Antradienį Europos lygos šešioliktfinalio rungtynėse Kazanės „Rubin“ Maskvoje priėmė graikų Pirėjo „Olympiakos“. UEFA delegatas leido komandoms žaisti spaudžiant net minus 13 laipsnių šaltukui. Pranašiau rungtyniavę „Olympiacos“ futbolininkai šventė pergalę 1:0, kartą nuginklavę „Rubin“ vartus gynusį Giedrių Arlauskį.
G.Arlauskis papasakojo įspūdžius apie šias ekstremalias rungtynes ir tai, ką jaučia futbolininkai žaisdami tokiu oru.
– Rungtynių rytą ir išvakarėse Rusijos spauda vis kartojo, kad rungtynės gali būti atidėtos. Ar tokia tikimybė buvo iš tiesų? – futbolas.lt paklausė G.Arlauskio.
– Buvo, nes išvakarėse treniravomės vakare apie 18 val., tai „Lužnikų“ stadione spaudė 23 laipsnių šaltis. Sportuoti tokiomis sąlygomis beveik neįmanoma. Rungtynės buvo numatytos 17 val. vietos laiku, todėl iš anksto atkeltos į 15 val., kai oro temperatūra būna šiltesnė.
– Įspūdingai atrodė kadrai, kuriuose matyti, kaip visi „Rubin“ žaidėjai per treniruotę užsidengę veidus taip, kad matosi tik akys...
– Tokios pašiltinimo priemonės treniruotėse dar kažkiek padeda, bet UEFA jau uždraudė rungtynėse naudoti panašias priemones, megztinius ilgomis apykaklėmis ir kepures. Toks sprendimas priimtas dėl saugumo – kad žaidėjai neužsikabintų vienas už kito aprangos, netemptų, ar nesmaugtų.
– Kiek laipsnių šalčio buvo rungtynių su „Olympiakos“ metu?
– Minus 13.
– Kaip rengiamasi žaisti tokiomis sąlygomis?
– Kokios apsisaugojimo priemonės naudojamos? Yra taip vadinamieji šildomieji kremai. Tačiau jie veikia tik kokias penkiasdešimt minučių, vėliau jie praranda savo funkcionalumą. Todėl ausis, veidą, kojas išsitepame vazelinu. Pirmiausiai labiausiai sušąla vidinės kelių pusės, vėliau ima „kabinti“ veidą ir kojų pirštus. Futbolo bateliai juk odiniai, tad labai traukia šaltį. Ne paslaptis, kad dauguma futbolininkų neretai dėvi mažesnio dydžio batelius, kad geriau jaustų kamuolį. Todėl smūgiuojant kamuolį pirštus tiesiog gelia. Dar yra po sportine apranga užsivelkami termodrabužiai, tačiau jie gelbsti vos 10-15 minučių.
– Kaip šaltis įtakoja žaidimo kokybę, ir dar žaidžiant ant sintetinės „Lužnikų“ vejos?
– Tas pats apšalęs kamuolys skrieja ne taip, kaip įprasta. Aikštės žaidėjams tampa sunkiau kvėpuoti, nes prie intensyvaus krūvio norisi įkvėpti daugiau oro, bet tokiomis sąlygomis to padaryti negali. Be abejo, dėl sustingusių raumenų negali atlikti visų veiksmų maksimalia galia, sulėtėja greitis.
– Bet pats jau turite panašios patirties. Lygiai prieš metus taip pat Maskvoje atstovavote „Rubin“ rungtynėse su olandų Enšedės „Twente“.
– Tada buvo minus 18. Tačiau tuomet buvo galima naudoti įvairius veido apdangalus, apykakles ir kepures. Kaip minėjau, dabar UEFA jas jau uždraudė. Todėl šiemet žaisti prie 13 laipsnių šalčio buvo sudėtingiau, nei pernai prie 18. Visas sustingsti rungtynių bėgyje.
– Rusijos futbolo komentatoriai iš pradžių gyrė jus už ryžtingą ir drąsų žaidimą paliekant vartus, bet vėliau buvo pora epizodų, kai sunkiai sugraibėte kamuolį.
– Negalėčiau ginčytis. Kai esi įpratęs žaisti normaliomis sąlygomis, atrodo, kad visur suspėsi, pagausi kamuolį, išmuši, bet dedi žingsnį ir jauti, kad greičio nebėra, raumenys sustingę, šuolis nebe tas. Todėl ir buvo tų netikslumų. Juk vasarą žmogus vaikšto atsipalaidavęs, o žiemą eina susitraukęs ir dairosi, į kokį šiltesnį kampą įlysti. Tas pats ir čia – matai atskriejantį kamuolį, esi tikras, kad spėsi prie jo, bet dėl šalčio ir pritrūksta tos dalies sekundės, kuri gali tapti lemiama. Iš tiesų, pirmame kėlinyje buvau daug žvalesnis, o antrame, ypač paskutines 30 minučių, buvo labai šalta.
G.Arlauskis ruošiasi mačui su „Olympiacos“. |
– Ar epizode, kai po kampinio Davidas Fusteris įmušė pergalingą įvartį, įžvelgėte savo kaltės?
– Niekas man dėl to nepriekaištavo ir nieko nesakė. Žinau, kad komandai galėjau labiau padėti, sužaisti protingiau. Po kampinio kamuolys skriejo ties vartininko aikštelės linija, išbėgau jo atmušti, o kovodamas dar ir smūgį į nugarą gavau nuo varžovo. Esu tikras, kad normaliomis sąlygomis tas pamuštas kamuolys būtų skriejęs gerokai toliau, nei šį kartą, bet dėl šalčio nepavyko to padaryti.
Kai analizuoju savo praleistus įvarčius šaltu protu, atrodo, jog viskas labai paprasta, tereikia žengti žingsnį, perstatyti koją ir pasieksi kamuolį, bei padėsi komandai. Bet rungtynių metu turi sekundę apsispręsti, ką daryti ir priimi tokį sprendimą, kuris atrodo geriausias. Antradienį galėjau nepulti prie to kamuolio, tačiau jei būčiau praleidęs įvartį nuo vartininko aikštelės linijos visi sakytų – kodėl neišbėgai? Antra vertus, galima paklausti, ką tuo metu veikė kiti komandos žaidėjai? Futbolas susideda iš daugybės niuansų.
– Po pralaimėjimo visi „Rubin“ žaidėjai, treneriai sutartinai tvirtino, kad atsakomojoje dvikovoje sieks pergalės. Suprantama, profesionalai kitaip kalbėti ir negali. Tačiau stebint rungtynes jautėsi akivaizdus „Olympiakos“ pranašumas. Tikite, kad Graikijoje galima siekti revanšo?
– Abiejų komandų situacija skiriasi, nes „Olympiakos“ visą žiemą žaidžia Graikijos čempionate, jie turi savo braižą ir pasiekę gerą formą. Mes po žiemos pertraukos dar tik esame komandos lipdymo stadijoje ir sudėtinga jau pirmose oficialiose rungtynėse šauti į viršų. Tačiau šiame mače mūsų žaidime buvo ir gražių epizodų, tik akivaizdžiai trūksta žaidybinės praktikos. Neabejoju, kad „Rubin“ žaidimas tik gerės.
Pirėjuje mes žaisime visai kitokiomis oro sąlygomis, o „Olympiakos“ nėra neįveikiama komanda. Nors graikus karštai palaikys savi aistruoliai, bet man asmeniškai geriau žaisti geru oru prieš kitus sirgalius, nei namie tuščiame stadione ir dar tokiu šalčiu. Aš manau, kad vasario 23-iąją bus geros rungtynės ir visko šioje poroje dar gali nutikti.
– Europoje į kovą eina ir kiti Rusijos klubai – trečiadienį Sankt Peterburgo „Zenit“, po to Maskvos „Lokomotiv“, kitą savaitę – Maskvos CSKA. Kokie jų šansai?
– Juk susiduria su analogiškomis problemomis, kaip ir „Rubin“. Visi treneriai mėgsta sakyti, kad pasirengimui jiems trūksta laiko. Rusams ši problema ypač aktuali ir su ja susiduriama kasmet. „Zenit“, „Lokomotiv“, CSKA taip pat bus labai sunku, nes žaidžiant su aukšto lygio varžovais kartais rungtynių baigtį nulemia paprasti epizodai, klaidos, atsirandančios dėl žaidybinės praktikos stokos.
„Rubin“ – „Olympiacos“ rungtynių epizodai: