Prieš šešis mėnesius Jurijus Vernydubas šventė pergalę Madrido „Real“ stadione.
Jo treniruojama komanda sukūrė vieną didžiausių Čempionų lygos sensacijų, kai Moldovos ekipa išvykoje 2:1 įveikė Ispanijos Karališkąjį klubą.
Pergalė prieš 13 kartų Čempionų lygą laimėjusį „Real“ buvo labai netikėta, nes „Šerif“ į elitinį futbolo turnyrą prasimušė įveikusi 4 atrankos etapus, o Moldovos čempionų biudžetą sudaro tik apie 7-8 mln. eurų.
Prieš savaitę „Šerif“ futbolininkai, užėmę trečią vietą Čempionų lygos grupėje ir persikėlę į Europos lygą, viešėjo Portugalijoje, kur laukė atsakomasis atkrintamųjų varžybų mačas Bragoje po pergalės Moldovoje 2:1.
Tačiau vasario 24-osios rytas, ankstyvosios ketvirtadienio valandos, akimirksniu pakeitė 56 metų trenerio gyvenimą.
„Mano sūnus paskambino man 4:30 ir pasakė, kad rusai užpuolė mus. Žinojau, kad grįšiu į Ukrainą kautis, – BBC savo neįtikėtiną istoriją pradėjo pasakoti J.Vernydubas. – Su komanda nusileidome Rumunijoje penktadienį, tą pačią dieną pasiekėme Moldovą, atsisveikinau su futbolininkais, o šeštadienį išvykau į Ukrainą.
Užtruko 11 valandų iš Tiraspolio nusigauti iki namų Ukrainoje, keliaujant per Odesą, tada per Kirovgarą, Kryvyj Rihą ir tada Zaporižę, bet negaliu sakyti, kad buvo sunku.
Nemeluosiu jums. Grįždamas namo, aš mačiau daug stiprių vyrų, paliekančių šalį. Jeigu jie grįš, aš būsiu laimingas. Suprantu, kad jie paliko savo šeimas Moldovoje, Rumunijoje ir kitur. Iš mano regiono daug vyrų išvyko – iš Charkivo, Zaporižės, Luhansko, Donecko. Vienu metu supratau, kad negaliu pasielgti taip. Tariau sau, kad turiu grįžti namo ir kaip galima greičiau.
Žmonės aplink mane bandė sustabdyti. Mano žmona, mano vaikai, mano anūkai. Aš laikiausi stipriai ir esu dėkingas savo žmonai už supratimą. Ji žino mano charakterį. Jei aš priimu sprendimą, aš jo nebekeisiu.
Mes galėjome išvykti į Moldovą, ši galimybė vis dar atvira mano vaikams ir anūkams. Tačiau aš ir mano žmona – mes tikrai pasiliksime.
Dabar aš esu netoli nuo konflikto zonos. Didžiausi mūšiai vyksta turbūt nuo 120 km nuo mūsų. Bet aš esu apsisprendęs ir viskas yra gerai. Aš nebijau.
Tarnavau kariuomenėje, kai buvau jaunas – tai buvo privalomoji tarnyba dvejus metus. Sportininkams buvo kitaip. Per du mėnesius mus mokė teorijos, o tada išmokė, kaip elgtis su ginklu. Tai buvo labai seniai, bet negaliu pasakyti, kad turiu bėdų naudodamas ginklą, aš žinau, ką su juo daryti.
Kolektyvas aplink manęs yra beprotiškas. Gerąja prasme, žinoma. Labai šaunu, kad esu tokios komandos dalis. Yra daug skirtingų charakterių. Tačiau visi yra vieningi, draugiški ir labai motyvuoti. Viskuo dalinamės. Tuo atžvilgiu, viskas yra gerai. Taip pat miela, kad daug kas nori pasidaryti nuotrauką su manimi.
Sutikau giminaitį, bet bendrai kalbant, nežinau, kas iš pažįstamų yra čia, o kas ne. Mano broliui jau per 60 metų. Mano jauniausias sūnus negali kovoti dėl sveikatos. Mano vyriausiojo sūnaus čia nėra, nes įtikinau jį likti namuose – jis turi du mažus vaikus. Jei jo prireiks, sūnus tikrai ateis, neturiu dėl to abejonių.
Negaliu atskleisti savo vaidmens kariuomenėje. Dabar esame instruktuojami. Kiekvieną minutę esame pasirengę vykti ten, kur kur mums pasakys. Kol kas dar nepanaudojau savo ginklo, bet esu pasirengęs, esu pasirengęs visada. Bet kuriuo metu.
Aš negaliu suprasti Putino ir jo aplinkos rato. Ir aš negaliu suprasti rusų, kurie yra ne prieš jį. Suvokiu, kad dauguma Rusijos piliečių nesupranta, kas atsitiko. Rusijoje įvykiai parodomi kitaip nei yra iš tiesų. Jie sako, kad siekia mus išlaisvinti. Tačiau nuo ko? Jie sako, kad mes esame fašistai, naciai... Aš negaliu net apibūdinti žodžiais, ką jie daro. Jie atakuoja civilių namus, bet tvirtina, kad šaudo tik į karinius objektus. Jie meluoja.
Aš neturiu abejonių, kad Ukraina laimės šį karą. Negaliu net galvoti kitaip. Esu tuo įsitikinęs. Aš regiu, kaip ši tragedija suvienijo mus kaip tautą.
Jaučiu visišką pagarbą Volodymyrui Zelenskiui (Ukrainos prezidentui). Nesvarbu, ką jie apie jį sako. Aš už jį balsavau. Žmonės vadino jį klounu, bet jis parodė, kad yra tikras lyderis.
Jis – sąžiningas. Jis taip pat padaro klaidų, bet normalu kiekvienam suklysti. Aš galiu įsivaizduoti, kaip sunku yra vadovauti šaliai. Neturiu dvejonių, kad jis yra geras vyras. Mes turime prezidentą, kuris eina teisingu keliu. Tikiu juo.
Manau, kad taika ateis tik tada, kai mes laimėsime. Manau, kad Rusijos reikalavimai yra neįmanomi. Mes nenusileisime. Reikia dialogo, bet mūsų netenkina jų ultimatumai. Matome, kad derybos planuojamos, o aš tikiuosi, kad jiems užteks proto sustabdyti karą. Pirmiausia viliuosi, kad daugiau nežus vaikai ir moterys. Tai – svarbiausia.
Noriu padėkoti Europai už palaikymą. Daug mūsų vaikų ir moterų išvyko į kitas šalis. Esu dėkingas toms šalims, kad juos priima. Dėkoju kiekvienam už paramą. Žinau, kad tenka priimti sunkius sprendimus patiems. Manau, kad jie dabar supranta, jog dabar Ukraina yra viso žemyno skydas.
Vis galvoju ir apie futbolą. Futbolas yra mano gyvenimas. Nuo tada, kai būdamas vaikas pradėjau pats žaisti, buvau profesionalus futbolininkas, tapau treneriu. Esu įsitikinęs, kad tęsiu trenerio darbą ir laimėsiu daugiau trofėjų.
Kai įveikėme Madrido „Real”, negalėjau net įsivaizduoti, kad vėliau taip nutiks. Dvejonės atsirado vasario pradžioje. Tada suaktyvėjo naujienos šia tema. Vasario 14 dieną pradėjau jaudintis. Žaidėjai ėmė klausinėti, kodėl aš visą laiką liūdnas. Ar man kas nutiko? Aš sakydavau, kad nenutiko nieko bloga, bet netrukus kažkas nutiks. Jie vis sakė, kad ne, bet aš kažką jaučiau.
Kai kurie „Šerif” vaikinai paskambino man, aš gavau balso žinučių. Jie klausia, kaip mano šeima laikosi, kaip vaikai. Kovo 1 dieną, „Šerif” žaidė lygos rungtynes ir laimėjo. Kai kurie treneriai man taip pat atsiuntė palaikymo žinutes.
Manau, kad futbolas motyvuoja mane. Futbolas – mano gyvenimas. Tikiuosi, kad šis karas nesitęs per ilgai. Mes laimėsime ir aš grįšiu į savo mylimą darbą.”
