Juodasis pirmadienis žymėjo ne tik vieno nuostabiausių šios šalies sūnų karjeros pabaigą. Lapkričio 13-oji įkūnija viso Italijos futbolo, pirmiausia, gėdą, o po to – ir mirtį.
Užmirškime pralaimėjimą 1966-aisiais Šiaurės Korėjai, 2002-ųjų „juodąjį“ pratęsimą su Pietų Korėją, kluptelėjimą prieš Naująją Zelandiją 2010-aisiais.
Lapkričio 13-oji įkūnija viso Italijos futbolo, pirmiausia, gėdą, o po to – ir mirtį.
Visos šios Italijos futbolo nesėkmės turi naują atspirties tašką – 2018-ųjų metų pasaulio čempionatas yra didžiausia šios dėl calcio pamišusios šalies tragedija.
Ir net nereikia ieškoti pasiteisinimų. Jų tiesiog nėra. Šalis, kuri pasaulio čempionų trofėjų skaičiumi nusileidžia tik Brazilijai, taip klysti neturi teisės. Tos 180 bedančio futbolo minučių blaškantis ir ieškant gelbėtojo, italams prabėgo nepaprastai greitai.
Vargu ar galėjo būti kitaip. Iš vidutiniokų sudaryta komanda, kurios ryškiausia žvaigždė buvo 40-etis kapitonas. G.Buffonas per 21 metus trukusią savo karjerą rinktinėje dar niekada neturėjo tokių silpnų komandos draugų.
Rungtynių su Švedija paskutinėmis minutėmis Gigi jau ir pats buvo atbėgęs prie varžovų vartų, stengėsi desperatiškai gelbėti komandą ir paskutinį teisėjo švilpuką išgirdo stovėdamas ne savo, o varžovų baudos aikštelėje. Tikrai ne tokios pabaigos atsisveikindamas su „Squadra Azzurra“ marškinėliais jis tikėjosi.
O tuomet pateko į komandos draugų glėbį, apsikabino su Leonardo Bonucci ir nesulaikė ašarų. Apsikabinimas su bendražygiu, su kuriuo per pastarąjį dešimtmetį perėjo ugnį ir vandenį, buvo nepaprastai jausmingas.
Tarp žmonių, guodžiančiai plekšnojusių per petį, buvo ir Gian Piero Ventura – žmogus, kurį visa tauta padarė atpirkimo ožiu dar prieš atsisveikinimo mišias Milano „San Siro“.
Nors tai buvo žmogus, padėjęs tašką įspūdingoje G.Buffono karjeroje ir išsklaidęs veterano istorinę viltį tapti pirmuoju šešiuose pasaulio čempionatuose dalyvavusiu žmogumi, vartininkas ir tokią skaudžią akimirką išliko tikras profesionalas.
Tikrai ne tokios pabaigos atsisveikindamas su „Squadra Azzurra“ marškinėliais jis tikėjosi.
Kaip ir dieną prieš lemiamą akistatą, kai sėdėdamas prie vieno stalo su G.Ventura kvietė italų tautą vienytis, užmiršti klubų spalvas ir laimėti žūtbūtinį mūšį.
Italijos futbolui reikia revoliucijos. Revoliucijos, kurią reikia daryti nuo pačių šaknų, keičiant federacijos vadovus ir patį G.Venturą.
Nereikėjo ir fiasko prieš Švediją, kad visas pasaulis kilsčiodamas antakius stebėtųsi, kaip 70-ąjį gimtadienį sausį švęsiantis vyras gavo šias pareigas šalyje, kurioje apstu jaunų ir žingeidžių futbolo trenerių.
Massimiliano Allegri, Luciano Spalletti, Maurizio Sarri, Roberto Mancini, Simone Inzaghi, Eusebio Di Francesco, Vincenzo Montella, Roberto Donadoni, Luigi di Biagio, Alberto Zaccheroni, Carlo Ancelotti, Fabio Capello. Šalis, kuri turi tokią begalę aukščiausio lygio jaunų futbolo specialistų, pasirinko pensininką, kurio paskutinės penkios treniruotos komandos buvo „Messina“, „Verona“, „Piza“, „Bari“ ir „Torino“.
Praėjusį sezoną tris iš penkių stipriausių Europos šalių čempionatų laimėjo italų trenerių vadovaujami klubai. Keturi skirtingi italų treneriai per pastaruosius septynerius metus laimėjo konkurencingiausia laikomą Anglijos „Premier“ lygą.
Ir vis dėlto. Italijos futbolo federacijos (FIGC) vadovai raktus įteikė žmogui, kuris per keturis dešimtmečius sugebėjo tik kartą laimėti Italijos „Serie C“ ir du sykius „Serie D“. Žmogui, kuris niekada nevadovavo tokio lygio futbolininkams, niekada nesprendė tokio lygio uždavinių, kurio pečių niekada neslėgė tokia įtampa.
Atrankos barjero „Žydroji komanda“ neperšoko vos antrą kartą per visą pasaulio čempionatų istoriją. Pirmą sykį to padaryti nepavyko 1958-aisiais, kai pirmenybės vyko šalyje, į kurią italai skausmingai stuktelėjo ir šį kartą – Švedijoje.
Praėjusį sezoną tris iš penkių stipriausių Europos šalių čempionatų laimėjo italų trenerių vadovaujami klubai.
Bet šiam nuopuoliui rasti priežasčių buvo gerokai lengviau. 1949-ųjų gegužės 4-ąją aviakatastrofos metu žuvo „Torino“ komanda, kuri penktajame dešimtmetyje buvo penkis kartus laimėjusi Italijos pirmenybes ir kurios žaidėjai sudarė nacionalinės komandos pagrindą.
Galiausiai ši skaudi netektis atsiliepė „Squadra Azzurrai“ ir šalis liko be planetos čempionato.
Taigi pirmasis nuosmukis – tragiškų aplinkybių išdava. Šiemetinis – apsileidimo.
Įtūžusių tifozių akys krypsta ne tik į G.Ventura. Ne mažiau nepasitenkinimo kelia ir kitas Italijos futbolo dinozauras – FIGC prezidentas Carlo Tavecchio, kuris ir pasamdė dabartinį trenerį.
Tiesa, priimdamas šį sprendimą, 74-erių plikagalvis politikas, ne kartą garsėjęs rasistinėmis replikomis nukreiptomis prieš žydus, gėjus ir juodaodžius, neįvertino vienos ypač svarbios aplinkybės.
Pagal pirminį G.Tavecchio sumanymą, G.Venturos rinktinei buvo planuojama nauja sporto direktoriaus pareigybė, o šią poziciją turėjo užimti Marcelo Lippi. Dar vienas Italijos futbolo dinozauras, bet jį šalis gerbs iki grabo lentos.
2006-aisiais „Squadra Azzurra“ į sensacingą triumfą pasaulio čempionate Vokietijoje atvedęs 69-erių specialistas iš pradžių buvo sutikęs su nauju amplua, bet vėliau susikivirčijo su FIGC viršūnėlėmis, susikoncentravo į darbą Kinijoje ir šalis liko be vyruko, kuris moka ir žino, kaip laimėti.
O išmokti treneris, kurio karjeros viršūnė – 7-oji vieta „Serie A“ čempionate 2014-aisiais, nespėjo.
Italija tiesiog neturėjo žmogaus, kuris sugebėtų pažiūrėti realybei į akis, diagnozuoti skaudžiausią rinktinės problemą ir kaip nors ją spręsti. Su šiuo skauduliu jau ir pernai vasarą susidūrė Antonio Conte, tačiau naujosios kartos strategas ieškojo variantų ir italų futbolą išsaugojo elite. G.Ventura neieškojo ir viskas baigėsi G.Buffono braukiamomis ašaromis. Neieškojo dėl to, jog nebuvo pajėgus ieškoti.
O problema, apie kurią sukasi kalba – stipraus vidurio saugo nebuvimas.
Keletą pastarųjų dešimtmečių „Squadra Azzurra“ gelbėjo ne tik aklas catenaccio. Ši komanda visada pasižymėjo ypač kūrybingais 10-aisiais numeriais (Roberto Baggio, Francesco Totti, Alessandro Del Piero), bet ne mažiau svarbu, jog jų užnugarį saugojo ne mažiau talentingesni saugai, kurie ne tik galėjo labai sėkmingai atlikti pirmąjį perdavimą ir pradėti ataką, bet ir puikiai gynėsi (Andrea Pirlo, Demetrio Albertini, Gennaro Gattuso, Daniele De Rossi).
Dabartinė Italija neturi nei pirmų, nei antrų. „No Pirlo, No Party“.
Pirmose rungtynėse su švedais G.Ventura į aikštę nuo pirmųjų minučių leido D.De Rossi, tačiau akivaizdžiai matėsi, kad veterano geriausios dienos – jau praeityje. Šalia jo lakstęs ir naujuoju Italijos futbolo gelbėtoju siekiantis tapti Marco Verratti atrodė blyškus, o gauta geltona kortelė dar ir atėmė šansą ką nors pakeisti atsakomajame mače.
Pirmadienį G.Ventura jau desperatiškai griebėsi šiaudo. Vietoj D.De Rossi į aikštę buvo mestas tokio lygio varžybų patirties neturintis Jorginho. Brazilijoje gimusiam saugui tai buvo vos trečiasis mačas vilkint rinktinės marškinėlius. Jis yra kur kas jaunesnis nei D.De Rossi, kur kas kūrybiškesnis, bet kur kas mažiau matęs nei 2006-ųjų pasaulio čempionas. Tai turėjo įtakos.
D.De Rossi nenustygo ir siuto ant atsarginių suolo, nes puikiai suprato, jog svajonė slysta iš rankų, tačiau G.Ventura į vos ne ašaromis apsipylusį 34-erių „Roma“ kapitoną dėmesio nekreipė ir neįsiklausė.
Italija pasitraukė, D.De Rossi karjera rinktinėje baigėsi.
„Mums aikštėje reikėjo daugiau atakas užbaigti galinčių žaidėjų. Mums reikėjo Lorenzo Insigne, tad norėjau, kad jis būtų siunčiamas apšilinėti, o ne aš. Bet manęs niekas neklausė“, – savo emocingą elgesį aiškino veteranas.
„Napoli“ vienas lyderių L.Insigne šiuo metu yra bene pats panašiausias į tuos kūrybingus ankstesnių kartų saugus/puolėjus, tačiau G.Ventura šanso jam nesuteikė.
Bet problemų ši komanda turi ne tik aikštės viduryje organizuodama atakas, bet ir jas užbaigdama. Daug metų šalis galėdavo pasigirti turinti ypač skirtingų puolėjų pasirinkimą. Italams užteko tiek kūrybingų atakų išpildytojų, tiek taraninio tipo puolėjų.
Dabar komandai trūksta ir tokių, ir tokių, o abu pagrindiniai puolėjai Andrea Belotti ir Ciro Immobile yra nepaprastai panašūs vienas į kitą. Nė vienas jų spręsti svarbiausius uždavinius ir būti ryškiausia pasaulio futbolo žvaigžde dar nepasiruošęs ir vargu ar kada nors tokia taps.
Pirmadienį Milane G.Ventura net išardė Immobile-Belotti porą ir vietoj pastarojo nuo pirmų minučių leido bent jau kamuolį pasivaryti keletą metrų galintį Manolo Gabbiadini, tačiau ir „Southampton“ atstovas neišgelbėjo.
„Ar jūs rimtai galvojat, kad komanda, kurios starto sudėtyje žaidžia M.Gabbiadini, verta pasaulio čempionato?“ – iškalbingai klausė vienas bičiulis. Klausė labai taikliai.
Gynyba? Fenomenalusis G.Buffonas ir trys jo „broliai“ (Giorgio Chiellini, Leonardo Bonucci ir Andrea Barzagli) negali nekelti susižavėjimo futbolo romantikams, tačiau realybei žvelgiant į akis tenka konstatuoti, jog visų jų trijų amžiaus suma siekia 99 metus.
Šio trijų vidurio gynėjų lėtumą ankstesnis rinktinės treneris A.Conte sugebėjo kompensuoti nepaprastai intensyviu krašto ir vidurio saugų žaidimu.
Tai beveidei Italijos rinktinei praėjusiais metais leido nužingsniuoti iki Europos čempionato ketvirtfinalio, kuriame tik po baudinių serijos nusileista pasaulio čempionei Vokietijai. G.Ventura tokio recepto tiesiog neturėjo ir italai nuskendo.
Ši šalis gali vėl būti futbolo valstybe, bet pirmiausia turi išsivalyti nuo tokių veikėjų kaip C.Tavecchi, skandalingojo buvusio Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi bičiulio ir ilgamečio „Milan“ patrono Adriano Galliani, G.Venturos.
Šalis, kuri Čempionų lygos laimėtojo neturi nuo 2010-ųjų (ir toje Milano „Inter“ starto sudėtyje nebuvo nė vieno italo – aut. past.), privalo pabusti ir atsinaujinti.
Nuo pat šaknų. Panašiai kaip tai po 2004-ųjų fiasko Europos čempionate padarė kita Senojo žemyno futbolo milžinė Vokietija.
Iki šiol Vokietija ir Italija pasaulio čempionatuose dalyvavo po 18 kartų ir turi po keturias žvaigždutes ant marškinėlių. Vokiečiai šansą užsisiūti penktąją turės kitą vasarą Rusijoje. Italai – ne.
