Seimo rūmuose prie bendro stalo sėdo parlamentinė grupė skambiu pavadinimu „Už Lietuvos futbolo ateitį“ ir visi, kurie turi idėjų, kaip pasiekti tą šviesesnį rytojų.
Visuomenininkų išjudinta iniciatyva pagaliau tapo konkrečiais skaičiais ir planais, kuriuos išdėstė Vilniaus savivaldybės vicemeras Linas Kvedaravičius.
Tiesa, diskusijų dalyviai iš valdžios struktūrų, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ir visuomenininkų sutarė ne visais klausimais ir paprasto atsakymo, kaip Lietuvoje pabandyti sekti Islandijos futbolo sėkmės istorijos pavyzdžiu nesurado.
Per metus – 10 stadionų
Vilniaus savivaldybė skaičiuoja, kad sostinėje iš viso veikia 18 futbolo mokyklų, kuriose dirba 90 trenerių. Visoje Lietuvoje yra 400 licencijuotų futbolo trenerių, tačiau jie ne visi dirba su vaikais. Viena iš pagrindinių priežasčių – paprasčiausiai nėra kur.
„Suskaičiavome, kad Vilniuje iš viso yra 65 stadionai ir tik 12 iš jų yra geros būklės. Labai trūksta futbolo aikštelių prie mokyklų. Per trejus metus sutvarkėme tik devynis aikštynus. Nebuvo jokio proveržio, tikimės jo kitais metais. 2018 metų planas yra iki galo sutvarkyti dešimt jau atrinktų stadionų – atsodinti žolę, įrengti apšvietimą ir užtikrinti aikštynų priežiūrą. Kiekvienam iš jų savivaldybė iš biudžeto yra pasirengusi skirti 30 tūkst. Eur. Iš viso – 300 tūkst. eurų“, – skaičiavo L.Kvedaravičius.
Labai trūksta futbolo aikštelių prie mokyklų.
Vicemeras tikisi, kad kiekvienais metais savivaldybė taip galės atnaujinti po dešimt stadionų ir iš esmės pakeis sąlygas sostinėje.
L.Kvedaravičius taip pat priminė, kad Seimo biudžete jau numatyti 600 tūkst. eurų maniežui Pilaitėje, kuris sudarytų konkurenciją vieninteliam uždaram stadionui Vilniuje „Sportima“.
Stacionarus dengtas maniežas kainuotų apie 3 mln. eurų, bet Pilaitėje planuojame statyti pigesnį – su pripučiamu kupolu stadioną, kurio kaina būtų apie 1,5 mln. eurų.
„Todėl tie 600 tūkst. yra labai maža investicija iš valstybės pusės. Karoliniškėse taip pat jau pradėtas statyti maniežas privačiomis lėšomis“, – apie didesnius projektus užsiminė L.Kvedaravičius.
Iniciatyvos autoriai greitai rado skylių valdininkų planuose ir pabrėžė svarbiausią minusą – planuojama investuoti į natūralios vejos aikštynus, kuriuos galima naudoti vos kelis mėnesius per metus.
„Mūsų klimatas darosi visiškai nepalankus futbolui. Jeigu mes nestatysime uždaro tipo stadionų, tai nebus ir futbolo. Nuo spalio jau negalima žaisti, o vasarą turime ilgiausias pasaulyje vaikų atostogas. Mums reikia kuo daugiau pripučiamų, kad ir pigiausių, kad ir mažesnių stadionų. Artimiausiu metu reikia bent 10 tokių aikščių“, – aiškino architektas A.Kaušpėdas.
Jeigu mes nestatysime uždaro tipo stadionų, tai nebus ir futbolo.
Jam pritarė ir G.Tvarijonas, jis pabrėžė, kad svarbiausias prioritetas turi būti futbolo aikštės prie mokyklų su dirbtine danga ir apšvietimu.
„Labai svarbu kokybė – jei negalima žaisti visus metus, tai nebus ir tęstinumo. Turi būti dirbtinė danga ir apšvietimas – tai minimalūs reikalavimai futbolo aikštei. Reikia daugiau tokių aikščių,„ – kalbėjo G.Tvarijonas. Jo manymu, vertėtų pastatyti bent keturis maniežus skirtingose Vilniaus vietose, pavyzdžiui, rytinėje, pietinėje, vakarinėje ir šiaurinėje miesto dalyse, kad vaikams ir jų tėvams būtų lengviau brautis per automobilių spūstis
“Mes galime išleisti labai daug pinigų neefektyviai. Gal geriau už tuos 300 tūkst. renovuoti vieną stadioną, kuris ilgai tarnaus, o ne užsiimti vejų tvarkymu, kas nieko vis tiek nepakeis“, – baiminosi pagrindinis iniciatyvos organizatorius.
Federacija pažėrė priekaištų
Į susitikimą su valdžios ir visuomenės atstovais kiek pavėlavę atskubėjo ir Lietuvos futbolo federacijos atstovai – naujasis prezidentas Tomas Danilevičius ir ilgametis generalinis sekretorius Nerijus Dunauskas.
Pasisveikinęs buvęs futbolininkas T.Danilevičius greitai žodį perdavė savo generaliniam sekretoriui, kuris „turi daugiau informacijos“.
N.Dunauskas pažėrė kritikos tiek Vilniaus savaivaldybei, tiek Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams.
„Švietimo ir mokslo ministerija nekoordinuoja veiksmų su sporto organizacijomis. Pinigai ne visai efektyviai panaudojami. Mokykloms paliekama spręsti, kokių matmenų aikštes įrengti. Jau įrengtos aikštės neprižiūrimos. Tai paliekama ūkvedžiams ir mokyklos direktoriams. Savaitgaliais stadionai būna uždaryti. 80x50 metrų aikščių dydis netenkina federacijos. Nes tai skirta tik iki 12 metų vaikams. Kiti ten negali treniruotis“, – sistemos trūkumus vardijo N.Dunauskas.
Federacijos vadovų teigimu, aikščių atnaujinimui nuo 2012 iki 2017 metų LFF skyrė 2 mln. eurų, už juos buvo atnaujinta 12 aikščių ir dar trys bus tvarkomos.
Lietuvos sporto žurnalistų federacijos vadovas Tautvydas Vencevičius paragino galvoti ir apie geografiją: „Negalima visko statyti vienoje vietoje. Tėvams būna iššūkis nugabenti vaikus į tuos maniežus. Reikia galvoti, kur strategiškai protinga juos įrengti.“
L.Kvedaravičius į kolegų priekaištus atsakė kvietimu būti realistais: „Tik noriu priminti, kad viską lemia pinigai. Kiek jų turime, tokie bus ir stadionai.“
Vilnius ženkliai atsilieka futbolo aikščių ir gyventojų kiekio santykio ir aikščių kokybe nuo kitų šalies miestų ir miestelių.
Kaunas mokyklų sporto aikštynų renovacijai skyrė 4,6 mln eurų, šiemet sutvarkė net 14 aikštynų, du iš jų su dirbtine futbolo aikštės danga. 2018 m. planuoja skirti dar 3,6 mln. eurų, o Vilijampolėje jau kitą rugsėjį turėtų pradėti veikti pilnų matmenų pripučiamas futbolo maniežas.
Vaikų sporto, ne tik futbolo, akivaizdžiai nėra šios Vyriausybės, Vilniaus m. savivaldybės ar ŠMM prioritetuose. Vilniuje yra 70 tūkst. mokinių, Kaune yra 54 tūkst. mokinių – tai daugiau nei trečdalis visos Lietuvos moksleivių. ŠMM 2018 m. planuoja skirti 2 mln. eurų 7-8 mokyklų sporto aikštynų tvarkymui visoje Lietuvoje.
Futbolo funkcionierių ir politikų susitikimai vyksta ne pirmą kartą, tačiau dažnai jie baigiasi vien šnekomis arba vienas kitam papilta kritika.
Apie iniciatyvą
Dainų kūrėjas M.Mikutavičius, architektas A.Kaušpėdas bei labdaros ir paramos fondo „Padėk gatvės vaikams“ vadovas G.Tvarijonas praėjusią vasarą laišku, kurį pasirašė ir daugiau žinomų žmonių, kreipėsi į Vilniaus savivaldybės ir Vyriausybės vadovus.
Jie paprašė pagalbos ir pasiūlė savo idėjas bandant atgaivinti sostinės mikrorajonuose pamirštas futbolo aikštes, kurias prikėlus naujam gyvenimui į sportą būtų galima įtraukti šimtus, o gal ir tūkstančius vaikų ir paauglių.
Šiuos žodžius vyrai remia skaičiais. Islandijoje, įgyvendinus nacionalinę vaikų užimtumo programą, alkoholio vartojimas tarp paauglių krito nuo 42 iki 5 proc.
JAV skaičiuojama, jog vienas doleris vaikų užimtumui sutaupo pustrečio dolerio su nusikalstamumu susijusių išlaidų.
Pirmąjį bendrą laišką pasirašė ir daugiau aktyvių visuomenės žmonių – Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas, ekonomistas Gitanas Nausėda, menininkė Nomeda Marčėnaitė, dainų kūrėjas Andrius Mamontovas, chemikas Vladas Bumelis, verslininkas Robertas Dargis, žurnalistas Vytaras Radzevičius ir kiti, panorę atkreipti dėmesį į išskirtinę problemą Vilniuje.
543 tūkst. gyventojų turinčiame mieste auga daugiausia vaikų, palyginti su kitais miestais ir miesteliais, bet sostinėje sąlygos rengti futbolo treniruotes yra bene prasčiausios, Vilniuje tėra vienas uždaras futbolo maniežas.
