Gija su praeitimi
Kataras nedidelė valstybė su labai kukliu privilegijuotų gyventojų skaičiumi, todėl nenuostabu, kad vietos papročiai yra persipynę su šių dienų pasaulinėmis tendencijomis. Jauna šalis ryžtingai žiūri į priekį, bet stengiasi nepamiršti savo šaknų.
Žvelgiant į sporto areną – tendencijos lygiai tokios pačios.
Grynakraujai katariečiai ypač mėgsta tradicines Arabijos pusiasalio sporto šakas, ypač... sakalininkystę. Medžioklė su plėšriaisiais paukščiais Kataro gyvenime vaidina ypatingą reikšmę, o pastaruoju metu šis vietinių užsiėmimas išgyvena ypatingą renesansą.
Tai yra pomėgis, statuso simbolis, galimybė vyrams užmegzti tarpusavio ryšius ir tuo pačiu susitapatinti su savo protėviais.
Tai yra išskirtinai turtingųjų vyrų užsiėmimas, moterų sakalininkystė neegzistuoja. Vyrai buriasi į bendruomenes, klubus, su savo numylėtiniais dalyvauja grožio konkursuose ir lenktynėse. Tai yra ir šeicho statuso simbolis, ir ryšys su Kataro beduinų praeitimi
Dohos turgaus Vakifo rajone yra netgi valstybinė paukščių ligoninė, kurioje per savaitę gali būti gydoma apie 1000 sakalų.
Katarui tai – ypatingas paukštis, ypatinga jo ir kaina.
Varžybose dalyvaujantys sakalai gali kainuoti nuo 20 iki 150 tūkst. eurų ir šios sumos stipriai kontrastuoja su 800–1000 eurų atlyginimais, kuriuos gauna didžiąją Kataro populiacijos dalį sudarantys imigrantai. Jei turi daug pinigų, gali nusipirkti labai gražių sakalų. Vietiniai pinigų turi, tad ir perka, juos dovanoja savo verslo partneriams, draugams ir pan.
Pasaulyje yra daugiau kaip 60 rūšių sakalų. Nepaisant paviršutiniško panašumo į kitus plėšriuosius paukščius, tokius kaip vanagai, ereliai ir grifai, sakalų šeima yra išskirtinė. Persijos įlankoje vyrauja dvi rūšys, kurios atitinka klasikinę sakalo sampratą – didelės, karališkos, griežtu snapu ir siaurėjančiais sparnais. Abiejų rūšių patelės trečdaliu didesnės už patinus, todėl visi medžioklei naudojami paukščiai yra patelės.
Kadaise sakalininkystė buvo vietos gyventojų išgyvenimo priemonė, kuria vietos klajokliai pildydavo savo skurdų racioną baltymais, išnaudodami paukščius smulkiems žinduoliams gaudyti. Tačiau Artimuosiuose Rytuose šis paukštis ir ryšys su juo visada turėjo ypatingą reikšmę – sakalininkystė yra minima Korane, IX a. atsirado ištisas medžioklinės poezijos žanras.
1939 m. Anglijos ir Persijos naftos bendrovės darbuotojai, Džabal ad Dukhano telkinyje aptiko naftos ir viskas ėmė keistis iš esmės. Iš skurdaus užkampio Kataras virto pasaulio turtuoliu, bet kultūrinis orientyras išliko – sakalininkystė vietiniams tebėra gija, jungianti dabartį ir praeitį.
Sakalo atvaizdai iki šiol naudojami labai plačiai – žieduose, monetose, statulose ir religiniuose ženkluose, jis puošia vienintelės Kataro kaimynės – Saudo Arabijos futbolo federacijos logotipą.
Susitikimai su sakalais iš tikrųjų yra susitikimai su mumis pačiais, suprasti šiuos plėšrius paukščius, reiškia suprasti ir Kataro – vienos turtingiausių pasaulio šalių, piliečius, kurie sudaro vos 10 proc. visos šios šalies gyventojų. Skraidymas su sakalais yra paprastas ir vizualus būdas pažymėti save kaip katarietį. Tai pomėgis, kuriuo negali užsiimti kiti 90 proc. gyventojų.
Sakalų varžybų nugalėtojams įteikiami naujutėlaičiai „Land Cruiser“ automobiliai.
Milijonai ant kupros
Važinėjimas džipais, keturračiais ar bagiais per kopas yra dar vienas mėgstamas vietos gyventojų užsiėmimas. Savaitgaliais į UNESCO paveldą įtrauktose Chor Al-Adaido kalvose be perstojo riaumoja varikliai.
Vėlyvą rudenį ir kai kuriais žiemos mėnesiai Katare yra populiarios ir kupranugarių lenktynės.
Katare kiekvieną sezoną vyksta trejos didelės kupranugarių lenktynės, kurių prizai dar vertingesni, pavyzdžiui, 200 tūkst. eurų vertės „Mercedes Maybach“ automobiliai.
Profesionalios kupranugarių lenktynės Katare pradėtos 1972 m. – metais vėliau nei šalis paskelbė nepriklausomybę.
Į šias varžybas įtraukiama daugiau kaip 5 tūkst. vietinių gyventojų, o lenktyniauja virš 20 tūkst. kupranugarių, visoje Persijos įlankoje – daugiau kaip 55 tūkst.
Kupranugariai paprastai pradeda lenktyniauti sulaukę dvejų metų, o į žirgyną paprastai patenka maždaug šešerių.
Lenktynės dažniausiai rengiamos keturių kilometrų distancijoje. Kovos – audringos ir skirtos ne silpnų nervų žmonėms.
Katariečiai, dažniausiai važiuojantys „Land Cruiser“ automobiliais, lekia smėlio trasa vos už kelių metrų nuo savo kupranugarių, signalizuodami garso signalais ir šaukdami, kad jų gyvūnai bėgtų greičiau.
Ant kupranugarių sėdi maži robotai-žokėjai, kuriuos galima valdyti nuotoliniu būdu, kad jie galėtų „raginti“ lenktyniaujančiuosius.
Tarp automobilių savininkų įsimaišo ir gerbėjai, važiuojantys kartu, kad iš arti pamatytų veiksmą.
Triukšminga, siautulinga, dažnai pasitaiko avarijų.
Daugybę lenktynių laimėjusi kupranugarė Al-Jazeera Katare yra ne mažesnė žvaigždė nei ryškiausi šios šalies futbolininkai.
Apie 80 proc. kupranugarių, su kuriais lenktyniaujama, yra veisliniai, visi gyvūnai yra čipuojami, o prieš varžybas netgi tikrinami dėl dopingo – likus kelioms dienoms iki lenktynių atliekami kraujo tyrimai.
„Pasaulio čempionato metu kupranugarių lenktynės pasislinko į antrą planą, bet jas tikrai yra verta aplankyti, nes tai labai svarbi pramoga mūsų šaliai tiek istoriškai, tiek kultūriškai“, – pasakojo viešbučio, kurio registratūroje galima užsisakyti bilietą į lenktynes, administratorius.
Kupranugarių lenktynės – turtingų vyrų brangus užsiėmimas. Bilietas į maždaug keturių valandų trukmės sesiją kainuoja apie 200 eurų.
Per artimiausias dešimt dienų yra suplanuota dešimt tokių lenktynių ir visi bilietai jau seniai išparduoti.
Emigrantų rinktinė
Sakalininkystė, kopų raižymas džipais, kupranugarių lenktynės – tai turtingųjų katariečių užsiėmimai.
Devyni iš dešimties šalies gyventojų žiūri visai į kitą pusę. Viena masiškiausių sporto šakų Katare – kriketas. Jis yra ypač populiarus tarp indų ir kitų Pietryčių Azijos šalių gyventojų, kurių dauguma dirba statybose. Kalbant apie Katarą visuomet reikia atsiminti, jog maždaug dešimčiai emigrantų tenka tik vienas katarietis.
Katare gyvena maždaug 1,5 mln. pietų azijiečių. Nuo milijonierių iki labai kukliai apmokamų darbininkų, nuo musulmonų iki induistų ir krikščionių. Dar septintajame dešimtmetyje pagrindinė regione naudojama valiuta buvo ne svaras sterlingų, dinaras ar rialas, o Indijos rupija.
Pietų Azijos gyventojai būtini šios valstybės ekonomikos veikimui, tačiau jiems niekada nebus suteiktos visos privilegijos.
Nors ir toli nuo namų, savo šaknų šie žmonės nepamiršta, todėl savaitgaliais tuščiose automobilių aikštelėse ar apleistose statybvietėse vyksta kriketo varžybos.
Kataro kriketo asociacija, už šios sporto šakos vystymą atsakinga organizacija, iš vyriausybės kasmet gauna 700 tūkst. rialų (apie 190 tūkst. eurų). Kriketas tikrų katariečių nedomina. Jie įsitikinę, kad šis žaidimas skirtas tik indams ar pakistaniečiams, šalyje, kurioje yra šimtai tūkstančių entuziastų, yra tik vienas tarptautinėms kriketo varžyboms tinkantis stadionas pramoninėje zonoje.
Pasaulio futbolo čempionato metu šis stadionas yra paverstas didžiule sirgalių zona – tų sirgalių, kuri statė Kataro stadionus, bet dabar neišgali nusipirkti bilieto į pirmenybių rungtynes.
