„Toks pasiruošimas man kiek neįprastas. Per šešiolikos metų profesionalo karjerą visada gyvendavome arba bazėse, arba kur nors stovyklose. Dabar tarp treniruočių turime galimybę pabūti su šeimomis. Kitas dalykas – visas pasiruošimas ant sintetinės aikštės. Prie to aš nepratęs“, – pokalbį su oficialia klubo svetaine pradėjo D.Bilialetdinovas.
– Diniarai, Lietuvoje futbolo visuomenė svarstė, ar grįšite į Lietuvą. O kaip jūs pats? Dvejojote?
– Visaip galėjo atsitikti. Kitas dalykas – žiemos perėjimų langas atsidarė neseniai, todėl ir dabar nėra garantijų, kad liksiu. Pasakysiu atvirai, pasiūlymų yra, tačiau didžiausias barjeras – mano rusiškas pasas. Aš visur esu legionierius. Pažiūrėsime, kuo viskas baigsis. Nemanau, kad verta spėlioti.
Kita vertus, aš ir čia laimingas – žaisti su „Trakų“ vaikinais man vienas malonumas. Kolektyvas čia – puikus. Žaisdamas futbolą, turi jausti malonumą – tai svarbiausia.
– Net kai vyksta paruošiamasis laikotarpis ir kūnas apkraunamas dideliais krūviais?
– Taip. Mes poilsiavome 45 dienas – tai yra gana didelis laiko tarpas, kad pasiilgtum futbolo. Tada mėgaujiesi ir paruošiamuoju laikotarpiu. Šiemet man tai šešioliktas kartas, kai ruošiuosi sezonui, tad nematau jokių problemų.
Mes poilsiavome 45 dienas – tai yra gana didelis laiko tarpas, kad pasiilgtum futbolo
– Kaip prabėgo atostogos? Pavyko pamiršt futbolą?
– Pirmas dvi savaites po sezono absoliučiai nieko nedariau. Po to po truputį pažaisdavau futbolą, o grįžęs iš Tailando į Maskvą reguliariai ėjau į sporto salę ir ruošiausi.
– Galima suprasti, kad dėl to pirmos dienos nėra labai sunkios?
– Kaip čia pasakius. Aš treniravaus sporto salėje, o dabar dirbame su kamuoliu. Tai skirtingi dalykai. Treniruodamasis sporto salėje pratini prie krūvių širdį ir, aišku, tvirtini raumenis. Žaidžiant dirba visai kiti raumenys. Nėra taip, kad būtų lengva. Kita vertus, jei nedirbtum per atostogas, dabar būtų tris kartus sunkiau (šypsosi).
– O kaip dėl treniruočių krūvių? Labai didelis skirtumas lyginant su tuo, ką tekdavo praeiti Rusijoje ar Anglijoje?
– Nėra taip paprasta atsakyti, nes tai priklauso ne nuo šalies, o nuo trenerio. Yra buvę taip, kad išvažiuodavome į stovyklas dviem savaitėms, kurios visiškai įvadinės – krūvis minimalus, visiems lengva. Yra buvę, kad nuo pirmų treniruočių bėgdavome, pavyzdžiui, po 9 kilometrus.
Tačiau, kaip minėjau, didžiausias skirtumas tas, kad bazėje arba stovykloje būdavo taip, kad į treniruotę tau nereikia niekur važiuoti, nes viskas vietoje. Baigėsi treniruotė – nusiprausei, pavalgei, iki antros treniruotės gali pamiegoti. Čia kitaip.
Grįžtant prie krūvių, Anglijoje jų nebūdavo. Sportinę formą mes įgaudavome išvažiuodavę į turnyrus ir ten žaisdami kontrolines rungtynes. Pats periodas trukdavo 45 dienas, tad, jei nežaisdavome rungtynių, tai rytinė treniruotė būdavo skirta fiziniam sustiprėjimui, vakarinė – žaidybiniam. Su kamuoliu dirbdavome nuo pat pirmų dienų.
– Pirmosios kontrolinės „Trakų“ rungtynės jau po trijų dienų. Kiek komanda bus joms pasiruošusi?
– Turbūt nei kiek. Tokios rungtynės svarbiausios tam, kad organizmas prisimintų, ką reiškia bėgioti didelėje aikštėje, ką reiškia jausti komandos draugus ir panašiai.
