Atta Elayyanas šanso sužaisti FIFA pasaulio salės futbolo čempionate neturėjo ir nebeturės. Jis buvo vienas iš 51 žmonių, netekusių gyvybės per tragišką Kraistčerčo mečetės užpuolimą 2019 metų kovą. Naujosios Zelandijos vartininkas žuvo likus pusmečiui iki Okeanijos salės futbolo tautų taurės – atrankos į čempionatą Lietuvoje turnyro.
Vis dėlto, bent simboliškai Atta čempionate Lietuvoje sudalyvavo. Pradedantis futsalo treneris Mattas Fejosas, buvęs jo komandos draugas rinktinėje Braydenas Lissingtonas, vartininkas Fraseris Hunteris ir Mitchas Thomasenas sukorė tūkstančius kilometrų iki Lietuvos ir atsivežė Atta pirmojo numerio marškinėlius, taip pagerbdami šviesios atminties buvusį bendražygį ir draugą.
„Ilgai verkiau, kai Elias man tai parodė. Man tai tiek daug reiškė, – kalbėjo Atta našlė Farah. – Man tai suteikė ramybės, kad ne tik aš ir jo šeima niekuomet Atta nepamiršime. Vis dar daug žmonių jį myli ir prisimena“.
Ji teigė nesitikėjusi tokio pagerbimo.
„Futsalo pasaulio čempionatas nėra renginys Naujoje Zelandijoje, tai pasaulinis renginys. Pamatyti tokį atminimą Attai buvo nuostabu. Tuo pačiu ir skausminga, bet tikrai gražu...“
Pasak Farah, futsalas Attai buvo labai svarbus.
„Jis visuomet kalbėjo apie artėjantį pasaulio čempionatą. Visuomet buvo labai užsiėmęs, turėjo daug reikalų, bet buvo atsidavęs futsalui. Mane žavėjo jo atsidavimas. Jis visuomet stengėsi tobulėti, žiūrėti vaizdo įrašus, galvoti, kaip pagerinti savo žaidimą. Atsivesdavau dukrą stebėti Atta žaidimo. Ji nepamena, tačiau žinau, kad jos buvimas jam daug reiškė. Ateityje galėsiu jai parodyti šias atminimo nuotraukas“.
Futsalas Attai iš tiesų daug reiškė – tai nebuvo karjeros siekis dėl pinigų. Vyras buvo sėkmingas verslininkas informacinių technologijų srityje, kūrė aplikacijas, tačiau tuo pačiu žaidė futsalą, nes mėgo šį sportą. Jame jis kūrė svajones ir susirado draugų.
„Apie vienas kitą sužinojome per futsalą, – paaiškino Elias. – Pradėjome žaisti vienas prieš kitą, o 2013 metais jis buvo pakviestas į nacionalinę rinktinę. Mūsų santykiai sustiprėjo iki brolystės. Jį laikiau savo broliu. Manau, kad jis ir mane laikė savo broliu“.
Pasak Elias, pasaulio salės futbolo čempionatas buvo pagrindinis Atta tikslas.
„Jis visuomet kalbėjo apie tai. Stengėsi padaryti viską, kad būtų čia. Smagu, kad nors tokiu būdu jis čia atsidūrė. Naujojoje Zelandijoje futsalo bendruomenė maža, tačiau labai stipri. Mums kelionė į pasaulio čempionatą būtų buvęs didelis dalykas. Tačiau nuostabu, kad jie norėjo paminėti Atta atminimą“.
Elias pasakojo, kad Atta niekuomet negalvojo apie dėmesį.
„Jis buvo toks pozityvus, entuziastingas žmogus, kuris visuomet kitus palaikė. Jis visiems rodė gerą širdį. Manau, kad Atta dabar kažkur ten visa tai stebėtų sau įprastu ramumu ir galvotų: „Šitie vaikinai išprotėję, jog jie viską daro dėl manęs“. Tai, ką Mattas, Braydenas ir kiti vaikinai padarė dėl jo, yra nuostabu. Atta atminimas išlieka“.
„Neabejoju, kad jis būtų laimingas ir didžiuotųsi, – sakė Farah. – Jis didžiuotųsi ir dėkotų komandos draugams už tai, kad jie pademonstravo, jog nepaisant visko, jis gyvena kartu su jais“.
