Reikjavike, kur gyvena viso labo apie 130 tūkst. gyventojų, veikia 8 sporto klubai, kuriuose įvairiomis sporto šakomis gali užsiimti vaikai – nuo mažiausiųjų iki pilnametystės. Kiekvienas iš šitų privačių klubų turi savo sporto bazę: po kelis stadionus ir mažesnes aikšteles, uždaras sales konkrečiame Islandijos sostinės rajone. Infrastruktūra pasirūpino valstybė, kuri ją ir išlaiko, tokiu būdu vaikams suteikdama galimybę sportuoti šalia namų ir stiprindamos bendruomenės.
Lietuvoje situacija kitokia. Štai Vilniuje veikia net 20 futbolo mokyklų, tačiau sporto infrastruktūra sostinėje skurdi – trūksta stadionų, net elementarių sporto aikštelių šalia mokyklų, jau nekalbant apie bendruomenėms skirtus sporto kompleksus atskiruose rajonuose.
Apie Islandijos patirtį ir ką bei kaip galėtume pritaikyti Vilniuje kalbamės su futbolo mokyklos „Ataka“ vadovais Donatu Tvarijonu ir Mariumi Baravyku. Jie neseniai lankėsi Islandijoje ir Švedijoje, kur savo akimis galėjo įsitikinti, kad sudominti sportu galima ne iki 30 proc., kaip yra Lietuvoje, o net 90 proc. vaikų.
– Mažutė Islandija savo futbolo rinktinės pasiekimais nustebino visą pasaulį. Ką jie tokio padarė, kad jiems pavyko?
M.Baravykas: Jie norėjo ne tiek futbolą atgaivinti Islandijoje, kiek spręsti problemas, kurios buvo visuomenėje prieš 20 metų. Futbolas tapo tik viena iš priemonių. Buvo investuojama į vaikų užimtumą, o futbolas kaip populiariausia sporto šaka pasaulyje sulaukė daugiausia vaikų.
Mes aplankėme vietinį Reikjaviko sporto klubą „Fylkir“, Futbolo federaciją ir susitikome su profesore Inga Dora Sigfusdottir. Ir įdomiausia yra tai, kad kai klausdavome, kaip klubas, federacija prisidėjo prie visos šitos sistemos, vaikų užimtumo, prevencijos, futbolo populiarinimo, išgirsdavome atsakymą, kad jie kaip ir nieko nedarė. „Tik dirbome savo darbą ir viskas“, – kartojo jie mums.
- Tai koks tas jų darbas? Skamba lyg tai būtų labai paprasta.
D.Tvarijonas: Pagrindiniai iniciatoriai buvo Reikjaviko universitetas. Susijungė daug skirtingų entuziastų, norėdami spręsti problemą – Islandija buvo viena iš pirmaujančių šalių pagal alkoholio vartojimą, rūkymą, narkotikų vartojimą ir t.t., reikėjo tai keisti. Didžiausias indėlis buvo universiteto, kadangi buvo atliekami tyrimai, moksliškai viskas pagrindžiama, ieškoma metodų, kaip spręsti problemas.
Kitas dalykas – savivaldybės, politikų labai didelis indėlis. Daugelis vietinių savivaldų įsitraukė labai aktyviai. Tiesa, ne visos iš karto, reikėjo jas įtikinti. Bet visų pirma buvo sukurta infrastruktūra, kurios labai trūko. Dabar prie kiekvienos Islandijos mokyklos visos sporto aikštelės renovuotos, o be to kiekvienas klubas turi po kelis savo stadionus, maniežus. Viskas buvo per tuos 20 metų puikiai sutvarkyta, labai daug investuota. Savivaldybės ne tik investavo į statybas, renovaciją, bet ir išlaiko viską. Klubams tai nieko nekainuoja.
Ten miesto komandų nėra, visi klubai privatūs. Mes turime valdiškas futbolo, krepšinio mokyklas, o ten tai privatu, kad kuo daugiau vaikų galėtų pritraukti, nes privačios įstaigos turi resursų, žino, kaip užimti daugiau vaikų.
M.B.: Tame klube, kur mes buvome, ir, kiek supratome, taip vyksta visoje Islandijoje, savivaldybė klubui pastatė bazę ir kiekvienais metais duoda lėšų jos išlaikymui. Klubui sporto bazė nekainuoja, kainuoja treneriai, personalas.
Atlyginimai mokami iš to, kad gaunamas gana didelis krepšelis – 400 eurų per metus kiekvienam vaikui, tokiu būdu valstybė skatina vaikų užimtumą.
Vaikai daugiausia laisvo laiko turi nuo 15 iki 18 val., jį praleidžia vieni. Paauglystėje tokiu dienos metu jie labiausiai linkę nusikalsti, sukelia daugiausia eismo įvykių.
D.T.: Pagrindinis dalykas yra mažinti rizikos veiksnius, tokius kaip dalyvavimas jaunimo vakarėliuose, laiko leidimas be priežiūros. Daug kas remiasi amerikietiškais tyrimais, kuriuose nustatyta, kad vaikai daugiausia laisvo laiko turi nuo 15 iki 18 val., tada daugiausia jo praleidžia vieni, vadinasi, jie kažką tuo metu turi veikti. Paauglystėje tokiu dienos metu jie labiausiai linkę nusikalsti, sukelia daugiausia eismo įvykių ir t.t. Islandai išsprendė tas problemas per užimtumą.
Klubas, kuriame mes lankėmės, turi ne tik futbolo sekciją, iš viso vaikams siūlo penkias sporto šakas. Esminis dalykas, ką jie daro kitaip nei mes, ir taip daro daug kas Europoje, yra tas, kad tie klubai yra vietiniai. Įsivaizduokime, kiekvienas Vilniaus rajonas turėtų po klubą. Tame rajone, kurio klube mes buvome, gyvena 10 tūkst. gyventojų. Mūsų Pilaitė tris-keturis kartus didesnė, o neturi nei stadiono, nei nieko. Daugybė rajonų neturi jokios sporto bazės, mokyklos neturi. Ten viskas yra kiekviename rajone.
Svarbiausia tokius klubus turėti bendruomenėse, kad kuo daugiau vaikų ateitų, kad jų nereikėtų vežioti. Pamatėme, kaip Islandijoje skiriasi pavežimo sistema nuo mūsų įsivaizduojamos. Pvz., aš galvoju, kaip iš Antakalnio vaikams atvažiuoti į, tarkim, Justiniškes.
Tai mes pamatėme, kad ten niekas nevežioja vaikų per visą miestą, pavežimo sistema veikia tame pačiame rajone. Sakysime, Justiniškės turi kokias keturias mokyklas, darželių ir vieną pagrindinę, aplink einančią Taikos gatvę. Tai tas pavežimas būtų paprastas ta gatve, 5-6 metų vaikai atvažiuoja autobusiuku be tėvų į bazę. Ir tai ne mokyklose ar ne prie jų vyksta, o sporto klubas turi visą infrastruktūrą – sales, aikštes.
M.B.: nuo 14 iki 16 val. kursuoja autobusiukas, kuris atveža vaikus į sporto klubą, o iš jo po treniruotės pasiima tėvai vaikus, kurie patys grįžti negali. Bet viskas yra viename rajone. Kaip patys islandai sako –„pas mus kiekvienas pašto kodas turi savo klubą“.
- Islandijos klimatas atšiauresnis nei Lietuvos. Ar ten daugiausia sportuojama uždarose patalpose, salėse?
D.T.: Ten tikrai yra daug maniežų, salių, bet jie labai daug lauke sportuoja. Lietuvoje daugelis tėvų tebemato problemą, susiduriame su kraštutinumais – arba vaikų nepriežiūra, arba per didelis rūpestis.
Islandai tėvai neišgyvena, kad 6 metų vaikas treniruojasi lauke žiemą. Klimatas ten yra atšiauresnis nei mūsų, nuolat pučia vėjas, o tai kartu su drėgme daro orą dar šaltesnį. Mes ten lankėmės spalio pradžioje, tai tebuvo +3-+4, šaltas vėjas, tikrai šalta.
Islandai tėvai neišgyvena, kad 6 metų vaikas treniruojasi lauke žiemą. Klimatas ten yra atšiauresnis nei mūsų, nuolat pučia vėjas.
M.B.: Bet vaikai nuo 6 metų treniruojasi lauke. Tame klube, kuriame mes buvome, dvi treniruotės per savaitę vyksta vaikams lauke, viena – uždaroje patalpoje. O vyresni treniruojasi tik lauke.
D.T.: Kitos komandos treniruojasi maniežuose, tai priklauso nuo to, kokias sąlygas turi vietinis klubas. Ten nėra konkurencijos, niekas vaikų į kitus rajonus nevežioja, kaip pas mus, kai tėvai vežioja vaikus per visą miestą į būrelius, į darželius ir mokyklas, tad tenka spręsti spūsčių problemas. Ten nėra to. Kam vaikui eiti į kitą rajoną, jeigu jo rajone yra viskas?
Vilniuje yra apie 20 futbolo mokyklų, o Islandijoje, Švedijoje, kur irgi buvome, apskritai nėra tokio dalyko kaip futbolo mokykla. Jie turi klubus, kuriuose visos amžiaus grupės – nuo vaikų iki suaugusiųjų, visi sportuoja, visur skatinama, kad sąlygos būtų vienodos ir berniukams, ir mergaitėms.
Vaikų užimtumas – 80-90 proc. Islandija ir Švedija eina skirtingu keliu, bet pasiekia vienodą rezultatą. Lietuvoje užimti vos 25-30 proc. vaikų. Ką vaikai veikia tuo metu? Kodėl jie neužsiėmę, nelanko būrelių? Vienas dalykas – infrastruktūros nebuvimas, kitas – tėvai ir nepersistengia ieškodami, kuo užimti vaikus.
M.B.: Jeigu vaikas neužsiėmęs, jis galvoja, ką jam veikti. Tada ir prisigalvoja.
Lietuvoje užimti vos 25-30 proc. vaikų. Ką vaikai veikia tuo metu? Kodėl jie neužsiėmę, nelanko būrelių?
- Ar tėvai turėtų orientuoti savo vaikus į vieną sporto šaką nuo mažens? Ir kas tuos vaikus turėtų treniruoti – profesionalūs treneriai, savanoriai, tėvai?
D.T.: Tiek Islandijoje, tiek Švedijoje, nors to siekiama skirtingais būdais, tikslas yra vienas – vaikai skatinami lankyti bent du sporto būrelius. Tarkim, Švedijoje vaikai skatinami vasarą lankyti vasaros sporto šakas, žiemą – žiemos. Čia žiemą net nenoriai padedama išlaikyti futbolo stadionus.
Islandai eina futbole profesionalumo keliu, nors profesionalių futbolo komandų ten ir nėra, tik pusiau profesionalios. Bet su vaikais dirbama profesionaliai. Su 5-6 metų vaikais, kai jie pradeda sportuoti, dirba tik profesionalai treneriai, turintys B, A licencijas. Švedijoje – atvirkščiai, ten su vaikais iki 16 metų dirba savanoriaujantys tėvai. Negalėjau patikėti, kol nepamačiau, kad tėvai treniruoja patys mėgėjiškuose klubuose. Atvažiuoja iš Futbolo federacijos to regiono atstovas ir 15-ai tėvų veda mokymus.
Ir visi džiaugiasi, visi užsiėmę ir patenkinti. Išvažiuodami iš Lietuvos pasižiūrėjome statistiką. Pagal empatiją tarp 130 šalių mes esame 130-oje vietoje – paskutiniai, vadinasi, mums nelabai įdomu ir svarbu, kaip jaučiasi kitas. Jeigu tai nesvarbu, turime patyčių problemą. Alkoholio suvartojame irgi beveik daugiausia, pagal fizinį aktyvumą – antri nuo galo, pagal savižudybes – lyderiai.
- Atrodytų, tiesiogiai visa tai nesusiję...
M.B.: Atrodome kaip islandai prieš 20 metų.
D.T.: Dar blogiau... Ir kas blogiausia, kad niekam tai neįdomu ir niekas to nesprendžia. Jeigu paklausi, kodėl stadionai netvarkomi, atsakys – nėra pinigų. Palaukite: mokyklas tvarkė, bet stadionų nesutvarkė kažkodėl. Į ką dabar investuoja Vilniaus savivaldybė – į šaligatvius, keliai tuoj bus visi kaip nauji, į skverus, bet kas mums svarbiau: akmuo ar gyvas vaikas, iš kurio užaugs visas Lietuvos potencialas.
Islandijoje sutikome lietuvę moterį, kuri jau 10 metų ten gyvena, ji labai taikliai apibūdino visą mūsų kelionę vienu sakiniu: islandai mato savo ateitį vaikuose. Tai man ir įdomu, kokią savo ateitį mato Lietuva?
Iš Švedijos atsivežėme gerą idėją, kurią jie akcentuoja: futbolas turi teikti džiaugsmą vaikams, o ne treneriams ir tėvams.
M.B.: Ir taip pasakė moteris, kuri dirba Islandijoje valytoja. Ji tą jaučia, tokia bendra atmosfera šalyje. Jos vaikai lankė futbolą, dabar kitus būrelius, bet visi užsiėmę.
- Ar tokie sporto klubai Islandijoje, Švedijoje kuriami tam, kad kuo jaunesni vaikai išmoktų varžytis, siektų kuo geresnių rezultatų?
D.T.: Iš Švedijos atsivežėme gerą idėją, kurią jie akcentuoja: futbolas turi teikti džiaugsmą vaikams, o ne treneriams ir tėvams. Lietuvoje problema tokia, kad jau iš šešiamečių pradeda daryti profesionalus, bet kai užauga – kur jie, tie profesionalai, kas atsitinka? Akcentuojama, kad kuo anksčiau pradeda spausti vaikus, tuo anksčiau meta vaikai sportą. Pvz., švedai keturis kartus daugiau skiria lėšų paaugliams nei mažiems vaikams, nes labai daug vaikų sportą meta būtent paauglystėje.
Tikslas toks ir yra, kad džiaugtųsi vaikai. Pas mus varžybos vyksta, čempionatai anksti prasideda, medaliai teikiami jau šešiamečiams.
M.B.: Islandijoje čempionatai pradedami rengti vaikams nuo 11 metų, Švedijoje iki 12 metų nėra jokių turnyrinių lentelių, kas kokias vietas užima.
D.T.: Kai tėvai ten susimušė, baigėsi tokie dalykai. Pas mus su tėvais turi būti daug dirbama, treneriai privalo prižiūrėti, kad nustatytų taisyklių būtų laikomasi. Varžybų metu ateina su būgnais, šūkiais ir t.t. Vaikui stresas, tėvai rėkia, kur bėgti, ką daryti. Treneriai spaudžia dėl rezultatų. Yra mokyklų, kur trenerių atlyginimas priklauso nuo vaikų rezultatų...
- Bet tokia situacija turbūt nėra normali – susikoncentruojama į rezultatą čia ir dabar, o ne į patį užimtumą, procesą?
D.T.: Taip, ne į mokymą žaisti, o į pergalę. Tėvai turi didžiulių lūkesčių, kurie paskui sprogsta ir visi nelaimingi, nepatenkinti.
Vaikai, patyrę spaudimą, puola į paniką, jei neįmuša įvarčio, pralošia, bijo žaisti. O tie vaikai, kurių nespaudi, žaidžia savo malonumui, jie neverkia neįmušę įvarčio.
Nebūtina skatinti pergalių, tiesiog vaikas turi džiaugtis tuo, ką daro. Jeigu jis nuolat kritikuojamas, spaudžiamas, tai kiek to džiaugsmo jis patirs? Mes matome, kad vaikai, patyrę spaudimą, puola į paniką, jei neįmuša įvarčio, pralošia, bijo žaisti. O tie vaikai, kurių tu nespaudi, žaidžia savo malonumui, džiaugiasi, jie neverkia neįmušę įvarčio, nestresuoja dėl to to ir t.t. Turi būti sveika aplinka.
M.B.: Psichologai sako, kad nuo 7 iki 12 metų vaikams vystosi arba meistrystė, arba menkavertiškumas. Jeigu mes tą vaiką spaudžiame dėl rezultatų, o jam nelabai sekasi, jam vystosi menkavertiškumo kompleksas, kuris lieka visam gyvenimui.
- Tai ar mes kokią nors vaikų užimtumo politiką turime?
M.B.: Ta politika yra gana chaotiška. Turime 15 eurų užklasinio ugdymo krepšelį, bet šio finansavimo neužtenka visiems. O ir pati skyrimo tvarka gana keista. Tarkim, Vilniaus rajone krepšelis skiriamas nuo rugsėjo, Vilniaus mieste – nuo spalio. Rugsėjį nereikia vaikams sportuoti?
Rugsėjo mėnesį užfiksuoja vaikų skaičių ir visus metus turi tą krepšelių skaičių. O jeigu vaikai pradėjo lankyti užsiėmimus spalio mėnesį, lapkritį, tai tie vaikai jau neturi teisės į krepšelį? Jiems teks mokėti brangiau. Islandijoje, Švedijoje skatina lankyti vaikus kelis būrelius, krepšelį galima dalinti, kaip nori, pas mus to daryti negalima. Ir tas krepšelis nedidelis.
Ne visos mokyklos, kitos neformaliojo ugdymo įstaigos šiemet pateikė paraiškas gauti krepšelį. Anksčiau kiekviena įstaiga pasirašydavo savas sutartis, o dabar gauti sutarties šablonai, kurie nekoreguojami, tik duomenis galima įrašyti. Labai tai apsunkino mūsų darbą, ypač jeigu yra keli šimtai vaikų. Ir tik rugsėjo 12 d. gavome, bet iš pradžių teigta, kad tie šablonai yra tik rekomendacinio pobūdžio, bet spalio 25 d. sužinojome, kad tai privaloma. Visos sutartys, kurios pasirašytos nuo rugsėjo 12 d., turi būti tokios.
O jeigu tau kažkurie punktai netinka ar reikia papildomų sąlygų, koreguoti negalima. Tai apsunkina darbą, todėl kai kurie būreliai to atsisakė, nes tam reikia labai daug dėmesio skirti, vos ne atskirą etatą žmogui, kuris tuo užsiimtų.
D.T.: Visoms sporto šakoms problema yra infrastruktūra: stadionai, salės. Gal krepšinis atsidūręs dėkingesnėje situacijoje, nes mokyklose leidžiama žaisti krepšinį, bet neleidžiama futbolo, kad sienų neišteptų ar ko nesudaužytų. Salėse gal ir gerai mažiems vaikams, 6-7 metų, bet šiaip futbolui salė nėra gerai, reikia stadiono. Vilniaus savivaldybė giriasi pakeitusi žolę, bet vaikai juk tik penkis mėnesius gali sportuoti, vasara daug kas išvažiavę, belieka keli mėnesiai. O visa Europa šiuo metu keičia žolę į dirbtinę dangą.
Nacionalinės komandos ir suaugusiųjų klubai žaidžia ant žolės, o vaikai – ant dirbtinės dangos, kad galėtų treniruotis intensyviai visus metus. Lietuvoje atvirkščiai – nacionalinė komanda, klubai žaidžia ant dirbtinės dangos, o vaikai – ant žolės tuos kelis mėnesius, o paskui sporto salėse užsidaro. Kažkoks absurdas.
Turime vieną maniežą Vilniuje 600 tūkst. žmonių. Pilnų matmenų tėra keli renovuoti stadionai. Savivaldybė giriasi mažomis aikštelėmis, tai tokių aikštelių Europoje prie kiekvienos mokyklos sutvarkyta, bet reikalinga dirbtinė danga. Nesuprantu, kam išmetami į orą pinigai, kai tvarkoma ta žolė. Mes esame sutvarkę prie vienos mokyklos stadiono veją, nes ten iš viso nebuvo įmanoma sportuoti, vien duobės, kupstai. Tam darbui rengėme projektą, laimėjome pinigų.
M.B.: Ir labai greitai ta žolė sutrypiama intensyviai naudojant. O ateina lapkritis, reikia eiti į sales. Net jeigu ir visos mokyklos įsileistų futbolą į sales, jų yra tiesiog per mažai visoms sporto šakoms.
Islandai ir padarė esminį sprendimą – sutvarkė infrastruktūrą, sudarė sąlygas sportuoti, o visa kita padarė patys žmonės.
Kiekviename rajone padarykime po sporto bazę, pilnų matmenų stadioną, pradės ten vaikai rinktis, sportuoti, užaugs daugiau futbolininkų.
- Daug kalbama apie nacionalinį stadioną, jo būtinybę, statybas. Bet gal ne nuo to reikia pradėti? Gal tuos pinigus geriau investuoti į miesto sporto infrastruktūros gerinimą?
M.B.: Dabar Kaunas rekonstruoja seną stadioną, turės jį su 15 tūkst. vietų. Vilniuje planuoja su 15 tūkst. vietų. Kam to reikia? Kam dviejų tokių stadionų, jeigu dabar retai kada LFF stadionas užsipildo? Vieno reikia, tai tegu būna, pvz., Kaune, jeigu jau pradėjo. Gal ateity ir antro reikės, gal reikės kiekviename mieste, bet ne nuo to galo pradedame.
Gal mes tuos pinigus, kuriuos dabar norima skirti nacionaliniam stadionui, tą 100 mln. eurų, skirkime visų mokyklų stadionams sutvarkyti. Kiekviename rajone padarykime po sporto bazę, pilnų matmenų stadioną, pradės ten vaikai rinktis, sportuoti, užaugs daugiau futbolininkų, daugiau besidominčių futbolu. Natūraliai tada užsipildys ir tie didieji stadionai.
D.T.: Kai kalbame apie mokyklų stadionus, tai jie gali būti mažesnių matmenų. Bet klubai turėtų būti ne mokyklose, o savo infrastruktūrą turėti. Mes buvome Reikjaviko klube, kuris turi du pilnų matmenų stadionus, vieną mažesnį ir dar didžiulę veją, kurią gali išnaudoti papildomoms treniruotėms, sporto salę ir t.t. Ir tai atskirai nuo mokyklų.
Tad pinigus yra kur padėti. Bet pas mus niekas nevyksta: nei mokyklų stadionai tvarkomi, nei klubai turi, nei nacionalinis stadionas statomas. Tai prioritetų klausimas, o atrodo, kad valstybei kultūra, švietimas, vaikų ugdymas, užimtumas yra paskutinėje vietoje.
Lapkričio 16 d., 11 val., Seimo Konstitucijos salėje vyks diskusija apie Islandijos sporto populiarinimo ir vaikų užimtumo per sportą strategiją bei galimą jos pritaikymą Lietuvoje.
Islandijos patirtį pristatys: prof. Inga Dóra Sigfúsdóttir, Reikjaviko bei Kolumbijos universitetų profesorė, tirianti paauglių nusikalstamumo veiksnius bei fizinio aktyvumo ryšį su sveikatos rizikomis paauglių tarpe, dr. Bryndis Bjork Asgeirsdottir, Reikjaviko universiteto Psichologijos katedros vedėja ir dr. Vidaras Halldorssonas, Islandijos universiteto sociologijos profesorius, tiriantis sporto pasiekimų ir fizinės veiklos poveikį visuomenėms ir jaunimui.
