N.Valskis tyliai išvyko į Indiją pernai liepą, bet kuomet šią savaitę keliavo namo, muitininkai oro uoste subėgo pasižiūrėti jo auksu blizgančio prizo.
32 metų puolėjas iš Indijos išsivežė titulą, kurį lietuviai svetur laimi labai retai.
„Šis Aukso batelis vertas storos lentynos – sveria 15 kilogramų. Vežiausi kaip vaiką“, – pasakojo iš Indijos pro smalsuolių gretas oro uoste su masyviu prizu kelią namo skynęsis N.Valskis.
Nesavanaudiškas snaiperis
Per karjerai penkiolikai klubų atstovavęs puolėjas jau buvo tapęs rezultatyviausiu žaidėju prieš septynerius metus, kai atstovaudamas Marijampolės „Sūduvai“ per sezoną įštampavo 27 įvarčius.
O dabar jis atsiskleidė 1,3 mlrd. gyventojų skaičiuojančioje šalyje. Pastarąjį dešimtmetį tik Lukui Spalviui yra pavykę Danijoje tapti rezultatyviausiu žaidėju. N.Valskis su 15 įvarčių laimėjo Aukso batelį Indijoje, padėjęs „Chennaiyin” klubui pasiekti finalą.
„Startavo lietuvis lėtai, bet kai įsibėgėjo, tapo nesustabdomas, – parašė Indijos portalas „SportStar“, kaip vieną iš dviejų puolėjų įtraukęs N.Valskį į geriausių čempionato žaidėjų vienuoliktuką. – Jis buvo svarbiausias instrumentas „Chennaiyn“ šuoliui į finalą ir pelnė įvarčius svarbiausiais momentais, tarp jų ir 96 minutę pergalingą įvartį mače su „Hyderabad“. 32 metų puolėjas pelnė įvarčius per visus 10 pastarųjų mačų, iš viso pasižymėjo 15 kartų ir laimėjo Aukso batelio prizą.“
15 įvarčių Indijos pirmenybėse pelnė ir čempionu tapusio ATK klubo puolėjas Roy Krishna, bet lietuvis dar atliko ir 6 rezultatyvius perdavimus – tai jam suteikė lemtingą pranašumą varžantis dėl garbingo prizo.
„Pradžia buvo sunki, reikėjo adaptuotis, bet įsivažiavau, – 15min pasakojo N.Valskis. – Treneriai pasikeitė, mes žaidėme vis geriau.
Nuo pat pradžių man labiausiai rūpėjo ne asmeninis, bet komandinis tikslas. Kai klausdavo apie galimybę laimėti Aukso batelį, vis purtydavau galvą. Išėjęs vienas prieš vartininką, nerizikuodavau ir, kai tik galėdavau, perduodavau kamuolį kitiems.
Visus įvarčius pelniau žaisdamas savo baltais „Nike“ futbolo bateliais, kuriuos po paskutinių rungtynių nusiaviau ir pagalvojau, kad būtų smagu įsirėminti. Turbūt laikysiu juos namie, kažkur matomoje vietoje.“
Karvės gatvėse netrikdė
N.Valskiui Indijos lyga paliko gerą įspūdį. Jis mano, kad legionieriai ten stiprūs ir lygos laukia šviesi ateitis, nes indams rūpi futbolas.
„Sąlygos buvo tikrai geros, pradedant nuo aikščių, baigiant požiūriu į žaidėją. Kai pirmą kartą atvykau į Indiją, reikėjo susirasti telefono kortelę ar atlikti vieną kitą veiksmą, jie iškart šokdavo į pagalbą ir viską išspręsdavo.
Net nėra ką lyginti su Lietuvos rinktine, nors ten lyg ir turėtų būti aukščiausias lygis, – kalbėjo 24 mačus Lietuvos rinktinėje sužaidęs puolėjas. – Indai pratę rūpintis futbolininkais, tad gerbė ir mane.“
Indijos pietryčių mieste Čenajuje N.Valskis buvo apgyvendintas 5 žvaigždučių viešbutyje.
Jo restorane lietuvis galėdavo gauti europietiško maisto, paprašęs mažiau aštrių ir įprastų patiekalų. Jam patiko šiuolaikiški prekybos centrai, o dar labiau - šilti ir geranoriški žmonės.
„Kai mane aplankydavo šeima, o tai buvo dusyk, indai vis labai norėjo pačiupinėti vaikus, paimti juos už žandų. Kartais net pyktelėdavome, bet šiaip man patiko jų gerumas“, – sakė N.Valskis.
Jis jau buvo žaidęs futbolą Tailande, tad daugmaž įsivaizdavo, į kokią aplinką pateks.
Indija iš tiesų pasirodė dar prasčiau su šiukšlėmis besitvarkanti šalis nei Tailandas, futbolininkui prailgdavo valandos trukmės kelionės per spūstis į treniruotes, o keistenybių per išvykas į kitus miestus taip pat matė.
„Mieste, kuriame negalima vartoti alkoholio, mačiau, kaip karvės varinėja per gatves, eismo sąlygos itin chaotiškos. Nesakau, kad buvo šokas, bet lengva nuostaba, – pasakojo N.Valskis. – Tačiau aš žinojau, kur vykstu, manęs tai netrikdė.“
N.Valskis dar kovo mėnesį sulaukė Čenajaus komandos pasiūlymo sudaryti naują sutartį, bet greitai padėti parašą ant dar vieno kontrakto su 10 mln. gyventojų turinčio miesto komanda jis neskubėjo.
„Pirmasis pasiūlymas manęs netenkino, norėjau pasiderėti. Tada atėjo pusfinaliai, finalas, nusprendėme pasikalbėti po čempionato, – apie derybas su Čenajaus komanda sakė N.Valskis. – Dabar ir pradedame šnekėtis. Aš neskubu. Kai tokie įvykiai vyksta Europoje, būtų tikslinga palaukti, gal dar bus pasiūlymų iš kitų Europos ar Azijos šalių.
Nors sugrįžti irgi neprieštaraučiau, vis dėlto man sueis 33-eji, reikia galvoti apie karjeros pabaigą ir atsargiai rinktis paskutinius pasiūlymus.“
Finalas – tuščiame stadione
Indijos čempionatui artėjant prie pabaigos 1,3 mlrd. žmonių šalį palietė koronavirusas.
Jis plito negreitai – penktadienį šalis fiksavo 236 užsikrėtimo atvejus, o mirčių per visą Indiją buvo keturios.
„Iš pradžių jie nesijaudino, – apie indų požiūrį į koronavirusą pasakojo N.Valskis. – Vis kalbėjo, kad ten, kur šiluma per 26 laipsnius, šis virusas nelabai ir kabinasi.
Bet paskui panikos daugėjo. Indijos lygos finalas jau buvo žaidžiamas be žiūrovų.
Manau, kad tai visiškai geras sprendimas. Aišku, apmaudu finalą žaisti tuščiame stadione, bet geriau saugiau.“
Po kovo 15 dieną sužaisto finalo N.Valskis rengėsi kelionei namo, klubui nupirkus bilietus maršrutu Čenajus-Frankfurtas-Vilnius. Bet paskui maršrutas pasikeitė, tarpinė stotelė tapo Maskva, o iš ten atšaukė skrydį į Vilnių. N.Valskiui pavyko susitarti dėl skrydžio į Rygą, o iš ten taksi jis nukeliavo iki Lietuvos, kur pajūryje pasitiko brolis, užsidėjęs kaukę pats ir davęs ją futbolininkui.
N.Valskio šeima – žmona ir du vaikai – liko Kaune, o puolėjas užsidarė būste Palangoje, kur pasiryžęs būti 14 dienų.
Filmais, pokalbiais su artimaisiais ir draugais jis malšina ilgesį saviizoliacijos metu.
„Šeimos nemačiau pustrečio mėnesio, esu jų labai pasiilgęs, bet tikrai laikysiuosi tvarkingai karantine, – tvirtino futbolininkas. – Esu pavyzdingas pilietis, tikiu, kad tai svarbu. Viliuosi, kad taip elgsis ir kiti. Likdami vieningi ir pozityvūs mes nugalėsime virusą. Tikiu, kad mažai tautai net lengviau nei didelėms – tik reikia laikytis pilietiškai.“
