Labai laukiu jūsų diskusijų, klausimų ir prašymų komentaruose. O štai mano pirmasis įrašas, apie „El Clasico“, kuris trečiadienį 90 minučių buvo sukaustęs visą pasaulį.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Ericas Abidalis |
„Tėti, nupirk man jo marškinėlius. Aš kovosiu kaip jis, ir laimėsiu savo Čempionų ligą!“ Per praėjusias šv. Kalėdas vienoje Ispanijos ligoninėje sunkiai leukemija sergantis vaikas verkė iš susijaudinimo, kai pamatė savo palatoje jį aplankyti atėjusį futbolo klubo „FC Barcelona“ saugą, Eriką Abidalį.
„Laikykis, broliuk, laikykis! Aš esu čia tam, kad palaikyčiau tave. Aš taip pat kovoju su tokia liga ir labai greitai įsteigsiu fondą, kuriame stengsimės pralinksminti sergančius vaikučius ir kuriame darysime jiems masažus.“ Visi nustebo, kai Abidalis nusisegė nuo rankos brangų laikrodį (be jokių abejonių, tai buvo į „Rolex“ labai panašus laikrodis) ir užsegė jį berniukui ant rankos: „Paimk šį laikrodį, noriu, kad tu jį turėtum. Ant jo išgraviruotas mano vardas. Man jau nesvarbu, kiek jis kainavo. Noriu, kad būtum laimingas.“
Futbole, kaip ir gyvenime, yra labai daug svarbių smulkmenų, tokių kaip šis Abidalio gestas. Trečiadieninis „El Clasico“ buvo tiesiog dar vienas „El Clasico“ – rungtynės tarp dviejų geriausių pasaulio komandų, kurios neturi ribų ir kurių susitikimus stebi visas pasaulis. Būtent dėl šitų priežasčių svarbu yra ne tik laimėti arba žaisti gerai, bet ir išsaugoti teigiamą įvaizdį ir vertybes, kurias propaguoja klubas.
Ramybė. Gal tai taip pat tik smulkmena, bet komandos žaidėjai ir jos gerbėjai visame pasaulyje arba ją jaučia, arba ne. Komandos nusistatymas, jų nuotaika ir pozityvumas didžiąja dalimi priklauso nuo trenerio. Kokią jie perduoda žaidėjams energiją?
Jose Mourinho ir Josephas Guardiola yra tie treneriai, kurių darbuose ypač pasireiškia šios detalės. Jie abu supranta futbolą labai savotiškai ir jų žaidimo stiliai yra labai skirtingi. Du stiliai, kurie, be abejo, yra labai efektyvūs (manau, niekam nereikia priminti, kiek titulų iškovojo kiekvienas iš jų). Skiriasi ir jų stiliai už aikštelės ribų. Pastaruoju metu atrodo, kad Mourinho gyvena nuolatinėje įtampoje. Atrodo, kad jis yra supykęs ant viso pasaulio. Žiūrint iš šalies, kartais jo elgesys gali pasirodyti net visai linksmas, bet kai tenka su tuo susidurti kas kartą, kai atverti laikraštį arba įjungi televiziją, tas jo charakterio ypatumas praranda bet kokį žavesį. Mourinho puola spaudą (kaip tik šią savaitę pavadino žurnalistus tinginiais), ir, aišku, tokiu būdu perteikia šią įtampą savo žaidėjams, kurie vėliau eina į aikštelę lyg į karą, o ne tam, kad parodytų gražų futbolą ir pasimėgautų savo žaidimu.
RooneyciticandoPepe |
Užtenka pažiūrėti į Pepę, (kurį Wayne'as Rooney trečiadienį per „Twitter“ pavadino idiotu), į Carvalho arba į Coentrao, kad suprastumėte, ką turiu omenyje.
Tuo metu Guardiola perteikia savo žaidėjams visai ką kita: ramybę, pagarbą, paprastumą... nereikia daug žinoti apie futbolą, kad pamatytumėte ir suprastumėte, jog jo žaidėjai išeina į aikštelę mėgautis futbolu ir negalvoti apie mūšį ar teisėjus. Tik kartais reikia pasiklausyti, ką ir kaip kalba Iniesta, Xavi arba Abidalis, kad suprastumėte jog visa tai yra Guardiolos įtaka. Ta atmosfera, kurią Guardiola sukuria rūbinėje yra labai svarbi.
Visa tai veda prie to, kad Santiago Bernabeu stadiono kabinetuose kai kurie valdininkai
jau pradeda dvejoti apie tai, ar verta eiti toliau tokiu pat keliu? Mourinho, be abejo, yra vienas iš geriausių, jo treniruojamas Madrido „Real“ laimi rungtynes, net titulus, bet praranda kažką labai svarbaus: prestižą ir gerbėjus pasaulyje. Žmonės už Ispanijos ribų galų gale pradeda sirgti už futbolo klubą „Barselona“, nes ši komanda žaidžia gražų futbolą ir tiesiog dėl to, kad skleidžia pozityvią energiją.
Trečiadienio rungtynes nulėmė žaidimas aikštės centre: Busquetsas, Xavi ir Iniesta prieš Xabį, Pepę ir Diarrą. Tuo viskas ir pasakyta. Per daug priešiškai nusistačiusiam Mourinho įvarčius įmušė du gynėjai: Puyolis ir Abidalis. Taip, taip – „didysis“ aikštelėje ir už jos ribų
Abidalis. Ak, tos svarbios smulkmenos...