Keturių milijonų gyventojų šalis triumfuoja.
Net politikai elgiasi netradiciškai, trečiadienį palikę spintose kostiumus ir pasirodę parlamente apsivilkę tradiciniais languotais Kroatijos futbolininkų marškinėliais.
Zagrebo gatvėse dar nebuvo tokios fiestos, kaip praėjusią naktį, kai tūkstančiai žmonių sulaukė ilgai lauktos triumfo valandos.
„Mes turime širdį ir didžiuojamės, pamiršę karą“, – sakė Marianas Kirinas, 39 metų telekomunikacijų inžinierius, kurio tėvas žuvo per karą su Serbija, po 1990 metų prasidėjus Jugoslavijos griūčiai.
Kroatijos žmonių galvose vis dar slypi žiaurūs karo prisiminimai, nes bombos palietė daugumą. Futbolininkai nėra išimtis.
Serbijos kareivis nužudė Kroatijos rinktinės lyderio Lukos Modričiaus senelį. Pats L.Modričius vaikystėje su šeima turėjo glaustis pigiame viešbutyje, skirtame namus praradusiems žmonėms.
Pergalingą įvartį į anglų vartus per pratęsimą pelnęs Mario Mandžukičius būdamas vaikas patyrė pabėgėlio dalį, radęs prieglobstį Vokietijoje.
Bet šįkart visi šventė. Zagrebo centrinė aikštė prisipildė žmonių, kurie sekė rungtynes per milžinišką ekraną, stovintį greta XIX amžiaus karžygio Bano Jelečičiaus ant bronzinio žirgo skulptūros.
Visa minia garsiai choru sugiedojo himną prieš rungtynes. Nors po penkių minučių, kai anglas Kieranas Trippieras pelnė įvartį, Zagrebe buvo spengianti tyla, dar po dešimties minia vėl sujudo.
Viltis atgijo, o po Ivano Perišičiaus išlyginamojo įvarčio Zagrebo dangų nuspalvino raudoni fejerverkai.
Pergalė nudžiugino šalį, kuri jau anksčiau įveikė finansinę krizę, bet vis dar yra raižoma politinių problemų.
„Įsivaizduokite, jei Kroatija turėtų tiek pinigų, kiek Anglija“, – dar po pergalės ketvirtfinalyje prieš rusus sakė Kroatijos rinktinės treneris Zlatko Daličius.
Pastarąjį kartą tokia maža šalis pasaulio čempionato finale žaidė 1950 metais. Tai buvo Urugvajus, tąsyk ir laimėjęs čempionų taurę.
„Niekada negalvojau, kad taip gali nutikti. Tai neįtikėtina, – sakė Lucia Pupič, 19-metė studentė, Zagrebo centre šventusi pergalę su draugais. – Tai kaip sapnas.“
Jos draugas Filipas Culibrikas tvirtino neturėjęs abejonių. „Mes tikėjome nuo pat pradžių, – sakė jis. – Viską, ką darome, darome su aistra. Ir tai parodėme visam pasauliui.“
Finalinis rungtynių švilpukas išlaisvino Zagrebo namus nuo gyventojų, nes visi pasklido į gatves švęsti. Daug automobilių su per langus iš džiaugsmo šaukiančiais ir vėliavomis mojuojančiais žmonėmis riedėjo gatvėmis.
Vairuotojai spaudė garso signalą, net tramvajaus vairuotojas užsivilko Kroatijos futbolo aprangą ir prisidėjo prie nacionalinės šventės.