„Žinau, kad apie mane sklando daugybė įvairiausių mitų“, – ilgo ir atviro pokalbio su 15min metu ne sykį pakartoja svarbiausia Lietuvos futbolo moteris.
„Viską sakau tiesiai šviesiai, nieko neslepiu. Galbūt tai ir yra vienas iš tų niuansų, kodėl neturiu daug draugų“, – prisipažįsta V.Venslovaitienė.
Bet komanda ją myli. Ypatingą jos ryšį su žaidėjais geriausiai iliustruoja žvarbų lapkričio vakarą aukštai ore plevėsavę ilgi geltoni plaukai, žalgiriečiams triumfo akimirką ant rankų į orą išmetus ne tik trenerį Vladimirą Čeburiną, bet ir... klubo direktorę. Kaip dažnai esate matę tai?
„Žaidėjams aš esu mama“, – paaiškina klubo vadovė.
„Iš visų legendinio „Žalgirio“ titulų šalyje – devynių per 75-erius metus, šeši yra iškovoti per pastaruosius 12 metų. Bet aš suprantu, kad esu blondinė moteris ir tai – ne mano rezultatas“, – šypteli čempionė.
Ji nešmėžuoja žurnalų viršeliuose ir pirma nesiveržia dalinti interviu. Netgi lietuviškos žiniasklaidos apie futbolą sako nebeskaitanti.
„Pasakysiu atvirai, dvejus metus neskaitau. Jeigu atsiverčiu, tai noriu atsistoti ir išeiti. Supratau, kad vienintelis būdas save sustabdyti, likti klube ir padaryti darbą iki galo – pasižiūrėti tik koks bus oras, pasidomėti politika ir pandemija – viskas (juokiasi). Skaityti visko, ką apie mane rašo, aš nenoriu“, – tęsia pašnekovė.
Tačiau šįkart ji skyrė beveik valandą pokalbiui apie šio sezono sėkmes ir nesėkmes, artėjančius planus, komandos sudėtį, trenerį Vladimirą Čeburiną, jo galimybes treniruoti Lietuvos rinktinę, būsimą namų stadioną, klubo viziją ir kalbas, kad parduoda „Žalgirį“.
– Tai šeštas A lygos auksas jums. Dar laimėjote ir aštuonias šalies taures, šešias supertaures, bet šįkart triumfo akimirką nubraukėte ir ašarą. Šis laimėjimas – ypatingas?
– Manau, ypatingiausias buvo pernykštis. Šiemet jis išskirtinis, nes grįžau prie to, nuo ko ir pradėjau prieš 16-17 metų. Nuo žaidėjų paieškos, perėjimų, selekcijos... Keistas tas mano gyvenimas – kažkaip spirale sukasi. Grįžau ten, kur sakiau „niekada negrįšiu“. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad niekada nesakyk niekada.
– Jūsų surinktiems žaidėjams laistantis pergalės šampanu ir subrendo ta ašara?
– Negaliu sakyti, kad aš viena juos rinkau. Mes kartu su treneriu radome labai gerą vaibą. Gerai padirbėjome nuo to momento, kai jis pasirašė sutartį.
– Matėme ir neįprastą vaizdą – po triumfo A lygoje ant žaidėjų rankų į orą kilo ne tik treneris, bet ir vadovė. Pirmą kartą?
– Iš tiesų – pirmą. Turbūt todėl, kad visą šį sezoną labai daug laiko dirbome kartu – nebuvo tarpinio žmogaus kaip anksčiau (pernai komandą paliko sporto direktorius Deividas Česnauskis ir sporto operacijų direktoriaus pareigas ėjęs Deividas Šemberas, – past.).
Žaidėjams aš esu mama, visada praleidžiu labai daug laiko su jais. Šį kartą dirbome dar arčiau ir glaudžiau dėl pandemijos. COVID-19 įnešė savo korekcijas į visų gyvenimus. Mes susitelkėme, tapome artimesni.
– Jums dėkojo ir Vladimiras Čeburinas – sakė, kad dėl „Žalgirio“ padarote viską, kas įmanoma ir kas ne. Kas šiemet pavyko ir kas ne?
– Geriausias mano sprendimas – trenerio pasirinkimas. Jis nebuvo lengvas. Aš tą pasakiau atvirai ir pačiam treneriui, nieko neslėpiau. Galbūt čia ir yra vienas iš tų niuansų, kodėl neturiu daug draugų – visada sakau viską tiesiai šviesiai.
Pasisekė ir su žaidėjų pasirinkimu. Normalu, kad ne visi pritampa, bet tikrai didelis procentas mūsų ieškotų ir rastų žaidėjų šiemet adaptavosi. Rezultatas – pasiektas. Taip, nelaimėjome supertaurės, bet komanda susirgo COVID-19. Mane aplenkė, bet visi kiti – iškrito.
Didžiausia nesėkmė, praradimas – neįveiktas Murska Sobotos „Mura“ barjeras Europos lygos atrankoje. Daug analizavome tą nesėkmę kartu su treneriu. Manau, tai buvo psichologija. Statistika rodė mūsų pranašumą, bet galutinis rezultatas – ne mūsų naudai. Apmaudu labai. Kažkur kažką pražiūrėjau. Dėl šitos nesėkmės aš pati sau didžiausią minusą dedu.
Bet suprantu, kodėl – susidėjo emocinis ir fizinis nuovargis po sunkių trijų sezonų. Normalu, kad kažkur atbunki, kažką praleidi, kažko neįskaičiuoji. Normalu, nes dirbi su žmonėmis – į aikštę juk žengia žmonės.
– Ant kortos buvo didžiuliai pinigai – 3 mln. eurų. Tokia suma labai pakeistų Vilniaus „Žalgirį“?
– Mūsų, ir mano asmeniškai, varomoji jėga yra ne pinigai. Aš esu išugdyta kaip žmogus, kaip darbuotojas siekti rezultato. Tuomet su rezultatu ateina ir pinigai. Taip, tai pristabdė klubo plėtrą. Turime svajonę turėti savo stadioną arba bent jau bazę. Tai būtų buvęs impulsas.
Daug metų mane pliekia visi, kas išmano futbolą, bent jau taip galvojantys – turiu omenyje ne žaidimą, o verslą – kad klubas neinvestuoja, nedaro. Bet jeigu neturi pinigų – iš ko tu investuosi? Čia buvo šansas tai investicinei plėtrai.
Dabar mūsų tikslas išlieka grąžinti senas skolas. Ir tada galvoti apie investicijas. Jau ir dabar turime tokių tikslų bei planų – žengti žingsnį į priekį kokybiniame lygmenyje.
– Kokios šiuo metu yra Vilniaus „Žalgirio“ skolos? Iš kur jos atsirado?
– Vis dar turime investicinių finansinių skolų. Manau, normalu, kai darai verslą – dedi ant stalo pinigus. Jis savaime nepasidaro. Tos skolos – nuo pat pradžių, nuo 2009-ųjų. Pirmus du, tris sezonus komandą mes formavome praktiškai iš savo lėšų, iš rėmėjų, iš žaidėjų perėjimų.
Dabar tiksliai nepasakysiu, kiek tų skolų yra likę. Išorės žmonėms viską jau sugrąžinome. Yra likusi viena skola Mindaugui Nikoličiui (buvusiam komandos sporto direktoriui, turinčiam 2/16 dalių klubo, – past.). Visos klubo skolos, perskaičiavus į eurus, siekė apie 1,1-1,2 mln. eurų. Dabar jau artėjame prie nulio.
Suprasti akimirksniu: Vilniaus „Žalgirio“ žygis Europoje šiemet
- Startavo UEFA Čempionų lygos atrankoje:
- 3:1 namie ir 2:1 išvykoje įveikė Belfasto „Linfield“ (Šiaurės Airija)
- 0:2 išvykoje ir 1:3 namie nusileido Budapešto „Ferencvaroš“ (Vengrija)
- Iškrito į UEFA Europos lygos atranką:
- 0:0 išvykoje su Murska Sobotos „Mura“ (Slovėnija) ir 0:1 namuose
- Iškrito į UEFA Konferencijų lygos atrankos finalą:
- 2:2 namuose ir 0:1 išvykoje pralaimėjo Budės „Glimt“ (Norvegija)
– Koks buvo komandos biudžetas šį sezoną?
– Manau, panašiai, kaip ir praėjusiame sezone – komandai apie 1,5 mln. eurų. Visas klubo biudžetas – apie 2 mln. eurų. Šias dvi sumas atskyrėme, nes 2019 metais darėme analizę – norėjome save palyginti su konkurentais. Tuo metu mūsų komandos biudžetas buvo mažesnis nei „Sūduvos“. Dabar analizės dar nedariau, skaičius dėlioju, po šio sezono ar prieš kitą, manau, galėsiu pakomentuoti pastaruosius 3 metus.
– Žvelgiant jau į kitus metus – klubo biudžetas augs, mažės ar išliks panašus? Savivaldybė nusprendė pridėti po 200 tūkst. eurų per metus, dabar gausite po 1,05 mln. eurų kasmet.
– Noriu padėkoti Vilniaus miestui, jo vadovams. Vyko konkursas, mus įvertino vertintojai, bet ačiū vadovams už tai, kad jų pozicija nesikeičia – miestas remia sportą. Dėl to mes ir galime svajoti apie patekimą į grupių etapą, auginti „Žalgirio“ kartą, vaikai jau beldžiasi, stengiamės pasirašyti sutartis su geriausiais šalies jaunuoliais, ugdyti juos ir integruoti į vyrų futbolą. Šitie pinigai yra žiauriai svarbūs, lemiantys.
– Milijoną gaunate iš miesto, dar daugiau nei pusę – iš UEFA. Ar klubas turi kitų pajamų šaltinių? Rėmėjai? Bilietai? Žaidėjų pardavimai?
– Taip, turime. Reikia nepamiršti, kad antrą sezoną žaidžiame per pandemiją. Pusę metų žaidėme be žiūrovų. Kiekvienas euras, ateinantis į klubą, yra dalis biudžeto ir tas kiekvienas euras yra labai svarbus.
Turime rėmėjų, kurių šiek tiek sumažėjo per pandemiją, bet pagrindiniai, ištikimiausi liko. Vieni mus remia nuo 2010, kiti – nuo 2013 metų. Tai rodo, kad santykiai išlaikomi, rėmėjai mumis tiki ir eina kartu. Taip, tos sumos buvo kiek sumažintos. Dėl to, kad per pandemiją visą Lietuva, visas pasaulis mažino paramą. Svarbiausia – rėmėjai liko.
Laimėję šalies čempionų titulą mes užtikrintai gausime 810 tūkst. eurų iš UEFA. Tai yra du atrankos etapai, nes jei neįveiksime pirmojo Čempionų lygoje, žaisime dar vieną. Ir čempionų premija klubui – 260 tūkst. eurų.
Prie šios sumos dar pridėti reikia rėmėjus – maždaug 200-300 tūkst. eurų. Viską suskaičiavus, savivaldybės dalis yra iki 50 proc. Šiemet ji siekė apie 30 proc. (Vilniaus miesto savivaldybei priklauso 12,5 proc. VšĮ futbolo klubas „Žalgiris“ dalių, – past.).
– Daug aistrų sukėlė klubo TV teisių pardavimas. Žiūrint iš dabartinio taško, ar tai buvo teisingas sprendimas? Kaip darysite kitąmet?
– Darysime taip pat. Turime visi prie to priprasti. Ir netiesa, kad klubas iš to gavo tik 10 tūkst. eurų. Teko kalbėti šiuo klausimu ir su Seimo nariu. Tie žmonės, kurie perka mūsų TV teises, jie yra užsieniečiai, bet jie padeda Lietuvos futbolui. Pavyzdys, šiemet UEFA sąlyga buvo į visas išvykas vykti užsakomaisiais skrydžiais, bet tų išlaidų ji nekompensavo. Pernai buvo kitaip. Apie pasikeitusias sąlygas mes sužinojome birželio viduryje. Tai įsivaizduokite – keliauti užsakomuoju skrydžiu juk negali, jei už jį nesusimoki.
UEFA pinigus mes gauname tik rugpjūtį. Ir ką daryti? Už TV teises mes gavome daugiau nei 50 tūkst. eurų. Mūsų klubui tai tikrai ženkli suma, mes pusantro užsakomojo skrydžio už ją nusipirkome. Tie užsieniečiai mūsų TV teises vėliau pardavinėja daugeliui ir taip susirenka tą sumą.
Kitas klausimas – kodėl jokia Lietuvos televizija neperka tų teisių? Negi taip neįdomu? Nekalbu apie save, Čempionų lyga juk vyksta visada, tai kodėl metų pradžioje jokia Lietuvos televizija neįtraukia į biudžetą eilutės, skirtos nupirkti tas teises? Galima nupirkti už 5-6 tūkstančius.
Televizija yra mokama. Mes visi už ją mokame. Už šitą produktą – lygiai taip pat. Visas futbolo pasaulis gyvena iš TV teisių. Mūsų visų taip žiūrima Anglijos „Premier“ lyga – iš ko ji gyvena? Iš TV teisių. Bet ten niekam klausimas nekyla, kad reikia susimokėti už futbolą, o pas mus kyla. Ir kalčiausia dėl to yra V.Venslovaitienė (juokiasi). Ačiū.
– Užsiminėte, kad sprendimas kviestis į komandą V.Čeburiną nebuvo lengvas. Kodėl?
– Todėl, kad jis nekalbėjo angliškai. Tai vienintelis niuansas, kuris mane stabdė. Mes V.Čeburiną, kaip kandidatą treniruoti „Žalgirį“, svarstėme dar 2014 metais – prieš Valdą Dambrauską. Todėl, kad jis turėjo rezultatą su Pakruojo „Kruoja“ (mažiau nei 5 tūkst. gyventojų turintis miestelis A lygoje užėmė 2 vietą, – past.). Renkantis trenerį aš turiu tik vieną vertinimą – man svarbu tik jo rezultatai.
Turėjau vienintelį klausimą – kaip jis bendraus su anglakalbe komanda? Vadinasi – bus tarpininkas. Kas tas tarpininkas? Man reikėjo tai suvokti. Arba aš būsiu ta vertėja, arba per laiką kažkas juo taps. Bet jūs suprantate, ką reiškia būti trenerio vertėja? Aš suprantu, nes kai dirbau Edinburgo „Hearts“, ten treneriai turėjo vertėją. Tai yra labai sunkus darbas, nes tau reikia uždegti žaidėją per vertėją. Kaip tu jį uždegsi? Tos motyvacinės kalbos, išaiškinti niuansus, detales...
Po pirmų dviejų pokalbių su V.Čeburinu turėjau jam tik vieną klausimą. Sakiau, kad per savo gyvenimą mačiau daug trenerių, daug jų samdžiau – galų gale ir Jose Couceiro kartu su Vladimiru Romanovu suradau ir priėmiau į darbą – tai kodėl jūs savęs taip nemylite, jei iki šiol vis dar neišmokote anglų kalbos? Jūs ne su manimi dabar kalbėtumėte – jūs seniai būtumėte viename geriausių Europos klubų.
Neabejojau V.Čeburinu nė vieną minutę. Pradžioje buvo adaptacinis periodas. Galbūt per vėlai aš pati įsijungiau, nes iki balandžio mėnesio gyvenau Kaune. Man reikėjo važinėti, dar ir direktorės darbus daryti: biudžetas, licencijavimas, rėmėjai ir t.t. Tik po to aš nusileidau prie komandos – galbūt šiek tiek per vėlai. Todėl komanda iš pradžių jo nelabai suprato, nes dirbo per vertėjus.
Kai mes pradėjome daryti individualius pokalbius ir aiškintis, ko nesuprato, kaip suprato – aiškumas atsirado per savaitę. Komanda paaugo visiškai kitaip. Treneris tada atėjo pas mane ir pasakė: „Turbūt daugiau niekada taip nesakysiu, bet šiandien sakau – būkite rūbinėje“. Paklausiau, kas atsitiko, nes mes pradžioje turėjome ginčą, ar aš būsiu rūbinėje, ar ne. Tuomet sakiau: „Atvažiuokite į Lietuvą, susitarsime“.
– Tai V.Čeburinas toliau į Vakarus nenori, nesimoko angliškai?
– Mokosi! Jau pradėjo kalbėti ir komanda jį labai palaiko. Jis mokosi kas dieną. Iš pradžių pradėjo su vienu mokytoju, vėliau net su dviem. Mes turime susitarimą su juo, kad jis išmoks angliškai.
– Jūsų nuomone, tiktų toks treneris, kaip V.Čeburinas, mūsų rinktinei? Rezultatai Lietuvoje puikūs – sidabras su „Kruoja“, trys aukso ir vienas bronzos medalis su Marijampolės „Sūduva“. Dabar – auksas su „Žalgiriu“. Per tiek metų jis ir mūsų virtuvę, ir žaidėjus puikiai pažino.
– (Ilga pauzė). Labai netikėtas klausimas... Manau, jis tikrai pasiektų rezultatų, bet aš noriu, kad rinktinę treniruotų Lietuvos specialistas. Kita vertus, turiu būti teisinga pati sau – manau, jis suburtų tą komandą.
Kitas dalykas, kas yra rinktinė? Tai yra burtai, tavo krepšelis, į kurį tu patenki. Plius – pandeminis sezonas. Jis tikrai buvo baisus – tai vieni gali atvažiuoti, tai negali, tai serga, tai dar kažkas. Aišku, praėjęs ciklas rinktinėje buvo tikrai smagus (Lietuva UEFA Tautų lygoje C divizione užėmė 3 vietą savo grupėje, – past.). Tai suteikė džiaugsmo mums ir parodė, kad ir mes galime laimėti. Mes iš tikrųjų galime laimėti.
– V.Čeburinas turbūt yra treneris, kuris rezultatus pasiekia per darbą? Per trumpą laiką, kurį turi rinktinių strategai, jam būtų sunkiau?
– Savo rezultatus jis pasiekia per kompetenciją, per savo psichologinius gebėjimus. Jis yra labai išsilavinęs treneris.
Tikrai nustebinote šiuo klausimu... Nenoriu čia dabar reklamuoti federacijai V.Čeburino (juokiasi), bet tiesiai šviesiai atsakant į klausimą, manau, kad jis galėtų treniruoti rinktinę ir, esant pozityvioms aplinkybėms, turėtų rezultatą. Kalbu apie burtus, žaidėjų ligas, traumas, pandemiją ir t.t.
Jis iš tikrųjų visus lietuvių futbolininkus pažįsta. Žino jų gebėjimus, sugebėjimus. Kiek metų jis jau dirba Lietuvoje (su pertraukomis nuo 2012-ųjų, – past.)? Jis jau pusiau lietuvis (šypteli). Lietuviškai jis beveik supranta viską, tik nešneka, nes ta mūsų kalba nėra paprasta.
– Tęsiant temą – o galėtų V.Čeburinas suderinti darbą ir klube, ir rinktinėje?
– (Juokiasi). Na, jei federacija sutiktų kompensuoti dar vieno asistento išlaidas klube, tuomet sutikčiau dalintis. Dar vienas asistentas būtinas, nes komanda 10 dienų liktų be trenerio. Man tai būtų labai blogai!
– Tai griežto „ne“ nesakote?
– Variantas sunkus, bet įmanomas. Reikėtų modeliuoti. Tai būtų papildomos išlaidos vienareikšmiškai. Jis turėtų palikti komandoje kompetentingus asistentus, kurie dirbtų su komanda.
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę – žaidėjai iš rinktinės sugrįžo lapkričio 16 dieną, o 19-ąją jau žaidėme auksines rungtynes su „Kauno Žalgiriu“. Tai nėra paprasta. Man, iš tiesų, reikėtų gerai pagalvoti, ką aš čia šneku (juokiasi).
– Grįžkime prie komandos sudėties. Minėjote, kad šiemet šį darbą dirbote jūs kartu su treneriu. Ar norite ir toliau tai daryti? Gal jau darote? O gal ieškosite į šią poziciją žmogaus?
– Visi trys išvardinti variantai (šypteli). Ir dabar jau dirbu, ir ieškau, kas tai galėtų daryti. Ar aš noriu tai daryti – vienareikšmiškai „ne“, bet ar aš galiu to nedaryti – irgi kol kas vienareikšmiškai „ne“. Mano atžvilgiu, situacija – beviltiška. Laikas nestovi, sezonas vos tik baigiasi, prasideda kitas ir aš esu uždarame rate. Negaliu sustoti.
Bandyti dar kartą (ieškoti žmogaus į šią poziciją)? Jau dvejus metus bandėme. Bijau. Reikia suprasti, kad kiekvienas atėjęs naujas žmogus turės adaptacinį periodą. Kada jį pradėti? Su nauju sezonu? Ar geriau sezono viduryje? Nežinau. Dar neturiu atsakymo. Mes valdyboje šį klausimą svarstėme, aš jį iškėliau, pasakiau, kad nebenoriu to daryti. Tai labai sunku, tai yra mano gyvenimo sąskaita. Noriu turėti Kalėdas, aš jų neturėjau dvejus metus. Nei Naujų metų, nei Kalėdų.
Aliaksejus Baga praėjusių metų gruodžio 22 dieną padėjo prašymą išeiti iš darbo – jūs suvokiate, kas vyko? Turiu dar visus įrašus su mano sąraše buvusiais treneriais. Treneriai ruošė užduotis, kalbėjomės, po to aš klausydavau, ką jie sakė, kaip sakė, kodėl sakė? Ruošdavausi kitiems klausimams. Gyvenau pas tėvus, tai jie sakė: „Gal mums išsikraustyti? (juokiasi). Kur mums gyventi? Visada tylėti, nes tu nuolat prisijungusi?“
– Gal padeda Mindaugas Nikoličius? Vis dar turintis klubo dalių (2 iš 16, – past.)?
– Šiais metais – visiškai ne. Normalu, žmogus pasirinko kitą kelią ir tiek žinių (M.Nikoličius sporto direktoriaus pareigas eina legendiniame Kroatijos, Splito „Hajduk“ klube, – past.). Visi nori turėti laisvalaikį. Bandė jis man kažkuo padėti, bet jo klubas, jo skautai dirba su kito atlyginimų lygmens ir kvalifikacijų žaidėjais. Tai ką jis gali man pasiūlyti?
– Ar daug pokyčių numatoma kitų metų sudėtyje?
