K.Uzėla – „Žalgirio“ sistemos auklėtinis. Nuo 10 metų jis treniravosi „Žalgiriečio“ akademijoje, vėliau pateko į dublerių ir pagrindinę komandą. Vilnių jis buvo palikęs tik vienus metus, kai nuo 2018 m. iki 2019 m. buvo išnuomotas italų Feraros SPAL klubui.
2021 metų sezonas 21 metų saugui buvo sėkmingiausias karjeroje. Jis sužaidė 24 rungtynes A lygoje ir svariai prisidėjo prie „Žalgirio“ iškovoto čempionų titulo.
Sausio mėnesį K. Uzėla nusprendė persikelti į Latviją ir tapo šios šalies čempionų Rygos RFS nariu. Praėjusį savaitgalį jam teko išgyventi nemalonų incidentą, kai grįždamas iš rungtynių Suomijoje RFS klubo autobusas pateko į avariją ir apvirto. Laimei, nei jis, nei komandos draugai nenukentėjo.
Vilniečio perėjimas iš „Žalgirio“ į RFS tapo viena populiariausių ir labiausiai aptarinėjamų šios žiemos lietuviško futbolo temų.
„Trumpai šios istorijos nepapasakosiu. Galiu pasakyti tiek, kad aš paisiau savo interesų, norėjau, kad mano karjeros kreivė toliau kiltų į viršų. Sprendimas jau priimtas ir manau, kad jis išeis į gerą“, – sakė K.Uzėla.
– Tapai geriausiu Vilniaus miesto futbolininku. Šis simbolinis pripažinimas tau svarbus?
– Man visi apdovanojimai vienodai svarbūs. Jie parodo, kad eini teisingu keliu ir suteikia motyvacijos. Aš esu vilnietis, save laikau Vilniaus patriotu, todėl toks prizas labai malonus.
– Esi tikras vilnietis ir dar – „Žalgirio“ mokyklos auklėtinis. Nebuvo gaila palikti „Žalgirį“, ar išvykai dėl karjeros galimybių?
– „Žalgirio“ sistemoje aš buvau nuo 10 metų ir mano svajonė buvo žaisti šioje komandoje. Vienintelė likusi neišpildyta svajonė ta, kad su „Žalgiriu“ nepatekome į Europos taurių grupių varžybas. Dėl to apmaudu. Bet aš didžiuojuosi, jog buvau „Žalgirio“ klubo dalimi.
Antra vertus, visą gyvenimą „Žalgiryje“ nežaisiu, noriu išbandyti save aukštesniame lygyje, užsidirbti pinigų ir susikurti gyvenimą. Reikėjo žengti tokį žingsnį.
– Kokios sutarties su RFS sąlygos? Mėginsi tai išnaudoti kaip trampliną tolesnei karjerai?
– Aš ir neslepiu to. Kai derėjomės su RFS vadovais, pagrindinis klausimas buvo ne apie algas ir premijas, o apie tai, kaip jie įsivaizduoja mano situaciją ir ko tikisi. Jie atvirai pasakė: norime, jog padėtum siekti sportinių tikslų, bet taip pat būsime patenkinti, jei susirasi geresnį klubą. Vasario mėnesį vyksime į treniruočių stovyklą Turkijoje, žaisime kontrolines rungtynes su Maskvos „Dinamo“ ir Kijevo „Dinamo“. Vadovai pasakė, kad jei šiems klubams paliksiu gerą įspūdį, nedarys kliūčių ir leis susikrovus lagaminą iš karto pervažiuoti į kitą viešbutį.
Aišku, kad RFS sieks uždirbti iš mano perėjimo, bet nori padėti žengti žingsnį į priekį. Ir čia viskas priklauso nuo manęs. Jei įrodysiu, kad galiu žaisti aukštesniame lygyje – barjerų nesudarys.
– Vladimiras Čeburinas „Žalgiryje“ tave pastatė į atraminio saugo poziciją. Čia jautiesi geriausiai?
– Nors yra tekę išmėginti įvairias pozicijas, į atraminio saugo poziciją tvirtai stojau dar būdamas 12-13 metų ir joje jaučiuosi geriausiai. Kol esi jaunas, sužaidi joje vienas, antras, trečias rungtynes ir greitai pagauni ritmą. Todėl ir sezonas buvo geras. Pasitaikė prastesnių rungtynių, bet džiaugiuosi, kad po jų treneris nesodino ant suolo, pasitikėjo.
– V.Čeburinas apibūdinamas kaip itin griežtas, discipliną mėgstantis treneris. Tau jis tiko?
– Taip, man priimtina jo metodika. Esu imlus žaidėjas ir man patinka, kai treneris spaudžia, kiekvienoje treniruotėje reikalauja maksimumo. Tuomet pats jauti, kaip tobulėji. Matome, kad tas griežtumas duoda rezultatų. Rezultatai buvo, kai V.Čeburinas dirbo „Sūduvoje“, dabar jie yra „Žalgiryje“. Jei treneris sugeba pasiekti rezultatą, jis yra geras treneris.
– Ar iš trenerio sulaukdavai nuobaudų?
– Buvo kelis kartus, kai pavėlavau į treniruotę. Sykį rūbinėje pagavo su telefonu rankose. Skyrė pinigines sankcijas. Kitaip pas V.Čeburiną neišsisuksi.
– Koks buvo pirmas tavo santykis su „Žalgiriu“? Kada atėjai į stadioną?
– Tai įvyko Vingio parko stadione. Vos atsikūręs „Žalgiris“ ten žaidė namų rungtynes. Vingio parkas netoli namų, todėl su tėčiu eidavome į rungtynes. Dar įstrigo, kai 2010 metais senajame „Žalgirio“ stadione per rungtynes su Panevėžio „Ekranu“ buvo pasiektas A lygos žiūrovų lankomumo rekordas. Žalgiriečiai tas rungtynes laimėjo 1:0.
Įsiminė ir tėčio pasakojimai apie legendinį SSRS laikų Vilniaus „Žalgirį“. Iš tų atsiminimų suvokiau, kad tai nėra eilinis paprastas klubas – tai klubas su istorija.
– Kuriais žaidėjais žavėjaisi?
– Labiausiai atkreipdavau dėmesį į Mantą Kuklį. Jis buvo mano pozicijos žaidėjas, todėl atidžiai sekiau jo žaidimą. Dar imponavo Artūras Žulpa, vėliau „Žalgiryje“ žaidęs Deividas Šemberas. Bet kažkodėl labiausiai įsiminė M.Kuklio žaidimas.
Lankydamas „Žalgirio“ akademiją, per rungtynes žaidėjams padavinėdavau kamuolį. Labai gerai prisimenu 2013 metų sezoną ir puikų komandos pasirodymą Europoje, kai buvo nugalėti airiai, armėnai, lenkai.
– O po 7-8 metų jau pats žaidei kartu su M.Kukliu.
– Tai tik parodo, kaip greitai bėga laikas. Prisimenu įdomią istoriją, kai 2012 metų sezono pradžioje „Žalgiris“ LFF stadione 7:0 sutriuškino Klaipėdos „Atlantą“. Tada prieš rungtynes į aikštę paėmęs už rankos išvedžiau būtent M.Kuklį. Ieškojau archyvuose tų rungtynių galerijos, deja, nuotraukos rasti nepavyko.
– Prisistatai ir Londono „Arsenal“ gerbėju, kas gali nuskambėti keistai, nes po Arseno Wengero eros šis klubas pergalėmis nelepina.
– Mano simpatijos „Arsenal“ atsirado kokiais 2005 metais, kai dar lankiau darželį. Mane žavėjo Thierry Henry žaidimas. Būtent dėl to iki šiol visuomet stengiuosi gauti marškinėlius su 14 numeriu. Nuo T.Henry laikų ir sergu už „Arsenal“. Juk sakoma, kad gali pakeisti gyvenamąjį miestą, žmoną ar automobilį, bet palaikomos komandos keisti nevalia.
– Bet pastaraisiais metais dėl „Arsenal“ rezultatų iš draugų tikriausiai sulauki daug kandžių replikų?
– Oi, su artimais draugais visko buvo. Netgi po pralaimėtų lažybų teko galvą nusiskusti plikai. Nieko, aš kantrus. Tikiuosi, kad „Arsenal“ kažkada laimės Čempionų lygą ir jau tada aš pasijuoksiu iš draugų.
– Mėgsti „Formulės-1“ lenktynes. Kaip giliai domiesi šiuo sportu ir kurį lenktynininką palaikai?
– F-1 pradėjau žiūrėti 2008 metais ir tai kaip tik buvo čempioniškas Lewiso Hamiltono sezonas. Nuo tada per lenktynes sergu už jį. Pernai jam labai nepasisekė, bet F-1 teisėjų sprendimai visą sezoną buvo nesuprantami ir dažnai nukreipti prieš patį L. Hamiltoną. Yra daug gandų, kad L.Hamiltonas ketina pasitraukti, bet tikiuosi, kad ir toliau važiuos.
Kas dėl domėjimosi pačiomis lenktynėmis, tai negaliu savęs vadinti technikos ekspertu ar mechaniku. Bet visą naujienų srautą, lenktynininkų vidinę virtuvę stengiuosi sekti ir domėtis. Maždaug apie 2016 metus mano susidomėjimas „Formule-1“ buvo kritęs, bet po to vėl išaugo. Prie to daug prisidėjo „Netflix“ serialai „Drive to Survive“. Parodoma daug dramos ir vidinių intrigų, bet kokybiškai susukta medžiaga, kuri įtraukia.
– Kur norėtum tęsti futbolininko karjerą po Latvijos? Grįžtum į Italiją?
– Jei atsirastų proga vėl rungtyniauti Italijoje – tikrai nebūčiau prieš. Man ten patiko. Apskritai, turiu tikslą patekti į vieną iš Europos Top 5 lygų. O labiausiai norėčiau žaisti Anglijos „Premier“ lygoje. Tai būtų svajonės išsipildymas.
– Ačiū už pokalbį. Linkime prie asmeninių prizų netrukus pridėti geriausio Lietuvos metų žaidėjo titulą.
– Tai būtų logiška karjeros seka. To ir sieksiu.
