Jiems spardant kamuolį atrodė, kad šalia aikštės yra bent du Šarūnai Jasikevičiai.
„Atgal, atgal!“
„Nepaleisk!“
„Pasilik!“
„Padėkit vienas kitam!“
Trenerių moterų ir vyrų nurodymai pušų, saulės ir kurortui būdingos tylos apsuptyje skambėjo nuolat ir garsiai Lietuvos sporto centre Druskininkuose.
Ten vyko tarptautinis specialiųjų olimpiečių futbolo turnyras, todėl ir trenerių patarimai skriejo itin dažnai.
Specialiųjų poreikių turintiems žaidėjams aiškiau, kai jie girdi, kur turėtų bėgti, kur stoti ginantis, kada ir kam atlikti perdavimą.
O kai sprendimai padaryti, vyksta futbolas, kokį myli visi žaidžiantys – dėl aistros, emocijų, kovos ir, žinoma, džiaugsmo po įvarčių bei laimėtų rungtynių. Buvo ir baudinių serija, ir čempioniškos dainos konfeti fone.
Šešių šalių tarptautinis futbolo turnyras, kurį rengė Lietuvos specialiosios olimpiados komitetas su Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parama, pagaliau įvyko po dvejų metų nežinomybės, kilusios dėl pandemijos.
Lietuvos, Latvijos, Estijos, Monako, Belgijos ir Ukrainos komandos varžėsi dvejose varžybose.
Lauko aikštelėje rungtyniavo tik iš specialiųjų olimpiečių sudarytos komandos.
Dėl trečios vietos rungtynėse dviejų Lietuvos komandų akistatoje Suvalkija po baudinių serijos 3:2 palaužė Aukštaitiją, o finale Lvivo futbolininkai iš Ukrainos 3:0 įveikė Estijos ekipą.
Nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos atstovai – komandos iš Lvivo ir Žytomyro – išvyką į Lietuvą ypač vertino.
„Ukrainiečiai labai dėkojo, kad taip gali bent laikinai atitrūkti nuo karo“, – sakė Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto prezidentas Zenonas Misiūnas.
„Labiausiai Lietuvoje sužavėjo išskirtinis palankumas ukrainiečiams. Taip gera, kai ant valstybinių įstaigų, pastatų, daug privačių restoranų ir parduotuvių kabo Ukrainos vėliavos – mums toks lietuvių svetingumas būtų labai palankus“, – po turnyro lietuviams padėkojo Ukrainos komandos atstovas Andrijus Pidvarko.
Varžybų rengėjai pasirūpino, kad Ukrainos komandų viešnagė nebūtų trumpa ir po turnyro Druskininkuose dar organizavo ukrainiečiams išvykas po kitus Lietuvos miestus.
Su Lvivo komandos treneriais ir vadovais buvo sutarta, kad atgal į Ukrainą jie keliaus Lietuvos organizacijų nupirktais kariniais visureigiais, kuriuos lietuviai palydės, o paskui mašinos pravers šalį nuo Rusijos okupantų ginantiems kariams.
Kitose tarptautinio futbolo turnyro varžybose salėje triumfavo Lietuvos komanda, tvirtai laimėjusi visas ketverias rungtynes.
Šios varžybos vyko pagal kitą principą – kartu su specialiaisiais olimpiečiais žaidė rimti salės futbolo žaidėjai, dar vadinami „partneriais“. Pavyzdžiui, Druskininkuose daugiausiai įvarčių (9) pelniusiu žaidėju tapo Evaldas Kugys, kuris 2018–2020 metais tapo rezultatyviausiu Lietuvos 1-osios lygos žaidėju.
„Treniruojamės drauge nuo 2012 metų, pradėjo būdami vaikai, o dabar jiems po 24–26 metus, tad sėkmė neatsitiktinė“, – paaiškino Lietuvos komandos treneris Rytis Šlekys.
Jis ir „komandos mama“ įprastai vadinama Vida Misevičienė dirba fizinio lavinimo mokytojais Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre.
Ten statybos profilio ar virėjų specialybę įgiję žmonės dažnai susidraugauja per futbolą.
„Tarp mūsų auklėtinių yra ir tikrai sudėtingų likimų jaunuolių, kilusių iš socialinių rizikos šeimų, tad futbolas dažnai jiems tampa ir keliu į gyvenimą, – pasakojo V.Miceviečienė. – Sportas – svarbi sritis, kurioje jie progresuoja, plečia akiratį, įgyja naudingų patirčių.“
Aikštėje penketą sudaro 2 „partneriai“ ir 3 specialieji olimpiečiai, kuriems aukštesnio lygio komandos draugai padeda susikurti progas įvarčiams ir perkelti žaidimą į aukštesnį lygį – ne veltui specialiose žaidynėse Dubajuje prieš trejus metus lietuviai yra tapę čempionais, finale nugalėję ir brazilus.
Treniruojantis 2–3 kartus per savaitę komanda šlifuoja savo veiksmus ir rungtyniauja Kauno mėgėjų pirmenybėse.
„Nebijome ir kartais gauti į kaulus, tai būna naudingos pamokos“, – sakė R.Šležys.
Dešimtmetį darbuojantis drauge jie vis geriau supranta vienas kitą.
„Anksčiau jų emocijos būdavo labai stiprios. Kol buvo jauni, jie sunkiai priimdavo pralaimėjimus, pastabas – kartais blykstelėdavo tikrai stipriai. Bet dabar labiau pasitiki vienas kitu ir procesu“, – sakė V.Misevičienė.
Anot trenerių, už aikštės ribų žaidėjai mielai dirba įprastus darbus, nes nori save išlaikyti. Didžioji žaidėjų dalis darbuojasi statybos srityse, yra ir virėjų, taip pat dirbančių „Kauno švaros“ bendrovėje.
Futbolas jiems tapęs pomėgiu, o turnyrai – tikslu treniruotis.
„Vien treniruotėmis sotus nebūsi, – sakė R.Šležys. – Turi būti motyvacija. Komandoje yra ir konkurencija, nes sudėtis keičiasi, vieneriose varžybose dalyvauja vieni, kitose – kiti.“
„Be to, taip užsimezga draugystė, – pridūrė V.Misevičienė. – Jie palaiko ryšį per socialinius tinklus ir šiaip daugiau bendrauja – tai didelė nauda.“
Turnyre – žinomas Nyderlandų futbolininkas
Vakarų šalyse specialiesiems olimpiečiams į pagalbą dažnai ateina sporto žvaigždės.
Druskininkuose tarp Belgijos komandos trenerių buvo Pietas Den Boeras.
1988 metais jis pelnė pergalingą įvartį į Amsterdamo „Ajax“ vartus Europos taurės laimėtojų turnyro finale, padėjęs ten triumfuoti „Mechelen“ komandai – tai buvo pastarasis kartas, kai Belgijos futbolo klubas laimėjo tarptautinį trofėjų.
„Mūsų komandoje žaidžia skirtingo lygio žaidėjai, bet užduotis ir tikslas ir bendras – turi būti laimingas žaisdamas, – sakė buvęs profesionalus Nyderlandų futbolininkas. – Futbolas ir skirtas visiems.
Kiekvienam mūsų reikia turėti šansą, o specialieji olimpiečiai žaidžia labai noriai, per futbolą jie gauna patirtį būti komandoje, ką paskui galima perkelti ir į kitas gyvenimo sritis.
O galiausiai futbolas yra šventė. Tai ne tik dideli pinigai stipriausiose klubuose, bet galimybė jaustis laimingiems daugybei žmonių – ir šis turnyras mums tapo šventė.“
Belgai turnyre finišavo ketvirti, aplenkę Ukrainos komandą iš Žytomyro, praleidę į priekį Latvijos, Monako ir Lietuvos komandas, bet P.Den Boero nuotaika nesubjuro ir po pralaimėjimo 1:5 lietuviams paskutiniame turnyro mače.
„Labai gerai, labai gerai, nors esu šiuose kraštuose pirmą kartą, – įspūdžiais Lietuvoje dalijosi Nyderlandų, Belgijos ir Prancūzijos klubams per karjerą atstovavęs P.Den Boeras. – Dideli komplimentai – turnyro rengėjams.“
Turnyro rengėjus labiausiai džiugina besikeičiantis piliečių ir valstybės požiūris į specialiųjų poreikių žmones. Jų integracija į visuomenę vyksta vis sklandžiau. Be to, šioje srityje dirbantys žmonės jaučia vis didesnį dėmesį bei palaikymą.
„Prieš 10–15 metų Lietuva dar gerokai „plaukiojo“ šiuo klausimu, – juk dar anksčiau, sovietiniais laikais, ši žmonių kategorija būdavo slepiama,“ – sakė Šeduvos gimnazijoje dirbantis Arūnas Bagdonas.
Šeduvoje sniegbridžio specialiuosius atletus ruošiantis ir žirgų terapiją taikantis specialistas dabar ir iš nepažįstamų žmonių sulaukia padėkos už savo darbus.
Specialieji olimpiečiai per visą šalį veikia dvylikoje sporto klubų ir keliauja į tarptautines varžybas, jausdami įvairių organizacijų paramą – pavyzdžiui, turnyre Druskininkuose organizatoriams talkino ir Lietuvos futbolo federacija, ir būrys jaunųjų savanorių, kurie karštai plojo komandoms per varžybų uždarymo šventę.
„Jei anksčiau vaikų adresu nuskambėdavo ir jiems skaudžių replikų, laikai pasikeitė – dabar per sportą jie gali išsikovoti palankesnes gyvenimo sąlygas ir net padėti savo šeimoms, kas yra svarbu, nes dalis jų gyvena skurdžiai, kai kurie yra našlaičiai ir būna patyrę tragiškų išgyvenimų, – sakė Utenoje slidininkus ruošiantis specialiosios olimpiados komiteto vadovas Z.Misiūnas. – Dabar visas administravimas ir valdymas labais skiriasi. Viskas pasikeitė į teigiamą pusę. Ir visuomenė dabar mus jau žino – tai labai svarbu.“
