– Koks jūsų asmeninis santykis su futbolu, kaip reiškiniu, bei Lietuvos futbolu?
– Futbolas yra mylimiausia mano sporto šaka. Tai sportas, kurį aš labiausiai mėgstu ir myliu bei sportas, kuris man gražiausias estetiškai, kuriuo mėgaujuosi. Geram futbolui esu neatsparus, aš jį pamatęs galiu sustoti ir pamiršti viską; nueiti į barą, kuriame rodomos rungtynės, ir iškart pasinerti į futbolo spektaklį.
Santykis su Lietuvos futbolo rinktine ir Lietuvos futbolu taip pat egzistuoja todėl, kad esu tos kartos atstovas, kuri augo su Vilniaus „Žalgiriu“. Būdamas Klaipėdos vaikas prisimenu dar senąjį „Atlantą“, gana gerą komandą, kuri žaidė Sovietų Sąjungos II lygoje kartu su „Žalgiriu“ ir net gerokai pasipriešindavo pastarajam. Paauglystėje mačiau „Žalgirio“ triumfą, kai jis pateko į I lygą, o vėliau į aukščiausiąją ir tapo bronzos medalių laimėtoju.
Mačiau galingą „Žalgirio“ skrydį, ir tai buvo Lietuvos futbolo pakilimas. Turiu daug sentimentų Lietuvos futbolui, su daugeliu futbolo žmonių bičiuliauju.
Futbolas yra gana simbolinė sporto šaka, kuri suvienija šalį. Žinoma, Lietuva yra krepšinio šalis ir jis taip pat turi galią, bet pripažinkime, kad niekas pasaulyje taip neįkvepia ir nesiunčia tokios galingos žinios apie šalį, kaip futbolas ir futbolo komandos pergalės. Todėl, manau, šaliai pelnyti pagarbą, simpatiją, susidomėjimą galima vien geru žaidimu futbolo aikštėje.
– Jūsų nuomone, egzistuoja futbolo kultūra Lietuvoje? Kaip ją reiktų ugdyti?
– Futbolas Lietuvoje turi gražią tradicija ir yra gyvas. Kita vertus, krepšinis yra užvaldęs Lietuvą, tad tikėtis, kad futbolui bus skirta tiek pat dėmesio, finansinių galimybių, yra labai sunku. Vis dėlto, futbolo pozicijas reiktų ginti ir tą būtina daryti, nes turime tradicijų, legendinį Vilniaus „Žalgirio“ klubą, kuris buvo pakėlęs Lietuvos futbolą į aukštumas, pagaliau, turime jaunų talentingų žaidėjų, žaidžiančių įvairiose užsienio komandose. Esame turėję žaidėjų, kurie žaidė tarp grandų, pavyzdžiui, Edgarą Jankauską.
Kitaip tariant, Lietuva tiesiog turi plėtoti futbolą ir su tuo yra susiję keli dalykai. Pirma, tai klubinis futbolas – svarbu, kad komandos būtų mylimos. Man gražus pavyzdys yra Gargždų „Banga“. Yra tekę matyti, kaip šio nedidelio futbolo miesto, iš kurio yra kilęs toks legendinis žaidėjas kaip Arminas Narbekovas, gyventojai myli savo komandą, kaip jie švenčia „Bangos“ pergales. Manau, jei Lietuvoje sustiprėtų toks futbolo sąjūdis, komandos sustiprintų ryšius su savo sirgaliais, padaugėtų futbolo klubų, atsirastų gera televizijos laida futbolui – tai būtų svarbūs žingsniai pagerinti mūsų futbolą.
Lietuvoje yra daug žmonių, kurie mėgsta futbolą. Priklausau futbolą mylinčių fanatų neformaliam klubui, turiu skirtingų bičiulių, tarp kurių ir futbolininkai. Mokslo ir meno žmonių, kurie myli futbolą, yra daug. Manau, kad mes sutelkę pajėgas galėtume populiarinti futbolą ir ugdyti meilę futbolui, tam tikrą kultūrą. Futbolas turi tokią galią, sakyčiau ir kultūrinės bei viešosios diplomatijos srityje, jis populiarina šalį.
Sutikite, yra šalių, kurios mylimos tiesiog dėl gero futbolo – žmonės gali mažai žinoti apie Argentiną ir Braziliją, bet jaučia simpatiją šioms šalims matydami nuostabų futbolą, arba tokioms šalims kaip Nyderlandai. Futbolas Lietuvai būtų svarbus dar tuo, kad gali ugdyti estetiką, skatinti mėgautis gražiu sportu. Gali taip pat sutvirtinti ryšius bendruomenėse, mažuose miesteliuose, jie gali naujai save atrasti vien todėl, kad turi gerą futbolo komandą.
– O dėl futbolo sąveikos su patriotizmu ir pilietiškumu Lietuvoje?
– Futbolas yra daugialypis dalykas. Egzistuoja ir tamsioji jo pusė, ją turi ir kitos sporto šakos, tačiau tai ypač ryšku futbole, kuris yra populiarus ir apeliuoja į žmogaus aistras – egzistuoja įvairūs futbolo chuliganai, kurie dangstosi futbolu, nors jo iš tikro nemyli. Dangstosi futbolo spektakliais, kad įteisintų savo smurtinius veiksmus, ypač rasistinius. Bet yra ir kitas futbolo aspektas, šviesioji pusė: pilietinis pasididžiavimas, solidarumas ir supratimas, kad ten, kur yra tavo šalies komanda ir skamba jos himnas, yra tavo valstybė. Tie 11 asmenų aikštėje tampa tautos atstovais, jos simboliu, todėl korektiškas pasididžiavimas savo šalimi yra labai gražus jausmas.
Tikrai žinoma, kad futbolas turi edukacines ir pedagogines galias. Daug neturtingų šalių vaikų patiria sėkmės istorijas tik per futbolą, patenka į gerus klubus ir patys ateityje padeda vaikams. Yra daugybė atvejų, kai treneriai ir futbolininkai padėjo vaikams iš skurdžių miestų ir lūšnynų tapti talentingais sportininkais. Futbolas yra atvedęs į sėkmę ir šlovę daug jaunų žmonių, tad tai yra didis dalykas. Jeigu jam skirsime daugiau dėmesio, nuo to padaugės meilės Lietuvai.
Darbas su vaikais, ypač mažuose miesteliuose, yra labai prasmingas. Pavyzdžiui, futbolo mokyklos ar treneriai gali padėti mokytojams, kurie ne visada susitvarko su sudėtingomis situacijomis ugdant vaikus, kai dėl emigracinių procesų daug kas keičiasi. Sportas turi didelę ugdomąją galią, dėl to sakyčiau, futbolas yra reikšmingas mūsų gyvenime.
