Pirmasis blynas kvalifikacijoje į pasaulio futbolo čempionatą po Nepriklausomybės atgavimo kiek prisvilo, kai Lietuvos rinktinė iškovojo vos dvi pergales, triskart sužaidė lygiosiomis ir trečiojoje atrankos grupėje užėmė 5 vietą. Tuomet į čempionatą iš šios grupės pateko ispanai ir airiai, kuriems nepavyko pasipriešinti – šioms rinktinėms pralaimėta bendru rezultatu 0:10.
Kiek kitokia padėtis buvo po ketverių metų, kai lietuviai vėl varžėsi dėl patekimo į svarbiausią futbolo turnyrą pasaulyje. Su tais pačiais airiais lietuviai Dubline stebint 32 tūkst. sirgalių sužaidė nulinėmis lygiosiomis.
Likus sužaisti vos dvejas rungtynes, lietuviai su 14 taškų buvo įsitaisę trečioje 8-os grupės vietoje, laipteliu aukščiau buvo tiek taškų, tačiau geresnį įmuštų ir praleistų įvarčių santykį turintys airiai, tad iki patekimo į papildomą grupių etapą reikėjo visai nedaug.
„Tai buvo pirmas toks geras šansas – mes turėjome gana pajėgią komandą, kuri turėjo pasitikėjimą savo jėgomis. Joje buvo geri futbolininkai, žaidimas buvo neblogas, o žaidimo kokybė pridėjo pasitikėjimo“, – prisimena tuomet komandą treniravęs Benjaminas Zelkevičius.
Lietuvos rinktinėje tuo metu žaidė tokie žaidėjai, kaip Gintaras Staučė, Raimondas Žutautas, Andrius Skerla, Valdas Ivanauskas, Saulius Mikalajūnas, Arminas Narbekovas ir Edgaras Jankauskas. Toks jaunų ir patyrusių žaidėjų mišinys suveikė itin gerai.
„Daug davė patyrę žaidėjai. Nors mes dažnai girdime, kad reikia atjauninti rinktinę, leisti žaisti jauniems žaidėjams, tačiau rinktinėje turi žaisti patys geriausi tuo metu žaidėjai. Pas mus tokių futbolininkų buvo. (...) Esame sužaidę daug gerų rungtynių su geromis rinktinėmis, tad ir žiūrovai ateina pažiūrėti, kaip rinktinė žaidžia, kokius geriausius žaidėjus šiuo metu turi, kokį jie gali duoti rezultatą“, – teigia 74-erių B. Zelkevičius.
Tuo metu pažiūrėti puikius rezultatus demonstravusios Lietuvos rinktinės Vilniaus „Žalgirio“ stadione susirinko pilnutėlis stadionas – 7 tūkst. žmonių. Jie tikėjosi bet kokio pozityvaus rezultato, o toks tuo metu būtų buvęs ir lygiosios. Mat lietuviai turėjo tiek pat taškų, kiek ir airiai, tačiau paskutines rungtynes turėjo žaisti išvykoje su makedonais, kuriuos jau kartą buvo įveikę, o airiai – su grupės lyderiais, visas prieš tai rungtynes laimėjusiais ir legendinio Gheorghe`o Hagi vedamais rumunais.
Rungtynes gerai pradėję lietuviai pirmą šaltą dušą gavo 17 minutę, kai po baudos smūgio kamuolys atsirado baudos aikštelėje, vienas iš Airijos rinktinės žaidėjų galva skersavo kamuolį į kitą baudos aikštelė kraštą, kur jo jau laukė 35-erių Tony Cascarino. Tiesa, anot tuometinio Lietuvos rinktinės trenerio, šis įvartis neturėjo būti įskaitytas.
„Man atrodo, kad jei teisėjas nebūtų įsivėlęs, tai galbūt mes būtume žaidę papildomas rungtynes dėl patekimo į čempionatą. Kai žaidėme su Airija, buvo baudinys į mūsų vartus. Teisėjas iškėlė ranką, kad be švilpuko nemuštų baudinio, G. Staučė statė sienelę, tačiau tada vienas varžovų žaidėjų pramušė į vartus, teisėjas apsisuko ir parodė į vidurio liniją. Gal ir taip jie būtų laimėję rungtynes, tačiau dabar tiesiog gaila. Aš manau, kad mes buvome pajėgūs sužaisti su ta komanda“, – prisimena B. Zelkevičius.
Viltis į „Žalgirio“ stadioną sugrįžo 52-ą minutę, kai Airijos rinktinės futbolininkas galva išmušė kamuolį iš savo baudos aikštelės ir Tomas Žiukas vienu lietimu iš baudos aikštelės prieigų smeigė nuostabų įvartį į Giveno Shay`aus ginamus vartus.
Tačiau ta viltis laikėsi vos 20 minučių, kai buvo skirtas dar vienas baudinys link mūsiškių vartų. Prie į baudos aikštelę pakelto kamuolio pirmas buvo tas pats T. Cascarino, kuris dar kartą nuginklavo G. Staučę. Rungtynės galiausiai baigėsi rezultatu 2:1 airių naudai bei paliko lietuvius tik su teorinėmis viltimis grupių etape aplenkti varžovus bei dėl patekimo į pasaulio čempionatą kovoti papildomoje atrankoje – sužaisti dar dvi rungtynes.
Pasaulio čempionate brazilus, kurių šansus nugalėti turnyre lažybų bendrovė „Betsafe“ vertina net 25 proc., palaikysiantis B. Zelkevičius teigia, kad toks sėkmingas rinktinės pasirodymas sukelia ne tik susidomėjimą, bet ir keičia žmonių gyvenimus.
„Ažiotažas tuomet buvo didelis. Žiūrovai visada reaguoja į pergales, į pastangas, į žaidimo kokybę. Štai sukruto rinktinė pradžioje treniruojant E. Jankauskui ir žiūrovai iškart atsigavo, stadionas pilnas ir visi iškart pradėjo apie futbolą kalbėti. Žiūrovas gali pasmerkti, supykti, jis viską gali atleisti. Ateina ne pykti į stadioną, bet palaikyti, padėti savo komandai. Manau, kad tai labai svarbus momentas. (...) Štai ir futbolo maniežas „Sportima“ pilnas vaikų, knibžda kaip bičių avilys visą dieną, tai toks džiugus reiškinys, bet svarbu, kad vaikai būtų vedami link tam tikro tikslo“, – teigia B. Zelkevičius.
O toks tikslas neabejotinai galėtų būti ir pasaulio futbolo čempionatas, prie kurio Lietuvos futbolininkai jau kartą buvo visai arti.
