1999 metais lietuviai, neturėdami geriausių žaidėjų, draugiškame mače Argentinoje sugebėjo atsilaikyti prieš galingą šios šalies rinktinę ir jai nepralaimėti. Vis dar futbolininko karjerą tęsiantis Utenos „Utenio“ vartininkas Pavelas Leusas atsuko laikrodį atgal ir pasidalino įspūdžiais apie sensacingu rezultatu pasibaigusias rungtynes. Įvarčio nepraleidęs bei 1998–1999 metų sezone pirmą bei vienintelį kartą Lietuvos čempionu tapęs vartų sargas pripažino, jog šis mačas jam vis dar kelia malonius sentimentus.
Į Argentiną keliavo be lyderių
Vos tik išgirdę apie artėjančią akistatą su tituluotu varžovu, lietuviai su nekantrumu laukė akimirkos, kai nuaidės pirmasis rungtynių švilpukas. Tačiau ne visi žinomi argentiniečių futbolininkai dvikovoje su Lietuva apsivilko savo šalies marškinėlius. Du kartus pasaulio čempione tapusiai rinktinei negalėjo padėti Hernanas Crespo, Juanas Sebastianas Veronas ir Claudio Lopezas. Maža to, vienuolikėje nebuvo legendinio puolėjo Gabrielio Batistutos.
„Tuo metu Argentinos rinktinėje žibėjo Batistuta ir, kai sužinojome, jog važiuosime ten, kilo didelis ažiotažas. Visi pagalvojome: bus jis, ar ne. Tačiau Batistutos sudėtyje nebuvo, o jį pakeitė Palermo“, – tų laikų didžiausią varžovų žvaigždę prisiminė P.Leusas.
Lietuvos rinktinė į Pietų Ameriką taip pat keliavo toli gražu ne pajėgiausios sudėties. Strategas Kęstutis Latoža nesulaukė užsienyje rungtyniavusių futbolininkų: Valdo Ivanausko, Sauliaus Mikalajūno, Deivido Šembero, Edgaro Jankausko, Tomo Ražanausko, Raimondo Žutauto bei komandos kapitono Gintaro Staučės. Šias spragas užpildė neseniai pasibaigusio Lietuvos čempionato dalyviai, kurių pagrindas buvo iš 1998–1999 metų sezono čempiono Vilniaus „Žalgirio“.
Mes žinojome, kad bus labai sunku. Norėjome sužaisti garbingai, bet pamatėme, jog mus lydi sportinė sėkmė, o ir žaidėme ne taip jau blogai. Taip pat gerai rungtyniavome gynyboje
„Važiavo komanda, sudaryta iš Lietuvos čempionato futbolininkų ir papildyta keliais žaidėjais ne iš tokių žinomų užsienio klubų. Rinktinės lyderiai nevažiavo, dauguma žaidėjų buvo iš Lietuvos klubų“, – sudėties ypatumus apžvelgė buvęs „Žalgirio“ vartų sargas.
Įdomu tai, jog rungtynių su Argentina išvakarėse, kita Lietuvos rinktinė kovojo Saudo Arabijoje ir gana netikėtai 1:0 sugebėjo įveikti pajėgią šeimininkų vienuolikę. Antroje komandoje žaidė tokie žaidėjai kaip: Andrius Jokšas, Robertas Poškus bei Andrius Velička.
„Viena sudėtis skrido žaisti su Saudo Arabija, kita – su Argentina. Mums buvo didelė paspirtis, kai ten būdami sužinojome, jog antroji sudėtis laimėjo Saudo Arabijoje. Mes irgi pagalvojome, kad būtų gerai pasiekti panašų rezultatą“, – teigė „Utenio“ vartininkas.
Nelengva kelionė ir dėl futbolo pamišusios Buenos Airės
Rinktinės kelionė į Argentiną truko apie 18 valandų. Lietuviai iš Vilniaus nuskrido į Frankfurtą, o iš ten – į Belo Horizontę. Kiek vėliau teko persėsti į kitą lėktuvą San Paule ir tik iš šio miesto pasiekti Buenos Aires.
Argentinos sostinė yra priglaudusi daugiausiai profesionalių futbolo komandų pasaulyje, o šiuo metu net septynios iš jų rungtyniauja šalies aukščiausioje lygoje. Lietuvių laukė akistata viename iš 1978 metų pasaulio čempionato stadionų, kuriame tada rungtyniavo „Velez Sarsfield“ klubas su legendiniu vartininku Jose Luisu Chilavertu.
Futbolas ten – tikra religija ir lietuviai tuo puikiai įsitikino. Geriausių futbolininkų plakatai puošė miesto gatves, o stadionuose kamuolys spardomas nuo aušros iki sutemos. Aštuntą valandą ryto atvykę į aikštę lietuviai matė, jog vaikai jau buvo užbaigę savo rungtynes.
Spaudoje šiam žaidimui taip pat skiriamas išskirtinis dėmesys. Rungtynes transliavo televizija, o žurnalistai domėjosi, kiek uždirba Lietuvos futbolininkai. Sužinoję sumas argentiniečiai, kraipydavo galvas. „Albiceleste“ laukė netrukus prasidėsiantis „Copa America“ turnyras, o būtent Lietuvos rinktinė buvo paskutinysis Marcelo Bielsos auklėtinių varžovas. Argentiniečiai pasirinko silpnesnį oponentą ir norėjo prieš tokį svarbų turnyrą pajausti įvarčių skonį.
Fortūna buvo lietuvių palydovė
Nuo pat rungtynių pradžios lietuviams teko atlaikyti šeimininkų spaudimą, tad kontroliuoti kamuolį buvo labai sunku. Žaisti atvirą futbolą su galingais varžovais būtų beprasmiška. K.Latožos treniruojami futbolininkai vienas kitą puikiai pasaugodavo ir užklupdavo šeimininkus kontratakose. Lietuviai turėjo keletą progų, tačiau jų paversti įvarčiais nepavyko.
Stadione su vėliavomis buvo daug išeivių iš Lietuvos, jie labai džiaugėsi dėl mūsų pasirodymo. Po rungtynių visa komanda vyko pas lietuvių bendruomenę, kuri pasakojo apie savo gyvenimą ir daug klausinėjo apie protėvių žemę – Lietuvą
„Mes žinojome, kad bus labai sunku. Norėjome sužaisti garbingai, bet pamatėme, jog mus lydi sportinė sėkmė, o ir žaidėme ne taip jau blogai. Taip pat gerai rungtyniavome gynyboje“, – prisiminė P.Leusas.
Vis dėlto akistatos pabaigoje Argentinos komanda turėjo idealią progą pelnyti pergalingą įvartį. Kamuolys atšoko visiškai laisvam argentiniečiui, tačiau šis įsigudrino iš kelių metrų pataikyti į skersinį. Atrodė, kad po Guillermo Schelotto smūgio kamuolys pagaliau atsidurs Lietuvos vartų tinkle, tačiau taip neatsitiko. Futbolo dievai tą vakarą vilkėjo geltonus marškinėlius.
„Nerealus momentas, gerai tą atsimenu. Atrodo nebuvo kur dėti kamuolio – mus lydėjo didžiausia sportinė sėkmė. Didžiausią įspūdį paliko Riquelme, Palermo ir Zanetti. Mes labai norėjome apsikeisti marškinėliais, gal kažkam pasisekė, bet po tokių rungtynių jie buvo nusivylę. Rungtynės su Argentina man buvo didelis įvykis“, – pasakojo „Utenio“ vartų sargas.
Nuostabą sukėlė gausios tautiečių gretos
Akistatai pasibaigus, žiūrovai plojo bei dėkojo lietuviams už pasiaukojantį žaidimą. M.Bielsa išskyrė solidžią Lietuvos rinktinės gynybą, tačiau liko nesupratęs, kaip jo auklėtiniai nesugebėjo iškovoti pergalės. Sensacingą rezultatą pasiekę futbolininkai sulaukė ir malonaus vietinių lietuvių dėmesio.
„Stadione su vėliavomis buvo daug išeivių iš Lietuvos, jie labai džiaugėsi dėl mūsų pasirodymo. Po rungtynių visa komanda vyko pas lietuvių bendruomenę, kuri pasakojo apie savo gyvenimą ir daug klausinėjo apie protėvių žemę – Lietuvą“, – apie svetingą tautiečių priėmimą teigė įvarčio nepraleidęs vartininkas.
Sėkmingas mačas su Argentina visada išliks kaip vienas iš įspūdingiausių pasiekimų Lietuvos futbolo istorijoje. Dar iki šiol sunku patikėti, jog toli gražu ne pati pajėgiausia Lietuvos komanda, neturėdama didžiausių žvaigždžių, sugebėjo išvykoje atsilaikyti prieš varžovą, kuris yra pratęs savo gerbėjams dovanoti pergales.
Tai yra puikus pavyzdys, jog pasiaukojančiai kovojant ir esant lydimiems sportinės sėkmės, galima atsilaikyti prieš bet kurį varžovą, nesvarbu, koks grėsmingas jis bebūtų.
1999 metai birželio 26 d., Buenos Airės, „Jose Amalfitani“ stadionas
Argentina 0:0 Lietuva
Argentina: G.Burgosas, R.Ayala, J.Sorinas (67 min. D.Cagna), H.Ibarra, D.Simeone, W.Samuelis, J.Zanetti, M.Palermo, A.Ortega (46 min. G.Schelotto), G.Lopezas (60 min. K.Gonzalezas), J.Riquelme.
Lietuva: P.Leusas, A.Sorokinas, M.Skinderis, M.Samusiovas (84 min. R.Vainoras), Ž.Grudzinskas, G.Žutautas, A.Tereškinas, I.Stumbrys (37 min. O.Buitkus), A.Preikšaitis, T.Ramelis (77 min. A.Steško), I.Morinas (74 min. A.Kšanavičius).
