Dabartiniame šalies futbolo kontekste V.Slivka išsiskiria iš kitų žaidėjų. Ir ne tik dėl to, kad su kapitonu Fiodoru Černychu ir po traumos sveikstančiu Luku Spalviu yra vieninteliai dabartinės Lietuvos rinktinės lyderiai, kurie niekada nėra žaidę A lygoje.
Iš Panevėžio kilęs vaikinas yra kuklus ir uždaro būdo, duodamas interviu kalba lėtai ir pasverdamas kiekvieną žodį, mėgsta literatūrą, o itališka inteligencija atsispindi ne tik laikysenoje, bet ir aikštėje, diriguojant Lietuvos rinktinės žaidimui.
E.Jankauskas niekada neslėpė, jog džiaugiasi savo dėlionėje turėdamas nestandartinius sprendimus mėgstantį ir svarbiausias futbolo paslaptis ne Lietuvoje, o Italijoje išmokusį universalų saugą ir kasmet skiria jam vis svarbesnį vaidmenį.
V.Slivka karjerą pradėjo gimtojo Panevėžio klubo „Ekranas“ jaunimo komandoje, iš kurios 2013 metais jį tiesiai įsigijo „Juventus“. Su Italijos grando dublerių ekipa futbolininkas du kartus laimėjo Italijos jaunimo komandų Supertaurės varžybas, o 2014-aisiais netgi atsidūrė per žingsnį nuo pagrindinės „Senosios Sinjoros“ ekipos.
Tuometinis komandos strategas Antonio Conte buvo įtraukęs lietuvį į komandos sudėtį Italijos „Serie A“ rungtynėse su „Genoa“, bet išsvajotas debiutas neįvyko – sunkiose Turino komandai rungtynėse V.Slivka liko tarp atsarginių.
„Tos rungtynės mūsų komandai buvo nepaprastai sunkios. Nulinis rezultatas laikėsi labai ilgai ir tik paskutinėmis minutėmis Andrea Pirlo baudos smūgiu išplėšė pergalę. Naivu buvo tikėtis, kad treneris tokiame mače rizikuotų ir leistų debiutuoti jaunam žaidėjui“, – akimirką, kai buvo per žingsnį nuo svajonės, prisiminė V.Slivka.
2015 metais futbolininkas buvo išnuomotas Slovėnijos ekipai „Gorica“, o netrukus persikėlė į Nyderlandų antrojo diviziono vidutinioką Hertogenboso „Den Bosch“.
 V.Slivka kartu su F.Černychu, Egidijumi Vaitkūnu ir Mantu Kukliu yra vieninteliai keturi futbolininkai, kurie žaidė visose 11 rungtynių, kuriose Lietuvos rinktinei vadovavo E.Jankauskas. |
Nors Nyderlanduose saugas nespindėjo, nacionalinėje rinktinėje jis visuomet buvo vienas komandos lyderių, aplink kurį sukosi visas žaidimas.
Šio žaidėjo svarbą E.Jankausko dabartinei komandai puikiai iliustruoja vienas faktas, pagal kurį 22-ejų metų panevėžietis akivaizdžiai išsiskiria iš visų kitų ekipos žaidėjų. V.Slivka rinktinėje debiutavo 2015-ųjų birželį vykusiame draugiškame mače su Vengrija ir nuo to laiko žaidė absoliučiai visuose aštuoniolika nacionalinės komandos mačų, o E.Jankausko komanda per šį laiką spėjo įrodyti, kad svajonė „iššauti“ galbūt jau ir nėra tirštame rūke paskendusi utopija.
Praėjusiais metais kūrybingo saugo indėlį į atgimusios rinktinės žaidimą įvertino ir šalies futbolo mėgėjai bei specialistai. V.Slivka, nepaisant savo jauno amžiaus, pateko tarp septynių geriausių šalies futbolininkų kasmetiniuose LFF metų žaidėjo rinkimuose.
2017-ieji panevėžiečiui padovanojo ir naują karjeros stotelę. Sausio pabaigoje V.Slivka grįžo į Apeninus ir apsivilko jam įprastų juodos ir baltos spalvų „Serie B“ vidutinioko „Ascoli“ marškinėlius.
Bet atrasti vietą Alfredo Aglietti žaidimo schemose lietuviui nebuvo lengva. V.Slivka dažniausiai komandos draugų žaidimą stebėdavo nuo atsarginių žaidėjų suolo ir gavo progą pasireikšti tik šešiuose mačuose.
– Vykintai, ar seniai sugrįžote į Lietuvą? Ką jau spėjote nuveikti ir kokie yra tolesni jūsų vasaros planai? – 15min pradėjo pokalbį su Lietuvos rinktinės atakų organizatoriumi.
– Lietuvoje esu jau antra savaitė, grįžau į gimtąjį Panevėžį vos pasibaigus čempionatui. Pastarosiomis dienomis daug dėmesio skiriu pasiruošimui rungtynėms su slovakais bei draugams ir artimiesiems, kurių seniai nemačiau. Esu visų gerokai išsiilgęs. Artimiausiuose planuose yra rinktinė, o vėliau – atostogos. Planuoju aplankyti nemažai koncertų, festivalių, todėl visus atostogų planus dėliojuosi būtent apie šiuos renginius.
Galiu drąsiai teigti, jog per šį pusmetį jaučiuosi paaugęs ir kaip žaidėjas, ir kaip žmogus
– Po metų, praleistų Slovėnijoje ir Nyderlanduose, šiemet vėl sugrįžote į Italiją. Ar džiaugiatės šiuo karjeros vingiu?
– Sugrįžimas ir džiaugsmas – dviprasmiškas. Viena vertus, buvau pasiilgęs itališkos kultūros, estetikos, maisto, bet, žiūrint iš futbolo pusės, tikėjausi svarbesnio vaidmens komandoje. Nors kita vertus, galiu drąsiai teigti, jog per šį pusmetį jaučiuosi paaugęs ir kaip žaidėjas, ir kaip žmogus.
– Ar likote patenkintas vaidmeniu, kurį „Ascoli“ komandos treneris Alfredo Aglietti jums skyrė? Daugumą rungtynių pradėdavote ant atsarginių suolo ir žaidėte tiks šešiose rungtynėse? Ar tai reiškia, kad konkurencija „Ascoli“ ekipoje yra kur kas didesnė nei „Den Bosch“, kur rungtyniavote anksčiau?
– Kaip jau minėjau, atvykdamas tikrai tikėjausi, jog vaidinsiu ekipoje svarbesnį vaidmenį, bet konkurencija „Ascoli“ buvo bur kas didesnė nei Olandijoje. Dar vienas dalykas, kurį šiais metais puikiai supratau – labai nelengva įsijungti į naują komandą įpusėjus sezonui.
– Ar apskritai „Serie B“ pirmenybių lygis yra stipriai aukštesnis už Nyderlandų antrą divizioną?
– Manyčiau, jog aukštesnis. Nevartočiau žodžio „stipriai“, tačiau aukštesnis ir kitoks. Italijoje tiek klubo vadovybė, tiek gerbėjai į kiekvienas rungtynes žiūri labai rimtai. Čia kiekviena akistata vos ne „gyvenk ar mirk“. Tas futbolui suteikia savito žavesio ir kur kas daugiau aistrų.
„Ascoli“ Italijoje garsėja savo ultromis, keletą kartų sirgaliai buvo atėję į treniruotę „pasiaiškinti“ dėl prastų rezultatų
– Šešiolikta „Ascoli“ vieta „Serie B“ pirmenybėse. Kaip klubo vadovybė vertino šį rezultatą?
– Klubui sezonas buvo permainingas. Likus maždaug dešimt turų iki čempionato pabaigos, viskas atrodė labai gražu – vos keletas taškelių iki atkrintamųjų zonos, viskas klostėsi labai neblogai. Bet vėliau per du mėnesius surinkome tik keletą taškų ir viskas pradėjo slysti iš rankų.
„Ascoli“ Italijoje garsėja savo ultromis, keletą kartų sirgaliai buvo atėję į treniruotę „pasiaiškinti“ dėl prastų rezultatų.
Jau išsigelbėjus ir likus „Serie B“, visi šventėme, tačiau žaidėjai, treneriai ir vadovybė aiškiai nebuvo patenkinti, kaip buvo nusirista per tuos paskutinius keletą mėnesių.
– Kalbant apie ateitį, kiek laiko galioja jūsų susitarimas su „Ascoli“? Kitą sezoną grįšite į šį klubą ar vasaros metu ieškosit naujos karjeros stotelės?
– Nemažai šansų, jog grįšiu. Aišku yra įvairiausių aplinkybių, kurios įvykių eigą gali nukreipti viena ar kita linkme. Kol kas dar anksti kalbėti. Situacija paaiškės per keletą artimiausių mėnesių.
– Ar jums Italija, kaip šalis gyvenimui, yra kur kas patrauklesnė nei Nyderlandai? Ar tiesa, jog rinkdamasis kitą karjeros stotelę po „Den Bosch“ prioritetą teikėte būtent Apeninų klubams?
– Negalėčiau teigti, jog Italija man patrauklesnė nei Olandija. Šalys yra skirtingos ir kultūrine, ir klimato pusėmis, abiejose šalyse buvo daug gražių akimirkų ir abiejose šalyse jaučiuosi gerai. Čia kaip mama – juk niekada nesakys, kad kurį nors vaiką myli labiau.
Futbole atsitinka visko ir tai yra viena iš šio sporto žaviųjų pusių.
– Jūsų sutartis su Turino „Juventus“ galios dar ir ateinantį sezoną. Ar teko kalbėti su klubo atstovais apie jūsų planus kitą sezoną? Kokį vaidmenį jums planuoja, ar jie yra patenkinti jūsų tobulėjimu?
– Vaidmuo nelabai pasikeitęs, daugiausia šansų, jog vėl būsiu nuomojamas kokiai komandai, nebent atsirastų klubas ir išpirktų sutartį.
Aišku, yra galimybė, jog ruoščiausi sezonui su pirma „Juventus“ komanda, labai gerai pasirodyčiau ir jie mane pasiliktų, bet šis variantas daug mažiau tikėtinas.
Kita vertus, futbole atsitinka visko ir tai yra viena iš šio sporto žaviųjų pusių.
– Prieš keletą metų, kai rungtyniavote slovėnų „Gorica“ ekipoje, esate užsiminęs, jog jus neretai aplankydavo „Juventus“ atstovavęs Giorgio Chiellini brolis. Kaip dažnai „Juventus“ stebi jus Askoli Pičene?
– Ir dabar palaikome kontaktą pakankamai dažnai. Jei nepavyksta gyvai, pasikalbame telefonu, aptariame rungtynes. Grįžus į Italiją, dėmesys, natūralu, yra didesnis. Italijos „Serie A“ klubų atstovai ir treneriai paprastai labai akylai stebi „Serie B“ čempionatą. Manau, jog tai yra vienas iš teigiamų dalykų rungtyniaujant antrajame pagal stiprumą Italijos divizione.
– Per savo karjerą Italijoje gyvenote Turine, Modenoje, Askoli Pičene. Kur patiko labiausiai ir ar labai skiriasi gyvenimas šalies Šiaurėje ir Apeninų viduryje?
– Vėlgi, sunku išskirti kurią nors vieną vietą. Mano gyvenimo kokybė labai priklauso nuo to, kaip sekasi žaisti, kiek žaidybinio laiko gaunu. Jeigu žiūrėčiau iš šios perspektyvos, turbūt geriausi metai buvo Turine, iškovoti du titulai, treniruotės su pirma komanda.
Visgi tada dar buvau labai jaunas, gyvendavau su kitais savo bendraamžiais ir daug ko tiesiog nematydavau. Modenoje ar Askoli Pičene gyvenimas tapo kur kas laisvesnis. Na, o jei kreipsime dėmesį į gamtovaizdį, čia Askoli nurungia visus – kalnai, jūra...
2014 –  Turino „Juventus“ (Italija)2014 – „Modena“ (Italija, išnuomotas)2015 –  „Gorica“ (Slovėnija, išnuomotas)2015-2017 –  Hertogenboso „Den Bosch“ (Nyderlandai, išnuomotas)2017 – „Ascoli“ (Italija, išnuomotas) |
– Turino klubas šiemet vėl pasiekė Čempionų lygos finalą. Kaip galvojate jis pasibaigs? Kas yra favoritas? Ar „Juventus“ yra pajėgus įveikti titulą ginantį „Real“?
– Turiu nuojautą, kad Juve laimės. Net jei imtume ir žiūrėtume kiekvienos pozicijos žaidėją ir lygintume su kitos komandos žaidėjais, man atrodo, kad šiandien Turino sudėtis yra stipresnė.
Noriu tikėti, kad Gigi yra tiek fenomenalus ir klasiškas futbolininkas, kad jam tikrai nėra svarbus tas komercinis „Auksinis kamuolys“.
– Prieš trejus metus netgi buvot prasimušęs į pagrindinę „Juventus“ sudėtį ir buvote registruojamas „Serie A“ rungtynėms. Su kuriais iš dabartinės „Juventus“ futbolininkais jums yra tekę treniruotis? Ar labai komandos braižas pasikeitė tuomet ekipą treniruojant Antonio Conte ir dabar prie vairo stovint Massimiliano Allegri?
– Iš dabartinio pirmojo vienuoliktuko yra likę kokie 5–6 žaidėjai, realiai visa gynybos linija ir Claudio Marchisio.
Žinoma, pasikeitus treneriams, keitėsi ir žaidimo braižas. Sakyčiau, jog dabar komanda žaidžia labiau atakuojantį futbolą, galbūt žaidime matosi daugiau improvizacijos.
Tačiau, mano nuomone, ir dabartinėje komandoje dar stipriai jaučiasi A.Conte paliktas įdirbis, ypač gynėjų linijos žaidime, gynėjų atakos organizavime.
Kai kurie žaidimo konceptai yra išlikę, tad tikrai būtų neteisinga visus nuopelnus skirti vien tik M.Allegri.
– Kokie yra „Juventus“ koziriai finale? Šį sezoną visi iš naujo žavisi Gianluigi Buffonu ir gynėjų linijos nuostabiu žaidimu. Kuo „Juventus“ gynyba yra tokia ypatinga? Ar Turino ekipos pergalė finale padėtų Gigi pagaliau laimėti ne tik Čempionų lygą, bet ir „Auksinį kamuolį“, ar vis dėlto futbolo pasaulis ir vėl nusilenks Cristiano Ronaldo?
– Kompaktiškumas ir patirtis gynyboje, nuostabus vieno kito pajautimas ir žaibiškas išėjimas į ataką.
Visi dabartiniai „Juventus“ žaidėjai yra aukščiausios klasės futbolininkai ir niekuo nenusileidžia tiesioginiams oponentams iš Madrido.
Kalbant apie Gigi, noriu tikėti, kad jis yra tiek fenomenalus ir klasiškas futbolininkas, kad jam tikrai nėra svarbus tas komercinis „Auksinis kamuolys“.
O Čempionų lygos taurė yra visai kito lygio įvertinimas ir neabejoju, kad Gigi visais jam žinomais būdais norės laimėti ir iškelti šį trofėjų virš savo galvos.
Kai komanda yra aukšto lygio ir dar jai sekasi, sunku kažką ir bepastatyti, tačiau Vilniuje bus visiškai kitas vaizdas ir rezultatas.
– Italijoje rungtyniaujate jau ne vienus metus? Italų kalbą esate jau gerai pramokęs?
– Be gimtosios lietuvių kalbos kalbu dar itališkai ir angliškai. Būtų gerai pažaisti dar kokioje Japonijoje... (juokiasi)
– Kitą savaitgalį Lietuva žais pasaulio čempionato atrankos rungtynes su Slovakija. Kaip manote, kokias svarbiausias pamokas išmokote iš pirmosios tarpusavio dvikovos Trnavoje?
– Po pirmojo mačo Slovakijoje įstrigo tai, jog varžovai sugebėjo šimtu procentu pasinaudoti, atrodytų, tokiomis smulkiomis mūsų klaidomis ir nuspręsti rungtynes dar pirmame kėlinyje. Kai komanda yra aukšto lygio ir dar jai sekasi, sunku kažką ir bepastatyti, tačiau Vilniuje bus visiškai kitas vaizdas ir rezultatas.
– Jums asmeniškai, rungtynės Slovakijoje buvo sunkiausios šiame atrankos cikle? Ar varžovų komandos žvaigždės Marekas Hamšikas ir Jurajus Kučka kuo nors nustebino?
– Nepasakyčiau, kad tos rungtynės buvo sunkiausios. Slovėnai, škotai ar anglai meistriškumu niekuo nenusileidžia slovakams. O Marekas tikrai paliko labai gerą įspūdį ir vienas malonumas žaisti prieš tokį priešininką. Mano manymu, slovakas šiuo metu yra vienas geriausių žaidėjų planetoje.
– Ar Lietuva yra pajėgi atsakomajame mače pasiekti revanšą?
– Žinoma, jau ne kartą įrodėme šiame cikle, jog žaisti galime prieš bet ką.
– Šiame mače komandai negalės padėti Artūras Žulpa. Ar tai reiškia, kad aikštės viduryje jums teks dar daugiau atsakomybės?
– Artūras yra vienas iš kertinių rinktinės žaidėjų ir jo nebuvimas yra didžiulis nuostolis. Kaip ir kas kompensuos jį aikštės viduryje, nuspręs treneris.
– Edgaras Jankauskas jus yra pavadinęs vienu protingiausių ir talentingiausių dabartinės rinktinės žaidėjų. Kuriuos žaidimo aspektus labiausiai norėtų pagerinti pats Vykintas, kad taptų „Top“ klasės futbolininku?
– Negaliu išskirti vieno kurio nors dalyko, tobulėti turiu visuose žaidimo aspektuose. Naujovių savo žaidime stengiuosi ieškoti kiekvieną dieną.
Kai žaisiu komandoje, su kuria nepralaimėsime nė vienerių rungtynių, o aš asmeniškai mušiu po du įvarčius ir atliksiu po du rezultatyvius perdavimus, kai nepralaimėsiu nė vienos dvikovos ir sukontroliuosiu kiekvieną kamuolį, tuomet galėsiu truputį atsipūsti (šypsosi).
Toks jau tas sportas, pabandyk truputį geriau apie save pagalvoti, greit krisi veidu į balą.
– Esate filosofiškai nusiteikęs, o ne kartą esate užsiminęs ir apie savo pomėgį literatūrai. Ką šiuo metu skaito V.Slivka ir kokią knygą galėtų rekomenduoti Lietuvos futbolo mėgėjui?
– Pastaruoju metu atradau Jorge Luisą Borgesą, genijus. Labai patiko Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“ – perskaičiau per keletą prisėdimų, mėgavausi kiekvienu puslapiu.
– Socialiniame tinkle neseniai pasidalijote vaizdo įrašu, kuriame atliekate salto ant batuto. Niekada nebandėte kažko panašaus atlikti rungtynių metu po įmušto įvarčio?
– Ne, dar neteko bandyti, bet neatmetu tokios galimybės ateityje (juokiasi).
– Jūsų dilbį puošia nedidelė tatuiruotė. Kas tai per simbolis?
– Tai yra Zen filosofijos simbolis. Kita vertus, Vakaruose Zen išvis nepriimta vadinti filosofija.
– Jūsų numeris rinktinėje 14, klube – 44. Ar šie skaičiai ką nors reiškia?
– Visiškai nieko, tiesiog sutapimas.
– Esate vienas iš tų rinktinės futbolininkų, kuris gerbėjams turbūt išdalija daugiausia savo marškinėlių? Kiek prašymų padovanoti marškinėlius prieš kiekvienas rinktinės rungtynes gauna V.Slivka?
– Galbūt pažadų padovanoti marškinėlius būna daugiau nei prašymų (šypsosi). Nėra taip, kad tie prašymai būtų nesusiję. Geriau jau mane kviestų į rinktinę ir nepritrūktų tų marškinėlių...
