rungtynių, didelių krūvių greitesnė, kūnas greičiau atsistato, taigi viskas vyksta daug greičiau.
Mano laikais kiekvienoje komandoje buvo pora žaidėjų, kurie ir mąstė, ir viską darė daug greičiau už kitus. Dabar visi geros komandos žaidėjai yra tokio pat aukšto lygio.
Mano laikais kiekvienoje komandoje buvo pora žaidėjų, kurie ir mąstė, ir viską darė daug greičiau už kitus. Dabar visi geros komandos žaidėjai yra tokio pat aukšto lygio.
Kuo man dabartinė Miuncheno „Bayern“, kurią mes Jerevane 1975-aisiais nugalėjome 1:0, patinka? Ogi tuo, kad dabar, priešingai, nei anksčiau, kai vokiečiai žaidė tarsi automatai, kurie bėgdavo po 12-13 km per rungtynes, dabar žaidžia su galva, protingai. Antra, kai „Bayern“ perka žaidėją, jie perka ne šiaip labai gerą žaidėją, o puikų futbolininką, kurio reikia būtent tai pozicijai aikštėje.
– Koks šiuolaikinis futbolininkas jums pačiam labiausiai primena jūsų žaidimo stilių?
– Lionelis Messi. Ir gynėjas apsivaryti gali, ir pasą atiduoti. Dar armėnas Henrikas Mchitarianas iš Dortmundo „Borusija“. Jo ir tėvas buvo puikus futbolininkas, tikras centro puolėjas, daug ką paveldėjo vaikinas iš jo, be to, H.Mchitarianas mąsto aikštėje.
– L.Messi kliūna nuo gynėjų. Kliūdavo ir jums?
– Taip, tekdavo. Tačiau dažnas gynėjas manęs tiesiog nepavydavo – buvau velniškai greitas. Todėl didelių traumų išvengiau. Jei gaudavau į kojas, tai tik iš už nugaros. Tiesa, kartą pustrečio mėnesio nežaidžiau. Kijeve žaidžiant su „Dinamo“ aukštai iššokau ir po manimi palindo gynėjas. Prisiminimas liko visam gyvenimui – dešinė ranka normaliai neatsilenkia iki šiol.
– O kokie geriausi žaidėjai buvo jūsų laikais?
– Vartininkas L.Jašinas, saugas V.Voroninas ir, žinoma, puolėjas E.Strelcovas. Manau, kad jei ne kalėjimas, E.Strelcovas 1962 metų pasaulio čempionate būtų užtemdęs Pele. Super žaidėjas buvo – greitas, mąstantis ir dar 90 kg sveriantis puolėjas. Juk jis net po kelerių metų kalėjime 1968 metais sugebėjo tapti rezultatyviausiu SSRS čempionato žaidėju – įmušė 22 įvarčius.
Ir puikus žmogus buvo. Prisimenu, kaip prieš 1966 m. pasaulio čempionatą Švedijoje po kontrolinių rungtynių mes su bakiečiu A.Baniševskiu viešbučio kambaryje gurkšnojame viskį, ir staiga beldimas į duris. Už durų – Edikas (Strelcovas). Pakvietėme prisijungti. Edikas atsiprašo, kažkur dingsta, ir staiga pasirodo padavėjas su padėklu – viskio butelis, užkanda. Edikas užsakė. Štai toks žmogus buvo.
– Bet sovietų propaganda skelbdavo, kad sovietų sporto žvaigždės negeria ir nerūko...
– Na, rūkyti pradėjau būdamas 15 metų. Gyvenau tokiame Baku rajone, kad nerūkantis vaikinas ten būtų sunkiai pritapęs. Visko pasitaikydavo. Po rungtynių – pirtelė priklausydavo, ir ne vandenį ten gerdavome. Tačiau iš ryto vienuoliktą – treniruotė. Slėpdavomės nuo trenerio, žinoma, tačiau svarbiausia, jautėme saiką ir ribas.
– Su kuo iš žaidėjų jums buvo geriausia žaisti?
– Kaip čia jums teisingiau atsakius (juokiasi). Nemėgstu, bet teks dėl teisybės apie save kalbėti. Jau sakiau, kad tais laikais pora žaidėjų būdavo visa galva aukštesni už kitus komandos draugus. Tai štai mano lygis buvo aukštesnis už kitų komandos draugų, todėl ne jie prie manęs, o aš prie jų derindavau savo žaidimą.
Mano lygis buvo aukštesnis už kitų komandos draugų, todėl ne jie prie manęs, o aš prie jų derindavau savo žaidimą.
Štai L.Ištojanui krašto (puolėjas iš to paties čempioniško 1973 m. „Ararat”) reikėjo atiduoti pasą į kojas, o N.Kazarianui (taip pat "Ararat" krašto puolėjas) – leisti įsibėgėti.
– Ar prisimenate paskutines rungtynes gyvenime?
– Ne, tik prisimenu, kad tai buvo 1975 metais. Iškart po to tapau “Ararat“ treneriu.
– O dabar dar turite ką nors bendro su futbolu?
– Treniravau ir „Ararat“, ir užsienyje dirbau, ir Armėnijos rinktinės treneriu buvau, bet dabar su futbolu jau baigta. Gaunu 36 000 dramų pensiją (maždaug 360 Lt) ir esu laimingas.
***
Viską jis aikštėje darė gražiai, o jo sugebėjimas mušti įvarčius buvo unikalus, apie vos 162 cm ūgio E.Markarovą, kuris pusę savo įvarčių įmušė galva, sako jo amžininkai. O dar jie sako, kad tai yra puikus žmogus, džentelmenas. Po valandos pokalbio plaukiant Sevano ežeru ginčytis su jais nekyla nė mažiausio noro.
Skaičiai ir faktai:
* Pirmąjį įvartį SSRS čempionate įmušė 1961 metais, paskutinį – 1975-aisiais. Iš viso SSRS čempionate ir taurės varžybose E.Markarovas įmušė 159 įvarčius.
* Baku „Neftianik“ sudėtyje SSRS čempionate sužaidė 251 mačą, įmušė 88 įvarčius, Jerevano “Ararat” – 119 rungtynių, per kurias pasiekė 41 įvartį.
* 1962-aiais, būdamas vos 20-ies, tapo rezultatyviausiu SSRS čempionato žaidėju – 16 įvarčių.
* Pasaulio čempionato bronzos medalininkas su SSRS rinktine (1966), SSRS čempionas ir taurės laimėtojas (1973), vicečempionas (1971 – kaip žaidėjas ir 1976 – kaip treneris), bronzos medalininkas (1966).
* Per visą karjerą E.Markarovas nėra gavęs nė vienos geltonos kortelės.
* 1992 metais E.Markarovas pripažintas visų laikų geriausiu Armėnijos futbolininku per visą istoriją.
