Išmokta skaudi pamoka
Prie žemės drebėjimų ši šalis pripratusi, tačiau šiauriausiu pasaulio sostinės titulu besididžiuojantis Reikjavikas dar niekada nedrebėjo taip, kaip tą rugsėjo 6-osios vakarą, kai Strákarnir okkar (liet. savi vaikinai) iškovojo kelialapį į Prancūziją. Didžiausios šėlionės vyko būtent sostinės regione, tačiau to visiškai užteko, nes du trečdaliai šalies gyventojų gyvena būtent čia.
Kai prieš „Euro 2016“ atrankos varžybas islandai pateko į vieną grupę su Nyderlandais, Čekija ir Turkija, niekas rimtais pretendentais jų nelaikė, tačiau švedas Larsas Lagerbackas ir vietinis jo kolega Heimiras Hallgrimsonas turėjo kitokią nuomonę.
Arti savojo tikslo Ledo žemės atstovai buvo jau prieš trejus metus, kai pasaulio čempionato durys jiems užsitrenkė tik lemiamose atkrintamosiose varžybose nusileidus Kroatijos komandai. Šią nesėkmę islandai priėmė skaudžiai, tačiau persirengimo kambaryje visi iki vieno nusprendė – daugiau tai negali pasikartoti.
Į Prancūziją – užtikrintai
Ir jiems pavyko. Islandijoje dažnai lyja ir pučia stiprūs vėjai, tad prie sunkumų vietos žmonės pripratę. Kovingą vikingų charakterį varžovai pajuto nuo pat atrankos ciklo pradžios, kai jie iškovojo tris pergales iš eilės prieš Turkiją (namuose), Latviją (svečiuose) ir Nyderlandus (namuose), įmušdami aštuonis kartus ir nepraleidę nė karto.
Prie žemės drebėjimų ši šalis pripratusi, tačiau šiauriausiu pasaulio sostinės titulu besididžiuojantis Reikjavikas dar niekada nedrebėjo taip, kaip tą rugsėjo 6-osios vakarą.
Toks startas užaugino sparnus. Dabartinė Islandijos komanda yra nepaprastai gerai organizuota ir šiltais tarpusavio ryšiais bei mikroklimatu primena labiau klubą nei nacionalinę rinktinę.
Laiminga pasaka tęsėsi toliau: laimėtos šešerios pirmosios rungtynės iš septynių, pralaimėjimas Čekijai, bet nuostabi pergalė Amsterdame prieš „oranžinius“, po kurios tapo aišku – savojo šanso šį kartą islandai tikrai nebepaleis.
Rugsėjo 6-ąją savajame „Laugardalsvollur“ stadione islandai tik nulinėmis lygiosiomis sužaidė su Kazachstanu, tačiau to visiškai pakako, kad komanda likus dviem turams iki atrankos ciklo pabaigos galėtų ramiai krautis lagaminus kelionei į Prancūziją.
„Nesvarbu su kuo žaidžiame, stengiamės niekada nekeisti savo prioritetų. Aikštėje rungtynių metu niekada negalime galvoti, jog esame maža tauta, kukli šalis. Nors ir neturime tokių individualiai pajėgių žaidėjų kaip olandai ar turkai, mes galime laimėti prieš juos savo vienybe ir sunkiu darbu“, – įsitikinęs vienas iš dviejų rinktinės trenerių H.Hallgrimsonas.
Pakeistos futbolo strategijos rezultatas
Dešimtmečius Islandijoje futbolą dėl atšiaurių oro sąlygų buvo galima žaisti vos penkis mėnesius per metus. Vietos komandų bazės buvo skurdžios ir kuklios, o vaikams neretai tekdavo futbolo abėcėlės mokytis salėse arba aikštėse ant žvyro.
Tačiau šio amžiaus pradžioje vietinė valdžia ir futbolo asociacijos vadovai nusprendė imtis permainų. Šiuo metu šalyje yra septyni dengti pilnų futbolo aikštės matmenų maniežai, beveik dvidešimt didelių dirbtinės dangos aikščių. Maža to, dauguma mokyklų turi savo dirbtinių dangų stadionus, o futbolas čia yra populiarus ne tik tarp vyrų ir berniukų, tačiau ir tarp moterų.
Ši revoliucija davė žaibišką rezultatą. Futbolą žaidžiančių gyventojų skaičius sparčiai auga, o tarptautinėje arenoje islandai jau nėra tie augaloti kapotų judesių nerangūs stuobriai, kokie buvo prieš keletą dešimtmečių.
Dar prieš trejus metus FIFA nacionalinių rinktinių reitinge Islandija murkdėsi panašiuose vandenyse, kuriuose dabar plaukioja ir Lietuvos rinktinė – buvo 131. Tačiau praėjusių metų liepą po pergalės prieš Nyderlandus jie šovė į 23-iąją poziciją ir tapo dar vieno planetos rekordo autoriumi. Dar nė viena tokia maža gyventojų skaičiumi valstybė niekada nebuvo pasiekusi tokių aukštumų. Dabar islandai rikiuojasi 34-i.
Tai reiškia, kad vienas iš 500 islandų yra UEFA kvalifikuotas futbolo treneris.
Iki 2006-ųjų Islandijos futbolo specialistai, norėdami gauti UEFA A ir B licencijas, turėdavo vykti į užsienį. Kai viskas pasikeitė, prasidėjo šios šalies futbolo bumas. Šiuo metu šalis turi beveik 200 UEFA A licencijos specialistų ir apie 600 B licencijos trenerių.
Tai reiškia, kad vienas iš 500 islandų yra UEFA kvalifikuotas futbolo treneris. Jei palyginsime, tarkim, su Anglija, tai 53 mln. gyventojų šalis turi vos 5000 UEFA B licenciją turinčių specialistų.
Tačiau tuo pačiu islandai puikiai supranta, kad virimas savose sultyse nieko gero neduos ir pajėgiausius savo žaidėjus būriais siunčia į užsienį, kur jie turi dar geresnes galimybes tobulėti. Vietinis šalies čempionatas yra pakankamai silpnas, o daugeliui žaidėjų vietiniai futbolo klubai yra tik tramplinas į Europą.
Tą puikiai įrodė ir „Euro 2016“ dalyvaujančios Islandijos rinktinės sudėtis – visi 23 futbolininkai atstovauja užsienio klubams.
Rinktinė grūdinta nuo mažų dienų
Dabartinės komandos sėkmės pagrindiniai architektai yra Gylfi Sigurdsonas ir Aronas Gunnarsonas. Abu jie yra šios islandų futbolo revoliucijos produktai ir 2011-aisiais metais išvedė šios šalies jaunimo (iki 21 metų) rinktinę į Danijoje vykusį finalinį žemyno čempionatą.
Kartu su saugais Johannu Gudmundssonu bei Birkiru Bjarnasonu bei puolėjais Kolbeinnu Sigthorssonu ir Alfredu Finnbogasonu jie sudaro tikrai labai solidžios, disciplinuotos ir nepaprastai sunkiai palaužiamos komandos paveikslą.
Nors daugiausiai laurų už pastarųjų metų islandų pergales kabinama nuo 2011-ųjų metų komandą treniruojančiam švedui L.Lagerbackui, specialistų teigimu, ne mažiau pagyrų nusipelno ir jo pirmtakas Olafuras Johannessonas. Būtent ši specialistas, nepaisant nesėkmingų rezultatų, į rinktinę kviesdavo ir taip užgrūdino dar visai jaunus dabartinės komandos lyderius. Ant šio islando padėtų tvirtų pamatų dabar L.Lagerbackas stato šlovingus šalies futbolo rūmus.
Legenda – irgi Prancūzijoje
Tiesa, ne visi dabartinės rinktinės žaidėjai yra tas auksinis jaunimas, išugdytas ant naujai paklotų Reikjaviko dirbtinių dangos aikščių. L.Lagerbackas nusprendė suteikti šansą ir visų laikų žinomiausiam šios šalies futbolininkui Eidurui Gudjohnsenui.
Į Prancūziją atvyko apie 27 tūkstančiai islandų, o tai net 8 procentai visos šalies populiacijos.
37-erių metų buvęs Londono „Chelsea“ ir „Barcelona“ klubų puolėjas šiuo metu žaidžia kukliame Europos masteliais norvegų „Molde“ klube, tačiau savo nacionalinei rinktinei padėdavo visada, kai tik į ją buvo kviečiamas.
O mėlynus komandos marškinėlius jis vilki jau du dešimtmečius ir debiutas buvo toks, kuris visiems laikams pateko į planetos futbolo istoriją. 1996 metų balandžio 24-ąją dieną Taline su Estija vykusiame mače Eiduras pakeitė savo tėvą Arnorą. Tai buvo pirmasis toks įvykis pasaulyje.
Iki E.Gudjohnseno islandai beveik negalėjo pasigirti niekuo. Vienintelis, kiek labiau tarptautinėje arenoje žibėjęs šios šalies futbolininkas buvo 1981–1990 metais Miuncheno „Bayern“ ir „VfB Stuttgart“ marškinėlius vilkėjęs Ásgeiras „Sigi“ Sigurvinssonas. Ir viskas.
„Esant tokiai situacijai, privalėjome ką nors daryti. Esame maža šalis ir tikrai nebūsime ta tauta, kuri kurs šio žaidimo naujausias tendencijas, bet aklai kopijuoti senamadiškas anglų futbolo idėjas vien tik dėl to, kad mūsų žaidėjai yra panašūs fiziškai, irgi negalime. Turėjome rasti kažkokią išeitį“, – kalbėjo Islandijos futbolo federacijos prezidentas Geiras Thorsteinssonas.
Prancūzijoje – 8 proc. šalies gyventojų
Dar vienas išskirtinė šios dėl futbolo iš proto einančios šalies detalė – nuostabūs sirgaliai, palaikantys komandą bet kur ir bet kada. Atrankos varžybose jie trenkėsi daugiau nei 5000 kilometrų iki Kazachstano sostinės Astanos, o į vakarą pripildys ir Sent Etjeno „Stade Geoffroy-Guichard“ arenos tribūnas.
Skaičiuojama, kad į Prancūziją atvyko apie 27 tūkstančiai islandų, o tai net 8 procentai visos šalies populiacijos.
Šį vakarą jų numylėtinių laukia dar viena Dovydo ir Galijoto dvikovą, tačiau ir ją tokį užnugarį turintys islandų vikingai pasitinka būdami visiškai bebaimiai.
Galima neabejoti, kad mače su Portugalija islandus palaikys ir nemažai lietuvių. Pagal imigrantų skaičių Islandijoje – lietuviai yra antroji pagal populiarumą tauta, nusileidžianti tik lenkams.
Seniausias pasaulyje veikiantis parlamentas Altingas, didžiausias ledynas Europoje, sala, kurioje avių dvigubai daugiau nei gyventojų, bet kuri turi net tris „Mis Pasaulis“ nugalėtojas. Netgi Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas prieš nusileisdami Mėnulyje savo pratybas ir bandymus atliko čia.
Ši unikali šalis pasmerkta rekordiniams ir įdomiems istoriniams įrašams. Šį vakarą Sent Etjene islandai pradeda kurti dar vieną istoriją.
