– Ar su A lygos klubų žaidėjais įmanoma išpildyti įmantrias taktines schemas? Ar žaidžiama tik pagal situaciją – šiandien apsiginame, arba šiandien užpuolame? (Kęstas)
– Treneriai visada stengiasi duoti užduotis. Bet ar jos vykdomos, ar ne, priklauso nuo pačių žaidėjų lygio. Kai komanda aukšto lygio, be abejo, lengviau vykdyti trenerio sumanymus, kadangi žaidėjų meistriškumas aukštesnis. Tuomet įmanoma viskas.
– Vienas mano bičiulis nesėkmes UEFA turnyruose aiškindavo protingesniu varžovų žaidimu – jie greičiau bėga, yra techniškesni, žaidžia protingiau. Kas yra tas protingumas? Ar treneriai neturi to „molio“, iš kurio nulipdytų tą protingą žaidimą? (Kęstas)
– Kaip jau sakiau – viską lemia meistriškumas. Juk negalima lyginti „Ekrano“ su „Atlantu“. O būna tokių komandų, su kuriomis sunku kažką pasiekti. Esame gyvi padarai ir, manau, turime teisę pasirodyti blogiau, tai yra žmogiškas dalykas.
– Ar pačiam treniruojant kurią nors Lietuvos komandą teko nusivilti, kad nepavyksta įgyvendinti kokių nors schemų, nėra kam jų vykdyti? (Kęstas)
– Treneris žiūri į medžiagą – tai, ką turi. Čia nepasirinksi, nors ir sunku, reikia dirbti su tuo, ką turi. Krepšinio aikštelėje aš po krepšiu neatimčiau kamuolio iš Arvydo Sabonio. Štai toks palyginimas. Ne veltui kalbama apie patyrusius ir jaunus žaidėjus. Yra arba gero lygio žaidėjas, arba ne. Patirtis daug lemia. Jaunas gali nubėgti daugiau metrų, bet vyresnis priims protingesnį sprendimą ir tuos metrus sutaupys.
– Kas yra sunkiau: treniruoti komandą ar joje žaisti? (Nedas)
– Treniruoti. Žaidėjas eidamas į aikštę žino, ką gali, ir susitvarko su tuo. Būdamas treneriu, stebi viską, analizuoji, kodėl kas nors neišeina, tai nėra lengva. Galvoji už visą komandą. Žaidėjas atėjo į treniruotę, atidirbo 1,5 val. ir laisvas. Galima sakyti, treneris dirba visą parą.
– Ar skiriasi treniruočių metodika Lietuvoje ir Austrijoje? (Kęstas)
– Metodikos yra visame pasaulyje ir visur jos pritaikomos. Visur rengiamas vienodas pasirengimo rungtynėms planas, bet viską lemia meistriškumas, stimulas ir atsidavimas savo darbui.
– Kodėl palikote Gargždų „Bangos“ trenerio postą? Savo noru ar neatitikote reikalavimų? (Masiulis)
– Paprasčiausiai baigėsi kontraktas ir konkrečių kalbų apie jo pratęsimą nebuvo.
– Kodėl palikote Klaipėdos „Atlanto“ trenerio postą? Kaip ten buvo iš tikrųjų? (Kevas)
– Priežastis jau minėjau. Kadangi klubo vadovybė nesilaikė jokių žmogiškų susitarimų. Norint turėti gerą komandą, reikia stabilaus finansavimo užtikrinimo, padoraus požiūrio vienas į kitą. O klubo vadovai nekeldavo ragelio, neatsakydavo į klausimus, neatvažiuodavo į susitikimus, nevykdė pažadų. Matome, kur dabar komanda yra.
– Koks Europos klubas yra jūsų favoritas? Kokia jūsų nuomonė apie paskutinį ispanų „El Clasico“ derbį? (Nedas)
– Man visada patiko „Barcelona“ ir Miuncheno „Bayern“. Kalbant apie „El Clasico“, akivaizdu, kad jis išsprendė Ispanijos čempionato klausimą. Visgi, kiek bežaistum, negali viena komanda tiek kartų būti pranašesnė už kitą. Paprasčiausiai pergalių istorija kažkada baigiasi.
– Ar iš dabar Lietuvoje rungtyniaujančių futbolininkų yra tokių, kurie pajėgūs žaisti UEFA Europos lygoje? (Nedas)
– Kai tu patenki į geresnę komandą, ir pats automatiškai pakyli laipteliu aukščiau. Yra tokių žaidėjų ir Lietuvos rinktinėje. Nors rezultatai nebuvo stulbinami, buvo žaidėjų, kurie atrodė geriau už grandioziniuose klubuose žaidžiančius varžovus. Kalbu apie Ramūną Radavičių. Atrodytų, niekuo neišsiskiriantis vaikinas, bet pasižymi puikiu mąstymu aikštėje.
– Kuris dabartinis Lietuvos futbolininkas jums įdomiausias? (Tadas)
– Iš Lietuvoje žaidžiančių – R.Radavičius.
– Ar manote, kad futbolas Lietuvoje vystomas? (Greitis)
– Manau, kad kažkokios pastangos yra dedamos. Norėtųsi, kad procesas vyktų greičiau. Yra sričių, kur būtų galima dirbti geriau.
– Ką manote apie teisėjų darbą A lygoje? Ar tiesa, kad jie papirkinėjami? (Greitis)
– Yra visokių nuomonių, kalbama apie simpatijos ir antipatijas. Sunku pasakyti, ar tai vyksta. Tačiau savo kailiu patyriau pernai per LFF taurės finalą, kai su Gargždų „Banga“ pralaimėjome Panevėžio „Ekranui“. Sunku buvo įsivaizduoti tokį teisėjavimą. Aš manau, kad jei klystama, tai turi būti klystama į abi puses. Bet jei tai daroma į vieną pusę, reikėtų klausti teisėjo kodėl. Tai skaudi tema.
– Ar dabar nesulaukiate pasiūlymų iš kitų Lietuvos klubų? (Mantas)
– Nebuvo tokių. Kai išėjau iš „Bangos“, iš „Atlanto“, daugiau dėmesio ėmiau skirti sau. Pasiūlymų iš užsienio yra, tik reikia išlaukti. Mąstau apie Austriją.
– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės perspektyvas 2014 metų pasaulio čempionato atrankos cikle? (Donatas)
– Aš nesu burtininkas. Laikas parodys. Žinoma, praėjęs etapas buvo labai nesėkmingas ir po tokio norisi kažką pasiekti. Yra naujas treneris, su naujomis idėjomis ir ta pati komanda. Ar sugebės ji įgyvendinti trenerio norus ir svajones – laikas parodys.
– Buvote Lietuvos rinktinės trenerių štabo narys EURO 2012 atrankos turnyre. Kodėl mums taip nepasisekė? (Aistis)
– Gerai, kad šioje atrankoje į mūsų grupę vėl pateko Lichtenšteinas – galėsime atsirevanšuoti. Manau, kad iš trenerių pusės buvo kažkoks nesusikalbėjimas su žaidėjais. Kaip bebūtų, per daug atsainiai pasižiūrėjome į Lichtenšteiną. Perspėjome komandą, kad negalima juokauti su tokiu varžovu, kad jis irgi moka žaisti futbolą, niekam nepralaimi daugiau kaip trimis įvarčiais. Ir čekai, ir škotai su jais vargo. Mes turėjome sėkmės išvykoje žaisdami su čekais, bet šį kartą jos pritrūko. Galvose tikriausiai buvo atsipalaidavimas ir mąstymas: jei reikės, įjungsim antrą pavarą ir vis tiek juos nugalėsim. Toks yra sportas, jame daug lemia viso kolektyvo psichologija ir atsidavimas darbui.
– Ar būdamas 47-erių vis dar galėtumėte būti naudingesnis žaidėjas už kurį nors kitą Lietuvos rinktinės narį? (Artur)
– Nebent rūbinėje. Galiu būti naudingesnis už juos diskusijoje, bet ne aikštėje.
