Futbolas – tai kipriečių kova, jų meilė ir gyvenimo būdas, nenutrūkstama tradicija, jungianti praeitį ir dabartį.
Populiariausią Kipro klubą Nikosijos „Omonia“ treniruojantis Valdas Dambrauskas tuo įsitikina kas kartą, kai išveda savo auklėtinius į aikštę.
Per šį žaidimą atsiskleidžia kiekvieno Kipro miesto gyvenimo būdas, futbolo tema dominuoja pokalbiuose gatvės kavinėse – nuo studentų, taksi vairuotojų ir valstybės tarnautojų iki senelių, parkuose mėtančių kauliukus ir žaidžiančių tavli – stalo žaidimą, mums geriau žinomą kaip nardai.
Ir iš tiesų, Kipras – šalis, kur kas dieną nežinai, kaip tau iškris kauliukai.
V.Dambrausko treniruojamo „Omonia“ namų rungtynes Nikosijos GSP stadione šį sezoną vidutiniškai stebi 9,1 tūkst. aistruolių, pagrindinis konkurentas APOEL į tą pačią areną sutraukia kiek daugiau nei 8 tūkst. fanų, Limasolio „Apollon“ ir Famagustos „Anorthosis“ taip pat renka 5 tūkst. auditorijas.
Solidūs skaičiai vos kiek daugiau nei 1 mln. gyventojų turinčiai šaliai, tačiau, kai prieš metus čia lankėsi Lietuvos rinktinė ir pralaimėjo draugiškas rungtynes 0:1, įprastai viename karščiausių Kipro futbolo taškų – Limasolio „Alphamega“ stadione – dvelkė šaltukas ir nejauki tyla.
„Dar kartą įsitikinome, kad Kipre žmonės kur kas labiau mėgsta klubinį futbolą. Į rinktinės mačus sirgaliai įprastai nesirenka, nebent atvažiuoja koks nors stipresnis priešininkas. Buvo kiek keista nematyti visų fanų, nes jie susirenka tikrai gausiai ir labai karštai palaiko. Atmosfera būna visai kitokia“, – po rungtynių kalbėjo tuo metu Limasolio AEL marškinėlius vilkėjęs Lietuvos rinktinės kapitonas Fiodoras Černychas.
„Buvo tikrai keista. Atmosfera priminė pandemijos laikus“, – prisiminė Lietuvos rinktinės vedlys Edgaras Jankauskas.
Oficialiai tą vakarą rungtynes stebėjo vos 1169 žiūrovai.
Nors šio UEFA Tautų lygos sezono kovas Kipro rinktinė žaidžia už 66 km į vakarus esančioje Larnakoje, vaizdas tribūnose pasikeitė nežymiai. Pirmąsias Kipro rungtynes namuose su Kosovu stebėjo apie 2 tūkst. žiūrovų. Tris kartus daugiau susirinko į dvikovą su grupės favorite Rumunija.
Mačas, kuriame Kiprui beliko apginti trečią vietą, ažiotažo taip pat nesukels. Kipro futbolo federacijos atstovų teigimu, penktadienio rungtynėse su Lietuva taip pat laukiama iki 2 tūkst. fanų.
Jei stebuklas neįvyks ir paskutinę akimirką vietos gyventojai bilietų neišpirks, Lietuva penktadienio vakarą veikiausiai gali sulaukti net garsesnio palaikymo – ištikimiausių sirgalių Vyčio tribūna šįkart pažadėjo ypač skaitlingą chorą.
Kodėl dėl klubinio futbolo pamišusioje šalyje nacionalinė rinktinė tenkinasi podukros vaidmeniu? Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, V.Dambrauskas brėžia paralelę su Lietuva.
„Sunku pasakyti vienareikšmiškai. Kaip bežiūrėtume, bet mūsų futbolas ir krepšinis iš esmės prasidėjo Sovietų Sąjungoje. Dėl šios priežasties mes neišvystėme priešiškumo tarp savo miestų komandų, o visi kartu turėjome bendrus priešus iš kitų sąjungos šalių. Turėjome vieną komandą, tarsi rinktinę, ir ją susivieniję visada palaikydavome. Kipre istoriškai to nebuvo, tad klubinis priešiškumas turi kur kas gilesnes tradicijas“, – bendraudamas su 15min, svarstė „Omonia“ strategas.
Geriausias šiuo metu šalies futbolo treneris taip pat prasitarė, kad spalio mėnesį Marijampolėje vykusio pirmojo tarpusavio mačo tarp Lietuvos ir Kipro baigtis jo nenustebino. Visgi V.Dambrausko teigimu, ne skaičiai švieslentėje šiame šalies futbolo vystymosi etape yra svarbiausias dalykas.
„Šiuolaikiniame futbole bet koks rezultatas mane jau mažai gali nustebinti. Žaidė dvi apylygės komandos, viena iš jų svečiuose laimėjo minimalia persvara. Mano manymu, Lietuva rungtyniavo kur kas geriau ir aš neabejojau, kad laimės. Žinoma, nebuvo lengva kitą dieną eiti į darbą, juolab, kad prieš tai vykusiose treniruotėse žaidėjams juokavau, kad laimėsime 3:0. Tada grįžta žaidėjai ir klausia: ką Lietuva? Aišku, viskas juokų forma, bet žvelgiant iš Lietuvos pusės, panikuoti reikėtų mažiausiai. Mano supratimu, tuomet turėjome fantastišką langą ir abejos rungtynės buvo geros. Su Kipru žaidėme gerai, nepasisekė, bet nepalūžome, nuvažiavome į Rumuniją ir ten buvome per akimirką nuo istorinės pergalės. Per sekundę viskas apsisuko, bet čia yra futbolas. Kad ir kaip viskas pasibaigė, man į rinktinės žaidimą buvo smagu žiūrėti“, – tikino V.Dambrauskas.
Specialisto teigimu, kaip lietuviams nereikėtų pernelyg išgyventi dėl nesėkmės, taip Kipras neturi didelio pagrindo džiūgauti dėl pergalės ir kol kas geresnės pozicijos turnyro lentelėje.
„Kipras? Mums įmušė atsitiktinį įvartį, o tada grįžo namo, praleido keturis nuo Kosovo, išstatė aštuonis gynėjus ir sunkiai pereidami aikštės vidurį bei atleido trenerį. Tai buvo tarsi Pyro pergalė. Man susidaro įspūdis, kad ir mes dažnai siekiame tokių Pyro pergalių žaisdami su Latvija ar Estija. Atrodo, kad svarbiausia laimėti Baltijos taurę ir legendų užtektų dešimtmečiui į priekį. Aš suprantu tradicijas, bet man tos pergalės prieš kaimynus nieko nereiškia. Kur kas smagiau matyti komandą žaidžiančią taip, kaip prieš Kiprą ir Rumuniją. Svarbiausia, kad bandome kurti, mūsų žaidėjai rungtyniauja vis stipresniuose klubuose, nemažai jų žaidžia Konferencijų lygoje, Gvidas Gineitis bando kabintis Italijoje. Matau, kad kuo toliau, tuo daugiau lietuvių išvažiuoja į užsienį ir linkiu, kad taip būtų ir ateityje“, – mintimis dalijosi „Omonia“ treneris.
V.Dambrausko nuomone, Kipras šiuo metu yra priverstas spręsti visai kitokius uždavinius, mat situacija Afroditės saloje nesikeičia jau daugelį metų. Vietos žaidėjai gyvena savotiškomis šiltnamio sąlygomis, nes Kipro klubinis futbolas kelia didžiulį ažiotažą ir disponuoja solidžiais finansais.
„Vietiniai žaidėjai nenori ir bijo išvykti, net jei ir gauna šansą. Kodėl? Sunku pasakyti. Galbūt dėl to, kad tai yra sala. Mes sėdame į automobilį ir nuvykstame į Latviją, Lenkiją. Čia viskas kitaip – pavažiuoji pusvalandį, atsimuši į jūrą ir važiuoji atgal. Gal tai iš tiesų sukuria kažkokias nematomas ribas ir nėra lengva. Visi myli savo šalį, gerai gyvena, lengva jaustis svarbiam, nes meilė futbolui yra didelė – visi tave atpažįsta, žino ir palaiko, gauni normalią algą. Tokiomis aplinkybėmis keliauti kažkur ir kautis už būvį, nežinant, ar išgyvensi, nėra paprasta“, – svarstė V.Dambrauskas.
Stiebtis į viršų vietos talentams nepadeda net Kipro čempionate taikoma vietinių žaidėjų taisyklė. Jei komanda rungtynes pradeda neturėdama nė vieno kipriečio aikštėje, klubui tenka mokėti – 10 tūkst. eurų. Įleidus vieną žaidėją – pakloti reikia 3 tūkst. Startuojant su dviem vietiniais žaidėjais mokėti nereikia.
Visgi daugelis stipriausių klubų, anot V.Dambrausko, šių taisyklių visai nepaiso, treneriams nedaromas joks spaudimas, per sezoną komandos turi 36 rungtynes ir klubų vadovai jau iš anksto yra nusiteikę, jog metus teks pradėti su 360 tūkst. eurų deficitu.
„Niekas dėl to nesuka galvos – svarbiausia yra rezultatas aikštėje. Talento Kipre yra, bet didžiosiose komandose šansų jie gauna nedaug“, – konstatuoja V.Dambrauskas.
Nikosijoje pirmąjį sezoną dirbantis lietuvis taip pat šypsosi, išgirdęs klausimą, ar prieš dvikovą su Kipru nekalbėjo su mūsų šalies rinktinės treneriu E.Jankausku.
„Edgaras neskambino. Po mačo palaikymo žinutę ar pasveikinimą parašau beveik visada. Šiais laikais skambinti treneriams nelabai yra prasmės. Yra visos galimybės peržiūrėti dešimtis rungtynių, išanalizuoti iki smulkmenų visus žaidėjus. Kita vertus, nors iš mano klubo iškviečiami keturi-penki žaidėjai, bet težaidžia vienas kitas“, – pažymi V.Dambrauskas.
