Jau šeštadienio vakarą J.Lasickas su Lietuvos nacionaline komanda Vasilio Levskio stadione susikaus su Bulgarija.
Dariaus ir Girėno stadione birželį vykęs susitikimas su bulgarais buvo pirmasis oficialus mačas rinktinei renovuotame Dariaus ir Girėno stadione.
Nors rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, susiklostė jos nemaloniai J.Lasickui, kuris 17-ąją minutę už paskutinės vilties pražangą prieš Kirilą Despodovą buvo išvarytas iš aikštės.
15min paprašytas prisiminti šią situaciją, Lietuvos rinktinės vienas lyderių teigė, kad kitokio teisėjo sprendimo buvo galima tikėtis tik vienu atveju.
„Vienintelė viltis buvo, kad nuošalę užfiksuos, – sakė J.Lasickas. – Dėl to dar ir luktelėjau išėjęs, nes teisėjas sakė, kad VAR tikrina, laukia. Kai buvo akivaizdu, kad nuošalės nėra, žinojau, jog tai – raudona kortelė. Tuo metu net nesusimąstai, ranką padėjai, varžovas klasiškai krito kaip pašautas ir supratau, kad tai bus raudona. Aišku, viskas prasidėjo nuo kažkokių mūsų klaidelių gynyboje, o paskui... Tikrai geriau buvo jį paleisti, tegul muša į vartus, gal įmuš, gal Gertma būtų ištraukęs. Rezultatas galėjo būti 1:0 ar 1:1, bet geriau žaisti 11 prieš 11. Bet kokiu atveju, tai buvo didelė mano klaida.“
Po šio momento, palikusio lietuvius žaisti mažumoje daugiau nei valandą, kilo daug diskusijų, kokį sprendimą turėjo priimti J.Lasickas. Pats žaidėjas teigia, kad per tokį trumpą laiką sudėlioti veiksmų ir galimų atoveiksmių planus tiesiog nėra laiko.
„Man visada labai juokinga, kai žaidėjai bando paaiškinti, kad „va, galvojau, kad gal toje situacijoje paliksiu ranką, darysiu kažką kito ir viskas susiklostys kitaip“. Neturi tu nė kiek laiko. Viskas įvyksta instinktyviai. Kaip tą sekundę tau atrodo, taip tą sprendimą ir priimi. O paskui gali bandyt save teisinti, ieškoti kažkokių priežasčių, bet tokie sprendimai priimami per pusę sekundės ir turi priimti jį teisingą. Nepriėmei – viskas. Paskui gali bandyt save teisinti, kad galvojai ar negalvojai“, – pasakojo 26-erių gynėjas.
Jis prisiminė, kad buvo labai sunku keliaujant link rūbinės po negailestingo teisėjo sprendimo.
„Prieš rungtynes gal net daugiau nei įprastai jaudinausi, bet galvojau, kad blogiausia, kas gali įvykti – kažkokia klaida, gal praleistas įvartis po jos. Čia atrodė kaip blogiausias scenarijus, – prisiminė J.Lasickas. – Bet net neįsivaizdavau, kad viskas taip gali būti blogai. Bet noriu pasidžiaugti tuo, kaip komanda mobilizavosi tokiose rungtynėse, kaip sugebėjo kompaktiškai gintis. Apmaudu, nes tikiu, kad 11 prieš 11 būtume pasiekę dar geresnį rezultatą, bet bent sugebėjome nepralaimėti. Likau labai dėkingas visiems, kurie ne tai, kad ištaisė mano klaidą, bet bent ją sušvelnino. Jei būtume pralaimėję, būtų dar sunkiau buvę.“
Ir nors likusiems aikštėje situacija tapo daug sudėtingesnė nei buvo prieš tai, tiek komandos draugai, tiek treneriai vienas po kito keliavo prie J.Lasicko ir ragino bendražygį kelti nosį aukštyn.
„Čia ir yra mūsų stiprybė. Gal mes daugumai komandų nusileidžiame kokybe, klubais, kuriuose žaidžiame, bet tas vieningumas, vertybės, kurias treneris bando įskiepyti, yra vienas iš tų dalykų, kas padeda mums sunkiais momentais. Buvo labai malonu, likau labai dėkingas visiems. Nesu jau kažkoks jaunas žaidėjas. Padaryta klaida – judam toliau. Visi tą supranta. Sužaidėme, toliau bus geriau ir mokomės iš klaidų“, – teigė J.Lasickas.
O ar po tokių nesėkmingų pirmųjų rungtynių Justas jaus didesnį norą atsigriebti mače Sofijoje?
„Ne, nemanau. Jums žurnalistams dažnai būna tai aktualiau, – šyptelėjo gynėjas. – Kaip, pavyzdžiui, prisiminus mano blogas rungtynes su Juodkalnija prieš ketverius metus. Mes futbolininkai tiek daug turime tų rungtynių... Kad ir apie bulgarus kalbant, prieš juos turėjau vienas geriausių rungtynių karjeroje, kai įmušiau pirmą įvartį, kai gale Fedia mušė ir laimėjome namuose. Daug žaidžiame, nebus šitas mačas kažkoks svarbesnis, bet, aišku, kiekvienerios rungtynės rinktinėje yra labai svarbios. Žinome, kad daugiau žmonių stebi, norisi gerai pasirodyti.“
Nuo to momento, kai Edgaras Jankauskas grįžo prie rinktinės vairo, komanda triskart sužaidė lygiosiomis ir patyrė tris pralaimėjimus. J.Lasickas karjerą nacionalinėje komandoje pradėjo būtent vadovaujant šiam treneriui ir pastebi, kad tiek strategas, tiek jo braižas yra kiek pasikeitę po kelerių metų pertraukos.
„Sunku pasakyti, tada gal ne tiek daug prie jo ir buvau, nors būtent Edgaras man suteikė pirmą šansą rinktinėje. Tačiau pasikeitęs, akivaizdžiai, labiau subrendęs, pasikeitęs ir trenerių štabas, bet likusios modernesnės idėjos. Gal kažkiek pragmatiškiau žaidžiame dabar. Prisiminus rungtynes su slovėnais ar škotais, komanda dar labiau bandė įžaidinėti kamuolį, dabar esame pragmatiškesni, bet taktinės idėjos aiškios. Komandoje esame patenkinti, nes žinome aiškų planą, turime net ir kelis planus, jei kažkas keistųsi. Matyti trenerio branda, gal kiek kitaip ir visą situaciją vertina. Kaip tobulėja žaidėjai, taip ir treneriai“, – kalbėjo J.Lasickas.
E.Jankauskas dažnai užsimena apie komandai skiepijamas vertybes, tačiau kaip jos diegiamos ir kokiu būdu atsispindi?
„Galim prisiminti ir epizodą po mano raudonos kortelės, – pavyzdį davė J.Lasickas. – Tokiuose momentuose pasirodo tos mūsų vertybės. Kaip minėjau, mes techniškai esame silpnesnė rinktinė. Paimkime šią grupę, pažiūrėkime į klubus, kur žaidžia futbolininkai, ir matysime, kad visos komandos ant popieriaus yra stipresnės. Reiškia, mums reikia rodyti kitas savybes, komandinę dvasią. Yra daug žodžių, kuriuos galime vardinti: kovingumas, atsidavimas, bet tai tik žodžiai.
Svarbiausia, ką mes rodome aikštėje, kaip atidirbame vienas už kitą, kaip po rungtynių darome analizes ir matome nubėgtus kilometrus. Jei tavo draugui sunku, tu eini jam padėti, o ne galvoji, kad „ai, jis čia apsigins vienas prieš vieną“. Ne, tu jam padedi. Mažuose dalykuose viskas atsispindi, kalbėti yra labai lengva kažkokiais gražiais žodžiais, bet galiausiai visą tą reikia parodyti aikštelėje.
Treneriai per susirinkimus visada rodo momentus, kuriuose galima padaryti daugiau, kur galima įjungti aukštesnę pavarą ir bėgti ne ketvirtu, o penktu bėgiu. Tokiuose dalykuose ir stengiamės parodyti savo veidą.“
Lygindamas EJankauską su kitais treneriais, J.Lasickas mano, jog šis treneris randa geresnį ryšį su futbolininkais.
„Sunku palyginti, labai daug kas ateina iš kiekvieno žaidėjo asmeniškai. Tiki treneriu, tiki trenerio žodžiais, gal tuomet lengviau save motyvuoti, bet galiausiai treneris vis tiek neišeis į aikštę ir neprabėgs už tave. Reikės pačiam iš savęs išspausti, – akcentavo 42 rungtynes Lietuvos rinktinėje jau sužaidęs J.Lasickas. – Gal šitam trenerių kolektyvui geriau pavyksta prisibelsti iki kiekvieno žaidėjo. Per kelerius metus mes juk netapom kažkokiais daug geresniais žaidėjais, bet atsiranda daugiau tikėjimo, pasitikėjimo savimi. Kai treneris randa būdus prieiti prie žaidėjų, patys futbolininkai tiki savimi labiau, labiau nori įrodyti tiek sau, tiek treneriui. Taip ir išryškėja kitoks komandos veidas.“
Ir nors pastaruoju metu ryškiai žiba rinktinėje, J.Lasickas Liublianos „Olimpija“ komandoje savo šansų sulaukia labai retai.
Iš pastarųjų aštuonerių Slovėnijos čempionų rungtynių tik vieneriose lietuvis kilo nuo suolo – žaidė visas 90 minučių prieš lygos autsaiderį „Rogaska“ klubą. Jis vis dar nedebiutavo Konferencijų lygos grupių etape, kuriame „Olimpija“ pralaimėjo abejas žaistas rungtynes.
Dar praėjusio sezono finiše vienas Lietuvos rinktinės lyderių buvo svarbi dalis Alberto Rieros schemose, bet ispanui nauja sutartis po įspūdingo sezono pasiūlyta nebuvo, o prie vairo stojęs João Henriquesas J.Lasickui pasitikėjimo nerodo.
„Tikrai kol kas nesu patenkintas, – neslėpė lietuvis. – Keistas sezonas, kitokios buvo viltys. Malonu, kad debiutavau Čempionų lygos atrankoje. Tai vis tiek yra kažkoks pasiekimas. Tikiu, kad debiutuosiu ir Konferencijų lygoje, bet vadinti šio sezono geru tikrai negaliu. Mano ambicijos tikrai didesnės nei tiesiog būti geroje komandoje ir sėdėti ant suolo. Kažkas, ko gero, turės keistis.“
Futbolininkas teigia, kad rinktinėje nesiekia geriau pasirodyti tam, kad išsikovotų vietą klube.
„Aš nemanau, kad tai gera emocija. Jei nori žaisti tik tam, kad kažkam kažką įrodytum, nemanau, kad tai tinkamas požiūris, – svarstė J.Lasickas. – Nelaikau kažkokio pykčio. Grįžau į Slovėniją po rinktinės lango, tikėjausi, kad gal kažkas bus matę, neblogos buvo rungtynės, bet nulis emocijų, nulis reakcijų. Nesistebiu viskuo per daug. Man už rinktinę visad malonu žaisti su artimais žmonėmis prieš sirgalius. Nesistengiu žaisti geriau tik tam, kad įrodyčiau, jog esu neįvertintas.“
Ieškodamas sėdėjimo ant suolo priežasčių J.Lasickas paaiškinimo sako neturintis.
„Nemanau, kad yra kažkoks logiškas paaiškinimas. Tai tiesiog trenerio sprendimai, yra žaidėjai, kuriais jis pasitiki. Galiausiai tai jo darbas, jis priima sprendimus, jis, jei nebus rezultatų, už juos ir sumokės“, – teigė Lietuvos rinktinės žaidėjas.
Prieš rungtynes Sofijoje 15min apie J.Lasicko nemalonią situaciją Slovėnijos čempionų ekipoje klausė ir E.Jankausko.
„Toks tas futbolininko gyvenimas, – atsiduso treneris. – Skaudi tai tema, kai mūsų svarbiausi žaidėjai neturi užtektinai laiko palaikyti fizinę ir emocinę formą. Žinau, kad Justas yra superprofesionalas ir fiziškai jis bus maksimaliai pasiruošęs, bet yra ir emocinė dalis – jis nėra laimingas, kai nežaidžia. Yra taip ir su dar keliais žaidėjais. Toks tas futbolininko gyvenimas. Konkurencija užsienyje yra didelė, reikia ją išgyventi. Čia svarbiausia. Kalbu su futbolininkais, kad svarbiausia nenuleisti rankų, kad nenukentėtų kasdienis darbas. Visad sakau, kad sąžiningas darbas visada atsipirks – ir sporte, ir gyvenime.“
