Dar prieš paskutines A lygos rungtynes su Marijampolės „Sūduva“ buvo aišku, kad J.Martinsas Vilniuje neliks.
Apie tai atvirai 15min neseniai kalbėjo ir „Žalgirio“ sporto operacijų direktorius Deividas Šemberas, kuris neslėpė, jog pamainos treneriui iš Portugalijos jau ieškoma.
Beje, J.Martinsas oficialiai komandai vadovauti ir negalėjo, mat neturi reikiamos trenerio licencijos. Štai paskutinėse rungtynėse vyr. treneriu protokole buvo įrašytas „Žalgirio“ jaunimo akademijos direktorius Žydrūnas Grudzinskas.
Specialistas iš Portugalijos prie komandos vairo stojo iškart po pirmųjų Europos lygos atrankos rungtynių su Budapešto „Honved“, kurias žalgiriečiai, dar vadovaujami Mareko Zubo, pralaimėjo 1:3.
Neišgelbėjo J.Martinsas „Žalgirio“ nei Europos lygoje, nei Lietuvos pirmenybėse, kur trečius metus iš eilės triumfavo „Sūduva“.
Paskutines rungtynes prie ekipos vairo J.Martinsas pralaimėjo „Sūduvai“ 1:2.
„Visų pirma, noriu pasveikinti „Sūduvą“ su čempionų titulu, – Marijampolėje kalbėjo J.Martinsas. – Jie buvo labai stiprūs. Apie rungtynes... Tai buvo tipinės sezono pabaigos rungtynės. Atrodo, kad nė viena komanda neturi dėl ko žaisti, bet jos turėjo.
Mes su žaidėjais kalbėjomės apie tai pastaruoju metu, sakėme, kad turime žaisti dėl garbės, dėl marškinėlių, klubo, savo šeimų. Žinau, kad nėra lengva motyvuoti žaidėjus 100 proc., bet jie susitvarkė, stengėsi.
Bet kokiu atveju, esu labai laimingas dėl savo kovotojų. Sezonas buvo sunkus, mes vis susidurdavome su gerais ir blogais momentais.“
– Kokia yra jūsų ateitis „Žalgirio“ klube?
– Mano kontraktas baigėsi. Dabar koncentruojuosi ties šeima, ties grįžimu namo ir poilsiu. Kaip sakiau, buvo sunkus sezonas. Nekalbu tik apie futbolą, bet ir apie asmeninį gyvenimą. Dėl to labai noriu sugrįžti namo.
Prieš tai, žinoma, noriu padėkoti visiems klubo žmonėms, pradedant vadovybe, kuri manimi pasitikėjo tokiu sunkiu metu. Labai didžiuojuosi tuo ir esu dėkingas. Taip pat dėkoju trenerių štabui ir, žinoma, žaidėjams. Jie liks mano širdyje amžinai. Jie visada buvo pasirengę daryti viską, ko paprašydavau, jie mane priėmė taip gražiai... Niekada to nepamiršiu. Dabar, kaip jau sakiau, svarbiausia pailsėti ir tada bus galima žvelgti į ateitį.
Jie liks mano širdyje amžinai
– Ar kalbėjotės su klubo vadovybe dėl kito sezono?
– Ne. Dabar, kaip sakiau, mūsų santykiai su „Žalgiriu“ yra baigti. Su „Žalgiriu“ būsiu visa širdimi. Žinoma, noriu pagalvoti apie ateitį, bet esu nuoširdus ir sakau: man reikia grįžti pas šeimą ir pabūti su ja. Gyvenimas nesustoja, galimybės ateis. Tikiuosi, kad toliau galėsiu daryti tai, ką mėgstu labiausiai – gyventi futbolu.
– Galbūt jau turite pasiūlymų iš kitų klubų?
– Žinote, futbole 99 procentai reiškia nulį. Taip, yra kažkokių galimybių, bet man dabar jos reiškia nulį.
– Grįžkime prie „Žalgirio“. Ar jums perimti komandos vairą buvo didelis iššūkis?
– Žinote, kai atvykau, neturėjau daug laiko. Turėjau vos keturis mėnesius užbaigti sezonui. Ir darbui daug laiko nebuvo, nes turėjome ir pertraukas, kai kurie žaidėjai buvo išvykę į rinktinę. Laiko dirbti ties taktika daug nebuvo. Aš bandžiau analizuoti, ko komandai reikia, bandžiau dirbti ties paprastais dalykais. Koncentravausi tiek gynyba, tiek sukuriamomis progomis, kamuolio laikymu. Manau, kad mums pavyko visi šie trys dalykai.
Mūsų rungtynės su „Sūduva“ visada buvo labai sunkios. Pavyzdžiui, per 16 rungtynių, kuriose aš treniravau komandą, praleidome 15 įvarčių. 10 buvo prieš „Sūduvą“, per kitus mačus praleidome penkis. Tad praleidome labai nedaug, jei neskaičiuotumėme „Sūduvos“. Kalbant apie rezultatus, mes pelnėme 41 įvartį. Manau, kad komanda žaidė gerai.
Mūsų nelydėjo sėkmė... Tikrai nelydėjo. Negaliu pasakyti, kad bent vieną tašką iškovojome, nes mums pasisekė. Ne, sėkmė neatėjo. Gal nebuvo pakankamai laiko tos sėkmės sulaukti. Žinau, kad ne ties tuo statomas žaidimas, bet sėkmės visada reikia.
Šiandien teisėjavimas buvo geras, bet kaskart, kai teisėjai padarydavo kertines klaidas, jos būdavo prieš mus. Nesakau, kad tai buvo didžiulė problema: aš darau daug klaidų, mano žaidėjai daro daug klaidų, teisėjai – taip pat. Tačiau, lyg sutapimas, kad tos kertinės klaidos niekad nebuvo daromos mūsų naudai.
Manau, kad distancija tarp mūsų ir „Sūduvos“ atrodo didesnė nei ji yra iš tikrųjų. Mūsų tarpusavio rungtynės niekada nebūdavo „į vieną pusę“. Visais atvejais rezultatą nuspręsdavo detalės. Tos detalės būdavo varžovų naudai ir mes turime tai pripažinti. Futbolas toks yra. Dėl to juos ir sveikinu – jie tapo čempionais trečius metus iš eilės. Tikiuosi, kad „Žalgiris“ toliau kausis dėl lygos titulų.
– Tai nėra jūsų pirmieji metai Lietuvoje, jūs „Žalgirį“ ilgai matėte ir iš šalies. Kaip jums atrodo, ko komandai trūksta, kad „Sūduva“ butų nugalėta?
– Tai ilgas procesas. Neina pasakyti, kad trūksta tik druskos ar vandens. Tai ilgas kelias. Komandos turi augti. Aš esu Lietuvoje nuo 2016-ųjų. Visais šiais sezonais „Žalgiris“ finišavo su panašiai taškų. 2016-siais jie surinko 76 taškus ir tapo čempionais, pernai surinko 75, šiemet 74.
Taigi, „Žalgiris“ yra panašaus lygio, bet varžovai darosi stipresni. Pernai laimėjo su 77 taškais, šiemet su 90. Jie pasirodė labai gerai. Žinoma, reikia koncentruotis į save ir bandyti augti.
Taigi, „Žalgiris“ yra panašaus lygio, bet varžovai darosi stipresni
Ką aš mačiau iš vidaus, tai nuostabus klubas, gera komanda. Manau, kad daug kas nori patekti į „Žalgirį“ ir taip galvoti nėra klaidinga. Turėjau malonumą dirbti čia, dėl to ir sakau, kad visą gyvenimą dalelę „Žalgirio“ nešiosiuosi širdyje. Esu dėkingas dėl to, kad man buvo suteikta galimybė šiame „Top“ klube.
Tikiu, kad komanda gali grįžti į čempionų poziciją, tačiau tikiuosi ne tik to. Tikiuosi, kad augs ir pati lyga. Tiek „Sūduvai“, tiek „Žalgiriui“ būtų naudinga, jei dėl čempionų titulo kovotų ne tik jiedu. Visiems būtų geriau, jei 3-4-5 komandos kautųsi dėl titulo.
Po šių žodžių J.Martinsas padėkojo žurnalistams, palinkėjo sėkmės, paragino visada su juo susisiekti, jei tik ko prireiks. „Jei vyksite į Portugaliją...“, – užsiminė jis.
Paspaudęs rankas, jis su šypsena veide užbaigė savo paskutinę spaudos konferenciją. Užbaigė ir trumpą etapą „Žalgiryje“.
