„Saugokime Ukrainą“, „Pagarba Irano moterims“ – tokie užrašai puošė M.Ferri Supermeno marškinėlius, kuriais vilkėdamas jis spurtavo aikštėje Portugalijos ir Urugvajaus susitikimo metu. Rankoje jis laikė vaivorykštės vėliavą.
Visa tai jis darė šalyje, kurioje homoseksualumas – draudžiamas įstatymų, o bet kokie politiniai ar vertybiniai pareiškimai griežtai užgniaužti.
Vyras, turintis Sakalo pravardę, į aikštę svarbiose rungtynėse pasileidžia toli gražu ne pirmą kartą.
Jis įsiveržė ant vejos 2010 pasaulio čempionato pusfinalyje, kuriame žaidė Vokietija ir Ispanija, tais pačiais metais jis bėgiojo ir Čempionų lygos finale.
Italo kolekcijoje – ir 2011-ųjų Čempionų lygos finalas, kai „Barcelona“ kovėsi su „Manchester United“, ir 2014-ųjų pasaulio čempionato aštuntfinalis tarp JAV ir Belgijos.
Sakalas yra gerai žinomas Italijoje. Ir ne tik dėl savo pasibėgiojimų didžiausioje pasaulio futbolo scenoje.
Dabar jis išgarsėjo ir visame pasaulyje, o prieš tai M.Ferri aktyviai padėjo ukrainiečiams, kenčiantiems nuo brutalaus Rusijos sukelto karo.
Kovo 10-ąją pasirodžiusioje CBS publikacijoje žurnalistas Francesco Porzio ėmė interviu iš M.Ferri.
„Šiuo metu, kai mes kalbame, esu Lenkijoje, Medykoje, netoli Ukrainos sienos, – pasakojo tuomet italas. – Vakar čia autobusu atvežėme 60 moterų.“
Pats M.Ferri tuomet dar turėjo kontraktą su Indijos klubu Kolkatoje, žaidžiančiu antroje šalies lygoje. Tačiau kadangi čempionatas buvo suspenduotas dėl COVID-19 pandemijos, 35-erių vyriškis susikrovė daiktus ir išvyko į Italiją.
Tiesa, neilgam. Pamatęs, kas vyksta Ukrainoje, jis išskirdo į Lenkiją, išsinuomojo automobilį ir ėmėsi darbo.
„Turiu draugų Lenkijoje, jie papasakojo, kas dedasi. Esu konkretus žmogus. Žmonės kenčia. Turiu kažką jiems duoti“, – dėstė M.Ferri.
Jis Ukrainos pabėgėlius vežė iki Ukrainos-Lenkijos sienos, daugiausiai tai buvo moterys ir vaikai.
„Iš pradžių dirbau su pabėgėliais čia (Lenkijoje – aut. past.), tačiau tuomet pamačiau, kiek daug ukrainiečių man rašo instagrame, – pasakojo italas. – Iki tada maniau, kad socialiniai tinklai yra bevertis dalykas, bet dabar požiūris pasikeitęs.
Instagramas padeda daugybei žmonių dabar, tad džiaugiuosi, kad galiu jiems pagelbėti ir aš. Gaunu po 30–40 žinučių per dieną. Rašo ir italai, kurie turi artimųjų ar draugų Ukrainoje.“
Futbolą žaisti JAV ar Australijoje toliau svajojęs M.Ferri pats kursavo Ukrainoje ir vežiojo žmones.
„Nuvykstu į Lvivą, ieškau žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tuomet važiuoju 5, 10 ar 15 valandų. Lvivas yra lyg pabėgėlių uostas. O už Ukrainos ribų, ypač Lenkijoje, yra daugybė jiems padedančių. Tiesa, Ukrainos viduje tokių mažiau, nes žmonės baiminasi, jog jiems kažkas gali nutikti“, – CBS pasakojo M.Ferri.
„Yra du žmonės, kurių niekad nepamiršiu, – pasakojo Sakalas. – Motina su vaiku, vardu Davidas. Buvau Ukrainoje, o jo tėtis su manimi susisiekė ir paprašė nuvežti šeimos narius iki sienos. Jis negalėjo vykti pats, nes kaunasi už savo šalį. Kai pradėjome važiuoti, pirmas dvi valandas moteris negalėjo kalbėti. Ji visą laiką verkė.
Kai atvykome prie Lenkijos sienos, nusprendžiau padaryti daugiau – nuvežiau juos iki Varšuvos, kur jie turėjo apsistoti. Tą dieną važiavau 15 valandų. Dariau tai, nes negalėjau jų palikti prie sienos. Tiesiog jaučiau, kad negalėjau.
Su Davidu pajaučiau ypatingą ryšį, tai buvo nuostabus santykis. Nors kartu buvome taip trumpai. Aš esu tikras, kad jis suprato kažkiek to, ką jam sakiau. Ką tik baigiau pokalbį su jais, o Davidas šypsojosi.“
