Gimęs ir augęs Šiauliuose, R.Viktoravičius futbolininko karjeroje žaidė puolėju „Tauro“ (1979-1984; 1992-1994), „Sakalo“ (1985-1992) ir Rygos ASK (1985-1986) komandose. Būdamas treneriu, jis 2003-2009 m. vadovavo Šiaulių universiteto studentų rinktinei, kuri tris kartus tapo Lietuvos čempionais (2004, 2005, 2007 m.).
Vis dėlto 66 metų specialistas yra geriausiai žinomas dėl savo darbo su „Gintros“ komanda. Nuo 2003 m. ekipą treniruojantis šiaulietis 15 kartų su ja laimėjo Lietuvos A lygos pirmenybes, iškovojo 12 Lietuvos moterų futbolo taurės titulų bei kartą triumfavo Baltijos moterų lygoje. Su R.Viktoravičiumi „Gintra“ 2015 metais pirmą kartą istorijoje pasiekė UEFA Čempionių lygos aštuntfinalį. Tokį patį pasiekimą garsiausias Lietuvos futbolo klubas pakartojo ir 2017 metais, kai susitiko su „Barcelona“ futbolininkėmis.
Treneris taip pat nuo 2009 metų treniruoja Lietuvos moterų futbolo rinktinę. 2015 metais R.Viktoravičiaus treniruojama nacionalinė komanda triumfavo Baltijos taurės varžybose.
R.Viktoravičius su lff.lt svetaine aptarė praėjusių metų rezultatus, papasakojo apie patirtį dirbant moterų treneriu bei įvertino Lietuvos futbolo geriausiųjų rinkimų kandidates.
– Rimantai, su moterimis dirbti pradėjote ir prie „Gintros-Universiteto“ vairo stojote 2003 metais, iki šiol ją treniruojate. Galbūt galite prisiminti, kaip prasidėjo jūsų darbas su moterimis, kokia tuo metu buvo Lietuvos moterų futbolo situacija?
– 2003 metais buvau naujokas – man viskas buvo labai įdomu ir netgi stebėjausi, kokią įtaką gali padaryti moterys. Būtent tais metais klubas pradėjo kryptingai dirbti tiek komplektuojant komandą, tiek treniruočių procese. Tuo metu sudėtyje buvo vos trys-keturios žaidėjos, kurios galėjo techniškai išpildyti keliamus reikalavimus, o dabar mums reikia 22 tokių futbolininkių. Taip pat tai buvo pakankamai specifinis darbas, nes visuomenė nepriėmė moterų futbolo, į tai žiūrėjo stereotipiškai. Pamenu, kad viena futbolininkė nuėjo pas gydytoją dėl sumušimo, o jis jai pasakė: „Tu gal kvaila, futbolą žaidi?“. Dabar viskas po truputi keičiasi, tačiau labai norėtųsi matyti tai, kas vyksta Vakarų Europoje.
Pamenu, kad viena futbolininkė nuėjo pas gydytoją dėl sumušimo, o jis jai pasakė: „Tu gal kvaila, futbolą žaidi?“
– Turite įvairios patirties, bet kokius įvardytumėte pagrindinius skirtumus treniruojant vyrus ir moteris?
– Su vyrais galbūt viskas yra kiek paprasčiau – su jais gali būti griežtesnis, mažiau eini į kompromisus. Jeigu moteris sako „ne“, tai ne visada reiškia „ne“. Kai ji sako „nenoriu futbolo žaisti“, ji galbūt iš tikrųjų nori žaisti futbolą, bet yra pavargusi. Įvairių niuansų yra, todėl reikia atrasti griežtumo ir švelnumo balansą, nes galima situaciją sugadinti su per dideliu švelnumu ar griežtumu.
Jeigu moteris sako „ne“, tai ne visada reiškia „ne“
– Po šitiek metų moterų futbole, ar galite pasakyti, jog šiame laikotarpyje keitėsi suvokimas ir požiūris į treniravimą? Kas labiausiai pasikeitė?
– Kai dirbi, per daug apie tai nesusimąstai. Per visą šį laiką teko dirbti su skirtingomis žaidėjų kartomis – mažiau motyvuotomis, daugiau motyvuotomis. Sunku atsakyti į šį klausimą, nes nuolat vyrauja dinamiškumas treniruojant skirtingas futbolininkes, tai reikalauja atitinkamų darbo principų.
– Ar būtų galima įžvelgti skirtumus tarp moterų futbolo, kuris buvo žaidžiamas prieš 15 metų ir dabar?
– Taktikos atžvilgiu, tai visada priklauso nuo pačios komandos techninio lygio. Jeigu žaidėjos yra techniškos, greitai mąstančios, tu gali susigalvoti įvairių taktinių žaidimo variantų, o jei tavo pasirinkimas skurdesnis, tavo galimybės – ribotos. Tačiau pats moterų futbolas tiek taktiškai, tiek fiziškai pažengęs į priekį. Šiuolaikiniame žaidime tu turi mąstyti greičiau priimant sprendimus, ne viskas sukasi apie patį fizinį žaidėjų greitį.
– Ar pastebėjote tai dirbant tiesiogiai su savo treniruojamomis komandomis?
– Dažniausiai aktualiausius aspektus pamatome ir užsigrūdiname žaisdami tarptautinio lygio rungtynes. Tarkime, su „Gintra“ važiuojame į turnyrą Potsdame žaisti su aukšto lygio komandomis, kur įsitikiname modernaus futbolo pažanga. Tačiau, kai grįžtame atgal į Lietuvą, sunku palaikyti tą lygį, tad bandome žaisti kuo daugiau draugiškų rungtynių su užsienio komandomis, taip pat vyrais. Mums kas savaitę reikia žaisti tokias kokybiškas rungtynes, o ne vieną kartą į du mėnesius. Su moterų rinktinė ta pati situacija – kuo daugiau žaisime su aukšto lygio varžovėmis, tuo komanda bus tvirtesnė.
– 2018 metai jums, kaip treneriui buvo…
– Visada nori pasiekti daugiau. Su „Gintra“ Čempionų lygoje nepavyko patekti į aštuntfinalį, bet būti tarp 22 stipriausių Europos komandų nėra blogai. Lietuvos čempionate, eilinį kartą, viskas susiklostė gerai. Baltijos lygoje likome antros, tačiau suteikėme rimtą kovą didesnį biudžetą turėjusiai Minsko komandai. Su nacionaline rinktine neturėjome daug rungtynių, tačiau teigiamai Baltijos taurės varžybų įvertinti negaliu, likome trečios. Galbūt tas laikotarpis nebuvo palankus – didžioji dalis žaidėjų tuo metu atostogavo ir nebuvo gerai pasirengusios, o „Gintros“ žaidėjų nepakako. Tad metai buvo įvairiapusiški.
– Vasario 21 d. bus ištraukti 2021 metų Europos moterų futbolo čempionato atrankos burtai. Kuo ši atranka bus ypatinga ir ką ji gali suteikti mūsų rinktinei?
– Pagaliau turėsime normalaus formato varžybas – ankščiau teko žaisti „atrankoje į atranką“, preliminariame turnyre, dabar žaisime įprastoje atrankos grupėje. Toks pasikeitimas turėjo įvykti jau prieš 10 metų. Mūsų lauks trys-keturios aukšto lygio rinktinės ir nereikia tikėtis įspūdingų rezultatų, bet kito kelio nėra – reikia tobulėti, be pralaimėjimų nebus ir pergalių. Tai bus puiki proga merginoms patobulėti.
– Apskritai, 2019 metais rinktinė sužais gerokai daugiau rungtynių, kaip tai vertinate?
– Tai yra labai gerai. Vasarį žaisime tris rungtynes stovykloje Kipre, balandį numatytos dvejos rungtynės su Farerų salų rinktine, vėliau laukia dvejos rungtynės Baltijos taurėje ir rudenį – atrankos į Europos čempionatą rungtynės. Jeigu viskas pavyks, manau, metų gale galėsime sau užsidėti pliusą. Tokia žaidybinė patirtis yra labai svarbi.
– Neseniai sparčiai žingsniais į priekį einanti Lietuvos supertalentė Liucija Vaitukaitytė persikėlė į „Sevilla“ klubą. Kaip manote, ar ji gali tapti pasaulio elito futbolininke?
– Aišku, kad „Sevilla“ klubas tikrai nėra jos lubos ir ji gali žengti dar toliau. Liucija yra labai motyvuota ir talentinga žaidėja. Tačiau labai svarbu, kad ji būtų tinkamoje aplinkoje, šalia trenerių, kurie įžvelgtų jos gabumus ir neįspraustų jos į nepatogius rėmus. Faktas, kad mes ją pakvietėme į nacionalinę rinktinę, kai jai buvo 15, o po metų-dviejų ji tapo lydere, parodo daug.
– Šiuo metu vyksta 2018 m. Lietuvos futbolininkės rinkimai. Jūs matėte visų žaidėjų pasirodymus iš arti, kaip manote, kas nusipelnė geriausiosios vardo?
– Manau, kad ja turėtų tapti Greta Kaselytė. Jai stovint vartuose rinktinės rungtynėse, visa komanda yra ramesnė. Greta įneša stabilumo ir merginoms suteikia pasitikėjimo savimi. Antra, „Gintros“ klube ji taip pat sužaidė solidžius metus.
– Ką manote apie geriausios Lietuvos jaunosios futbolininkės nominacijos kandidates?
– Yra nemažai šaunių mergaičių, kurias stebėjome pakvietėme ir į nacionalinę rinktinę, netolimoje ateityje jos turėtų būti reguliarios sudėties žaidėjos, tačiau tarp jų vienareikšmiškai išsiskiria Liucija Vaitukaitytė. Noriu pabrėžti, kad visos nominuotos futbolininkės yra talentingos ir, jeigu jos bus motyvuotos dirbti, jos gali pasekti ir Liucijos pėdomis.
– „Gintros“ klubas pradėjo pasirengimą naujam sezonui, tačiau visų akys vasarą kryps į UEFA Čempionių lygos turnyrą. Kaip manote, ar komanda gali palikti ryškesnį pėdsaką šiose varžybose?
– Kiekvienas karys nori tapti generolu. Jeigu mes sugebėjome patekti tarp 16 stipriausių Europos komandų, kodėl negalime kilti aukščiau? Tai priklauso nuo nemažai faktorių – varžovių, galimų ūsų žaidėjų traumų, kolektyvo susižaidimo. Taip pat kai kas galvoja, kad, jei turime legionieres, tai viskas bus labai lengva. Aišku, jau įrodėme, jog kalba ne biudžetai, kai du kartus žaidėme aštuntfinalyje. Tikimės, jog pasieksime dar daugiau.
