Lietuvos futbolininkai parodė du komandos veidus per pirmuosius Tautų lygos mačus.
Azartišką ir atakuojantį per 0:1 pralaimėtą dvikovą Serbijos rinktinei Vilniuje praėjusį penktadienį bei išblyškusį, nepasitikintį savimi per pirmadienio rungtynes Podgoricoje, kur rezultatas 0:2 žaidžiant su keturis kartus už Lietuvą pagal gyventojų skaičių mažesne Juodkalnija galėjo būti ir prastesnis, jei nebūtų gelbėjęs vartininkas.
Tautų lygos C divizione lietuviai gavo balkaniškas pamokas ir krito į ketvirtą vietą grupėje, kurioje, be minėtų varžovų, dar žaidžia Rumunija.
Pasidalinti įžvalgomis apie startą ir perspektyvas naujame turnyre 15min paprašė buvusio ilgamečio rinktinės futbolininko ir A lygos prezidento D.Šembero.
– Deividai, ar pirmųjų mačų rezultatai atitinka Lietuvos rinktinės žaidimą?
– Reikėtų pradėti nuo to, kokia iškelta užduotis. Ar mes turime stengtis išlikti divizione, kaip nori federacija? Mano nuomone, kai žaidžiama su pajėgiais varžovais, bet ne su grandais, turime kelti didesnius tikslus. Pirmasis mačas su serbais parodė, kad varžytis su jais Lietuva nori ir gali. Ji tikrai gali sužaisti geras rungtynes.
Tikėjimas gali iškelti sparnus. O mes bandome nusirašyti iš anksto. Mano nuomone, tai – neteisinga iš esmės.
Kalbant apie žaidimo braižą – pirmasis mačas buvo neblogas, mūsų futbolininkai sužaidė pagal savo galimybes, o kai kurie – virš savo galimybių ribų.
Antras mačas – priešingybė pirmam, nors varžovai tikrai ne tokie stiprūs kaip serbai. Tikrai galima žaisti kitaip su Juodkalnija ir sužaisti geriau.
Kamuolys nesilaikė prie kojos, minties atakuojant beveik nebuvo.
Būtų gerai žinoti komandai suformuluotas taktines užduotis. Jas žino tik treneriai, bet žiūrėdamas iš šalies aš nemačiau komandos. Žaidėjai neišnaudojo savęs nei kaip komanda, nei asmeniškai. Kamuolys nesilaikė prie kojos, minties atakuojant beveik nebuvo. Nesukūrėme nei pozicinių, nei greitų atakų.
Antro kėlinio viduryje, kai pamačiau mūsų Justą Lasicką prie standartinės padėties dengiant fiziškai patį stipriausią Juodkalnijos žaidėją Stefaną Savičių, kuris yra vienas svarbiausių Madrido „Atletico“ žaidėjų, – tai jau neteisinga. Galbūt taip įvyko spontaniškai, bet tai buvo geras pavyzdys, kad mechanizmas neveikė. Rezultatą lemia paprastos detalės, bet pirmadienį buvo sunku tikėtis palankaus rezultato. Nors pirmosios rungtynės parodė, kad galime žaisti prieš tokias komandas kaip Serbija. Vadinasi, tuo labiau galime kautis su Juodkalnija.
– Abu įvarčiai krito po Juodkalnijos atakų dešiniuoju kraštu. Treneris Edgaras Jankauskas po rungtynių svarstė, kad galbūt J.Lasickas buvo paskirtas ne į sau įprastą poziciją. Kokias įžvelgiate taktines klaidas?
– Aš pažįstu Justą puikiai, nes pats dirbau su juo, kai dar žaidžiau Vilniaus „Žalgiryje“. Jis – labai talentingas ir geras žaidėjas. Negalime kaltinti Justo, nes prastai ir blankiai sužaidė visa komanda. Kai prastas rezultatas, ieškoma atpirkimo ožio, bet jis tokiu negali būti. Matėsi jaudulys, jis žaidė artimoje, bet ne savo pozicijoje.
Negalime kaltini Justo, nes prastai ir blankiai sužaidė visa komanda.
Mes nežinome trenerio štabo reikalavimų, bet žinome, kad stiprios komandos stengiasi užčiupti silpnesnę poziciją ir risti atakas sudarant 2–3 žaidėjų persvarą tame krašte. Tai – normalu.
Juodkalnija užčiuopė kiek silpnesnį kraštą, per kurį bandė kurti atakas ir įvarčius.
– Povilas Leimonas ginčijosi su teisėju, rodydamas, kad kamuolys lietė krūtinę, o ne ranką, kai buvo skirtas 11 metrų baudinys. Kokį įspūdį susidarėte?
– Sunku pasakyti, net ir žiūrėjus pakartojimus. Iš pirmo žvilgsnio kamuolys lietė ranką, perdavimas ėjo į baudos aikštelę. Dažniausiai teisėjai skiria tokius baudinius, nors drąsiai teigti negalima – pakartojimas akivaizdžiai neparodė. Galbūt ir įmanoma, kad kamuolys praslydo kūnu, jei lietė ranką, tada tai akivaizdus 11 metrų baudinys.
– Jei ieškotume pozityvių dalykų, pirmiausia tai būtų Lietuvos rinktinės vartininko žaidimas?
– Labiau norisi vertinti pagal pirmąsias rungtynes. Mače su serbais kamuolys laikėsi, buvo kova ir greitis – viskas, ko reikia, kad pasiektume rezultatą. Kai kur trūko sėkmės.
Ernestas Šetkus akivaizdžiai subrendo kaip vartininkas, jis rodo labai gerą ir stabilų žaidimą. O stabilus žaidimas ir parodo vartininko klasę. Jis šiuo metu geriausias žaidėjas visoje rinktinėje.
Kiti mūsų lyderiai stengiasi, bet dar nerodė geriausio žaidimo. Aš neabejoju jų meistriškumu – Fiodoras galėtų būti stabilesnis lyderis, kaip ir Arvydas Novikovas. Artūras Žulpa atlieka nepastebimą juodą darbą, jis išvalo kolegų klaidas. Visi keturi yra aukšto lygio žaidėjai, bet iš jų galima norėti daugiau.
– Kaip vertinate bendrai Tautų lygos idėją?
– Manau, kad tokioms šalims kaip Lietuva, kuriai sunku rasti varžovų draugiškoms rungtynėms, yra gerai. Per sudėtingas rungtynes mes gavome stiprius varžovus, su kuriais žaidžiant augs mūsų meistriškumas.
Antra, federacija iš tokių rungtynių ne tik išleidžia, bet ir uždirba pinigus. Aišku, svarbiausia, kad pajamas investuotume į futbolą. Ir, žinoma, tai darytume teisingai.
– Artimiausios rungtynės, tikriausiai lemsiančios galimybes likti C divizione, spalį žaidžiamos namie su Rumunija ir Juodkalnija. Kokios yra Lietuvos rinktinės perspektyvos Tautų lygoje?
– Po šių dvejų rungtynių perspektyvos yra nekokios. Būtų gerai, jei būtume nepralaimėję Serbijai ir laimėję prieš Juodkalniją. Galbūt kažkam mano pareiškimai skamba iš fantazijos srities, bet aš esu tikras, kad galima žaisti prieš serbus ir juodkalniečius. Ne tik žaisti, bet ir laimėti. Esu įsitikinęs ir tuo tikiu, nes privalome rodyti brandesnį žaidimą nei su Juodkalnija.
Reikia brėžti sau aukštus tikslus. Tegu jie būna virš galimybių ribų, bet reikalauti galime ir turime – tai parodė mačas su serbais.