G.Mažeika – apie pažintį su Z.Ibrahimovičiumi ir J.Mourinho bei A lygos ir Čempionų lygos žaidėjų skirtumus

Gediminas Mažeika – labiausiai užsienyje vertinamas Lietuvos futbolo teisėjas. Dar 2008 m. įgijęs FIFA kategoriją, jis daug metų kviečiamas teisėjauti įvairiems tarptautiniams susitikimams. Pernai lietuvis debiutavo Čempionų lygos grupių rungtynėse tarp Leverkuzeno „Bayer“ (Vokietija) ir „Monaco“ (Prancūzija) komandų.
Teisėjas Gediminas Mazeika
Teisėjas Gediminas Mažeika / V. Knyzelio nuotr.

Europos lygoje 39 metų G. Mažeika teisėjavo ne sykį. Praėjusį sezoną jis dirbo atsakomosiose Europos lygos aštuntfinalio rungtynėse tarp „Manchester United“ (Anglija) ir „Rostov“ (Rusija) ekipų. Birželį Lietuvos arbitrui buvo patikėtas Europos jaunimo (iki 21 m.) Europos čempionato pusfinalio mačas tarp Anglijos ir Vokietijos rinktinių.

Geriausias Lietuvos futbolo teisėjas gimė ir augo Kaune, dabar gyvena Rumšiškėse. Turi žmoną ir tris vaikus. Ir dirba vaikų darželyje.

G.Mažeikos, kaip futbolininko, karjera buvo trumpa. Pradėjęs rimtai treniruotis tik paauglystėje, kaip žaidėjas, jis nepasiekė didelių futbolo aukštumų. O ir dabar, paklaustas apie mėgstamus užsiėmimus, futbolo žaidimo jis nemini. Užtai stengiasi dalyvauti kuo daugiau Lietuvoje vykstančių bėgimų.

– Ar tapti futbolo teisėju buvo ilgametė jūsų svajonė? – paklausėme G.Mažeikos.

– Ko gero, vaikystėje niekas nesvajoja būti futbolo teisėju. Nebent pačių teisėjų vaikai. Bet mano tėvai buvo labai toli nuo sporto. Aš net apie Lietuvos futbolo čempionatą išgirdau būdamas 16-os. Nors gyvenau Kaune. Vis dėlto man nuo mažens vis norėdavosi žaisti futbolą. O tėvai norėjo, kad lankyčiau šokius. Šokau ketverius metus. Po to jau buvo vėlokai pradėti rimtai žaisti futbolą. Žaidžiau nebent mokyklos komandoje, nes buvau savamokslis futbolininkas.

Rimtai treniruotis pradėjau gal dešimtoje klasėje. Tai karjera ilgai ir netruko. Besimokydamas antrame kurse, jau ir baigiau žaisti, nes nustatė, kad turiu širdies problemų. Nežinau, ar diagnozė buvo tiksli, bet nuo tada jau nebesu futbolininkas. Tuomet mokiausi dabartiniame Lietuvos sporto universitete ir dėstytojas Raimondas Statkevičius pasiūlė pateisėjauti. Panašią istoriją jums turbūt papasakotų dauguma arbitrų: nebuvo teisėjo ir manęs paprašė pateisėjauti...

– Ar jūs esate profesionalus teisėjas? Ar įmanoma išgyventi iš teisėjavimo futbolo varžybose uždirbamų pinigų?

– Iš Lietuvos teisėjo atlyginimo, ko gero, neišgyventum. A lygoje aikštės teisėjas uždirba 200 eurų už rungtynes, o asistentai – perpus mažiau. Per du mėnesius suteisėjaujam dvejose, kartais trejose A lygos rungtynėse. Taigi, jei dar turi šeimyną su trimis vaikais, atlyginimas nepakankamas. Todėl būti visiškai profesionaliu teisėju Lietuvoje neįmanoma. Teisėjaujant užsienyje, žinoma, yra daug geresnis uždarbis. Bet mano pagrindinis darbas – kūno kultūros pedagogas ir terapeutas vaikų darželyje. Dirbu su vaikais, kurie turi problemų dėl plokščios pėdos, stuburo.

Tiesą sakant, derinti tai su kelionėmis į užsienį nėra lengva. Todėl esu labai dėkingas darželio direktorei ir administracijai, sudarantiems tikrai neblogas sąlygas. Nors ir pasiėmus atostogų. Bet, jei aš pasakau, kad man reikia išvažiuoti, niekada nebūna daroma kokių nors kliūčių. Pavyzdžiui, Anglijoje, teisėjai būna profesionalai, bet žmonės iš šalių – Europos futbolo vidutiniokių – labai vertina tokius darbus, kuriuos gali suderinti su teisėjavimu.

– Ar teisėjui reikia nuolat treniruotis?

– Jeigu nori būti geros formos – taip. Visą mūsų treniruočių veiklą organizuoja belgas profesorius Werneris Helsenas iš Leveno universiteto. Jis sudaro šešių savaičių makrociklus ir mes žinome, ką konkrečią dieną per treniruotę daryti. Lietuvoje mes turime savo fizinio rengimo trenerį Marių Čeliauską, jis pagal mūsų grafikus galutinai suderina mūsų treniruotes.

– O koks nors specialus pasiruošimas pačioms rungtynėms būna?

– Jeigu kalbame apie fizinį pasirengimą, tai ne. Gal kiekvienam teisėjui skirtingai. Bet aš turiu savo rutiną ir žinau, kada valgysiu, kada eisiu miegoti, kada kelsiuosi. Kartais taip ištaikai valandą pasivaikščioti, atvykęs į svetimos šalies miestą. O kartais matai tik viešbutį ir stadioną, nes tai nėra poilsinė kelionė. Fizinis pasiruošimas turi vykti nuolat, bet yra ir kitas pasiruošimas. Tik sužinojęs komandas, pradedi analizuoti. Aktyviau tai darai likus maždaug savaitei iki rungtynių.

– Lietuvoje nereikia analizuoti?

– A lygoje aš teisėjauju jau, ko gero, 13 sezoną. Tai jau ir be analizės viskas man daugmaž aišku. Būna, suprantama, kad staiga pasikeičia kurios nors komandos treneris. Tada ieškai informacijos, kokį futbolą tas treneris mėgsta ir ką bando savo komandoms įdiegti. Bet tokios gilios komandų analizės, kaip prieš tarptautinius mačus, neatlieki.

Kur sunkiau teisėjauti – A lygos ar Europos lygio rungtynėse?

– Geras klausimas, priverčiantis susimąstyti... Žiūrint, kokiu apsektu vertinsi. Jeigu palyginčiau pastarąsias teisėjautas rungtynes Europoje Mančesterio „United“ – „Rostov“ ir, pavyzdžiui, „Žalgiris“ – „Trakai“, tai labai aiškiai atsakyčiau, kad kur kas sunkiau teisėjauti buvo Vilniuje. Taip, užsienyje tu jauti didesnį spaudimą iš tribūnų, žiūrovų ten daugiau, galbūt klaidos kaina ten yra labai didelė ir galinti pakenkti tavo karjerai.

Bet Lietuvoje – visai kitokios rungtynės, kitoks žaidimas. Pirma, kas krenta į akis jose, tai pražangų skaičius. Galbūt reikėtų ištirti, dėl ko taip yra – galbūt Lietuvos klubų žaidėjai nemoka taip atimti kamuolio, kaip geriausių Europos klubų, bet pražangų skaičius A lygoje būtų dvigubai didesnis. Ir todėl „skaityti“ rungtynes teisėjui Europoje yra lengviau.

Dar vienas dalykas – ten nuvažiavai, suteisėjavai rungtynėse ir išvažiavai. O Lietuvoje per sezoną tai pačiai komandai teisėjauji labai daug kartų. Padarysi klaidą, o klaidų mes tikrai pridarome – nėra ką čia slėpti, ir po to nelabai malonu žiūrėti į akis žmonės. Nors ir žinai, kad suklydai netyčia. Kaip ir žaidėjai jaučiasi geriau laimėję, taip ir teisėjai – nesuklydę šiurkščiai.

– Ar sunku teisėjui atsigauti po didelės klaidos?

– Su patirtimi oda vis storėja, bet ji negali pasidaryti per stora. Jeigu visai nesijaudinsi suklydęs, tai nebus normalu. Bet tuo metu, kai pradedi karjerą, kokius penkerius metus, suklydus, o jei dar kas nors tavo klaidą paviešina, aplanko ne viena bemiegė naktis ir sapnai apie tą momentą... Iš tiesų tai labai sudėtinga. Kai tavo klaida gali lemti žaidėjo kontraktą ar trenerio postą. Kiekvienas teisėjo sprendimas yra atsakingas ir būtų nežmogiška, jeigu suklydęs nesijaudintum. Mes, teisėjai, juk nesame robotai.

– Kaip sekėsi bendrauti su charizmatiškuoju treneriu José Mourinho, emocingu puolėju Zlatanu Ibrahimovićiumi, teisėjaujant Mančesterio „United“?

– Įsitikinau, kad Z.Ibrahimovićius nėra labai sudėtingas žaidėjas. Tai dirbantis savo darbą, stovintis ant kojų futbolininkas. Taip, J.Mourinho visada bando rasti kabliuką net lygioje vietoje. Neseniai skaičiau juokelį, kad, jeigu J.Mourinho paliktumėt vieną drabužinėje, jis vis tiek sugebėtų su kuo nors susipykti... Suprantama, su juo nėra lengva bendrauti. Bet mano bendravimas apsiribojo tuo, kad jis prieš rungtynes palinkėjo man sėkmės, aš jam atsakiau tuo pačiu, o jis pasakė ačiū po rungtynių. Daugiau su juo dirbo rezervinis teisėjas Dovydas Sužiedelis. Kiek su juo po rungtynių kalbėjomės, sakė, kad nebuvo kažkokių rimtesnių problemų. Žinote, galbūt, nemenkinant „Rostov“ komandos, varžovo rangas neleidžia jam taip emocingai reaguoti, kaip jis būrų reagavęs, jei būtų žaidžiama, pavyzdžiui, su Madrido „Real“.

– Su kuo sunkiau sugyventi teisėjui aikštėje: su pasaulinėmis žvaigždėmis ar A lygos futbolininkais?

– Aš tai kartais sakau, kad mūsų A lygos žaidėjai per geri. Taip, yra A lygoje futbolininkų, kuriems teisėjauti sudėtinga, bet ir tai nėra pas mus taip viskas pikta. Europoje, ypač anglų komandos, futbolininkai pripratę daryti savo darbą. Jie tikrai nesikabinės dėl kiekvieno ginčytino užribio ar stūmimo vidury aikštės. Aišku, jie gali tave bandyti paspausti, jei veiksmas vyksta baudos aikštelėje. Visą laiką sunkiausia teisėjauti pietiečių komandoms.

Man pačios sunkiausios rungtynės buvo, kai teko teisėjauti andoriečiams. Pernai Estijoje buvau rezervinis teisėjas, kai draugiškas rungtynes žaidė Andoros rinktinė. Būdamas rezervinis teisėjas, aš ten suprakaitavau daugiau nei dažnai teisėjaudamas aikštėje. Kiekvienas švilpukas ir pusė Andoros atsarginių suolelio bėga tavęs paklausti: „Kodėl toks sprendimas?“ Laiko vilkinimas, voliojimasis – tai tikrai labai sudėtingos komandos. Aš esu teisėjavęs Andoros nacionalinei rinktinei, įvairaus amžiaus jaunimo rinktinėms ir kaskart vis tas pat. Kažkaip atrodo, kad tos šalies futbolininkams nėra viskas gerai su psichologiniu pasirengimu.

– Ar yra buvę kokių nors problemų su klubų vadovais, sirgaliais? Ar neteko išgirsti kokių nors grasinimų?

– Kai man užduoda šį klausimą, aš visada prisimenu savo karjeros pradžią – 2006 m. ir senąjį Marijampolės stadioną. Kaip žinote, Lietuvoje stadionai neošia ir tu aikštėje girdi, ką kalba tribūnose. Visą kėlinį kažkas įkyriai įžeidinėjo mano motiną. Jau nedaug trūko, kad asistentas, bėgiojęs prie tos tribūnos, būtų ką nors atsakęs. O su komandos vadovais bendravimas būna ganėtinai oficialus. Apsiriboja keliomis frazėmis prieš rungtynes. Europoje negirdi kokių nors replikų. Tik garsesnį stadiono ūžesį. Bet tai mane tik motyvuoja. Juk mes dėl tų emocijų ir teisėjaujame, adrenalinas dažniausiai būna teigiamas.

– Dar vienas visada užduodamas teisėjams klausimas: ar yra kas nors siūlęs kyšį?

– Pačioje pradžioje, kai tik pradėjau teisėjauti, tokių patikrinimų, užuominų yra buvę. Ir laikai kitokie buvo. Bet aš visada į šį klausimą atsakau taip – jeigu pradėsi ką nors mykti, apie tave pagalvos, kad gal tu tuo ir domiesi. Aš turėjau labai gerus mokytojus ir iškart atsakau: „Ačiū, vyrai, manęs tai nedomina.“ O per prievartą niekas nebando įkišti. Po to tu jau turi savo vardą, kurį iškovoti nėra taip labai lengva, ir net tokių kalbų nebūna. Teisėjauji, stengiesi savo darbą atlikti kaip įmanoma geriau. Aš nuoširdžiai sakau: išeinu į aikštę ir pamirštu, kokios komandos aikštėje – matau tik uniformų spalvas.

– Kaip šeima žiūri į teisėjavimą?

– Aš manau taip: futbolo teisėjas turi arba būti viengungis, arba jį turi visiškai palaikyti jo šeima. Nes jei neturi šeimos palaikymo, teisėjauti neįmanoma. Darbas, treniruotės, rungtynės. Dar pats esu futbolo mėgėjas – negaliu praleisti Čempionų lygos ar Anglijos lygos rungtynių, jei tik turiu laiko. Jei šeima manęs nepalaikytų, viską suderinti nebūtų įmanoma. Todėl šeimai be galo esu dėkingas, ypač žmonai, kuriai tenka rūpintis visu namų ūkiu, vaikų mokslais ir kitais dalykais.

– Kaip vertinate siūlymus daugiau pasitelkti technologijas ginčytinais rungtynių momentais?

– Tai labai aktualus klausimas. Manau, prie technologijų naudojimo, prie to, kad po kurio laiko paaiškės, ar įvartis įskaitomas, teks priprasti, nors dabar tai atrodo kiek keistai ir neestetiškai. Šiek tiek futbolo grožis nuo to nukentės, nes mes turėsime priprasti prie to, kad, įmušus žaidėjui įvartį iš ribinės situacijos tarp nuošalės ir ne nuošalės, jis nebėgs džiaugtis, sustos ir palauks sprendimo, kuris bus priimtas po pusės minutės. Todėl klausimas, ar tu palaikai technologijų pasitelkimą, priklauso nuo to, kaip žiūri į futbolą: ar kaip į mechaninį žaidimą, ar kaip į meno rūšį, kuriai reikia emocijos. O man pačiam sunku vienareikšmiškai į tai atsakyti.

– Ar, be futbolo, turite kokių nors pomėgių?

– Aš mėgstu skaityti. Bet dažniausiai man laiko skaityti lieka tik lėktuve. Pamenu kartą savaitgalį supratau, kad nėra kur šiandien skubėti ir galiu paskaityti – net pats nustebau. Tas savaitgalis buvo fantastiškas. Dar labai mėgstu bėgti. Šiemet dalyvauju Lietuvos bėgimo taurės varžybose. Nekenčiu treniruočių salėje, kai reikia dirbti su svarmenimis ar atlikti traumų prevencijos pratimus, o bėgti galėčiau nesustodamas – tai mano didžiausias hobis.

– Jūsų komanda visuomet ta pati? Nesikeičia?

– Kai aš sakau mano komanda, turiu mintyse šešis žmones. Tai pirmasis mano asistentas Vytautas Šimkus, antrasis asistentas Vytenis Kazlauskas, rezervinis teisėjas Dovydas Sužiedelis, už vartų – Donatas Rumšas ir Robertas Valikonis. Anksčiau mano komandoje buvo Sergejus Slyva, bet dabar jis yra Kauno „Stumbro“ klubo prezidentas ir teisėjauti dėl suprantamu priežasčių nebegali. Tai nėra tik kauniečiai. Yra teisėjų iš Vilniaus, o Donatas gyvena Palangoje. Visas mūsų pagrindinis bendravimas vyksta internetu, o kartu susirenkame tik į rungtynes, Lietuvoje būdami retai ir susitinkame. Aš ne veltui miniu savo komandą.

Vienas be jų aš tikrai nieko nebūčiau pasiekęs. Taip, galbūt yra geresnių asistentų negu maniškiai, bet labai svarbu, kad atitiktų mūsų santykiai, temperamentai. Mūsų charakteriai tikrai nėra vienodi, visi mes esame skirtingi, bet mūsų komandoje vyrauja tolerancija, sugebėjimas išklausyti, suprasti, kad ir smulkmenas. Tai, manau, sulipdo gerą komandą. Ji turi turėti gerą aurą ir vidaus atmosferą, nesvarbu, ar tai futbolininkų, ar teisėjų komanda. Ir, žinote, čia mes turime tikrą pranašumą, palyginti su dauguma užsieniečių. Užsienio teisėjai retai teisėjauja su tais pačiais asistentais ir turi komandas.

– Jeigu žiūrite futbolą: palaikote kurią nors komandą ar analizuojate teisėjo veiksmus?

– Žinau, kad dauguma mano kolegų teisėjų žiūri rungtynes, daugiausia stebėdami teisėjų darbą. Kažkada dar uždaviau Sergejui Slyvai jaunesniajam panašų klausimą. Jis atsakė, kad nieko daugiau ir nemato – tik teisėją. Aš taip negaliu. Aš visą laiką žiūriu patį futbolą. Jeigu jau nutinka koks nors ginčytinas momentas, tai aš, suprantama, visada atkreipiu dėmesį į tai, kur buvo teisėjas, kodėl jis priėmė konkretų sprendimą, bet šiaip žiūriu patį futbolą. Niekada nebuvau profesionalus futbolininkas, aukščiausia lyga, kurioje žaidžiau, buvo Lietuvos I lyga, todėl tikrai turiu tam tikrą „išsilavinimo spragą“, kurią bandau užkišti žiūrėdamas kiek įmanoma daugiau rungtynių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis