Pralaimėjimas pasaulio čempionato starte Ekvadorui iš karto šeimininkams įrėmė pistoletą į kaktą.
Komandos architektas Felixas Sanchezas sunkiai rinko žodžius ir žadėjo, kad kitose grupės rungtynėse su Senegalu ir Nyderlandais jo vyrai pasistengs sužaisti geriau ir taip „savo gerbėjų nenuvilti“.
Nusivylimo pirmajame mače buvo daug. Bedvasė ir beveidė – žadėjusi užkurti tikrą pirtį varžovams iš Pietų Amerikos Kataro rinktinė baigė istorinį mačą parklupdyta ant kelių ir pati plakama rykštėmis.
Vietos sirgaliai to matyti nenorėjo ir iš stadiono pradėjo eiti jau po pirmo kėlinio. Baigiantis rungtynėms vaizdas televizijos ekranuose buvo slogus – tiek tuščių vietų pasaulio čempionato atidarymo dvikova nėra regėjusi.
Ir vis dėlto Kataras šiame pasaulio čempionate dalyvauja. Žaidžia, nes prieš dvylika metų FIFA priėmė vieną kontroversiškiausių sprendimų organizacijos istorijoje ir atvežė didžiausią planetos futbolo šventę į dykumą.
Pinigai gali daug. Labai daug. Ypač futbole. Netikite? Žvilgtelėkite į Katarą. Vos 7,5 tūkst. registruotų futbolininkų turinti šalis yra dabartinė Azijos žemyno čempionė. Žemynas, kuriame gyvena 4,6 mlrd. žmonių, arba daugiau nei 60 proc. visos planetos gyventojų.
Visgi skaičius 7,5 tūkst. irgi nėra visiškai tikslus. Vietiniai gyventojai juokauja, kad jei iš jo atimsime turinčius antsvorio, nemokančius normaliai bėgti ar stabdyti kamuolio, liks viso labo apie 500.
Ir vis tiek esmė nesikeičia – nepaisant niūraus starto Kataras vis dar yra didžiausio pasaulio žemyno čempionas.
Kataro futbolo stebuklas nutiko 2019-aisiais Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Link šio tikslo eita kryptingai, projekte dalyvavo patys aukščiausi valstybės pareigūnai, milžiniška Europos futbolo trenerių armija, o pergalės daigai buvo sėjami milžiniško dydžio kupole, kurį vėdino žvėrišku tempu besisukantys kondicionieriai.
Ir aišku, pinigai. Daug pinigų.
Nors šiomis savaitėmis Katarui tenka atremti ypač daug tarptautinės bendruomenės spaudimo, niekas negali paneigti, jog šalis labai mėgsta futbolą.
Galbūt savotiškai, kitaip nei Europoje ar Pietų Amerikoje, bet mėgsta.
Vietiniai pasakoja, jog žaidžiant Madrido „Real“, „Barcelona“, „Man Utd“ ar „Liverpool“ klubams šišos barai lūžta nuo lankytojų.
Katare populiarios futbolo pokalbių laidos, o diskusijos televizijos eteryje neretai užsitęsia iki vėlyvos nakties.
Katariečiai mėgsta keliauti ir noriai lanko Anglijos „Premier“ lygos stadionus. Jų gilios kišenės leidžia tai daryti.
Kataro vyriausybinis investicijų fondas „Qatar Sports Investments“ 2011-aisiais nusipirko Prancūzijos futbolo sunkiasvorį „Paris Saint Germain“ ir nuo to laiko investavo milijardus, bet geriausia Europos komanda taip ir netapo.
Būtina paneigti gandą, kad pasaulio čempionatas atkeliavo į šalį, kuri visiškai neišmano ir nesupranta, kas yra geras futbolas.
Tačiau taip pat tenka pripažinti, kad Kataro futbolas turi labai aiškias ribas.
Pasaulio čempionato metu televizijos aistruoliai neslepia nuostabos, jog vienas šių varžybų nusivylimų – daugybė tuščių vietų. Būnant stadione to tikrai nepasakysi, nes kitų šalių aistruoliai tikrai gausiai užpildo sau skirtus sektorius. Didžiausia problema su vietomis, kuriose turėtų sėdėti katariečiai.
Jos yra geriausiose vietose, labiausiai matomos televizijos ekranuose ir čia FIFA tenka raudonuoti. Dauguma pasiturinčių vietos gerbėjų yra nusipirkę bilietus į čempionatą, tačiau į futbolą žiūri visai kitokiomis akimis – nori ateina, nori ne. Jei jau ateina, dažnai pabūna kurį laiką, pasidaro storių socialiniams tinklams ir išeina. Jei švieslentė nerodo intrigos, išeina beveik visada. Dėl to vaizdas TV ekranuose, ypač po pertraukų, šiose pirmenybėse tikrai yra kitoks, nei esame įpratę matyti.
Atsakymas paprastas – Kataras neturi futbolo tradicijų, nors jas ir bando kurti.
Bando kurti tais pačiais būdais, kaip ir statė savo futbolą – atsukdami pinigų kranelį. Šeimininkus pirmajame mače demonstratyviai palaikiusi didžiulė vyrų minia, kurios retas primena vietos gyventoją, tai tik iliustruoja.
Žaidimas į šalį atkeliavo 1948-aisiais, kai tarpusavio rungtynes sužaidė naftos sektoriuje dirbę darbininkai. 1950-aisiais įkurtas pirmasis klubas „Al-Najah“, kuris vėliau tapo „Al-Ahli“. Po metų Kataro naftos bendrovė surengė pirmąjį Izz al-Din turnyrą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje šios varžybos evoliucionavo į „Puketo taurę“.
1960-aisiais įkurta Kataro futbolo asociacija, 1963-iaisiais pirmoje regione natūralios žolės aikštėje Dohoje buvo pradėtas rengti šalies čempionatas.
Daugelį metų vietos lygoje dominavo kariuomenės ir policijos struktūroms priklausiusios komandos. Garsiausi šios šalies klubai – „Al-Rayyan“, „Al-Arabi“, „Al-Sadd“ ir „Al-Ahli“.
Katarui gavus teisę rengtis pasaulio čempionatą, šalies futbolo kraštovaizdis ėmė keistis iš esmės. Klubinio futbolo – taip pat. Į Kataro Žvaigždžių lygą (Qatar Stars League), kaip vadinamas stipriausias šalies divizionas, buvo priviliota nemažai žinomų futbolo veidų. Pepas Guardiola, Gabrielis Batistuta, Xavi – visi jie karjeros saulėlydžiuose lakstė Kataro stadionuose.
Nepaisant milžiniškų investicijų, profesionalus klubinis futbolas taip ir nepasiekė aukštumų ir neužkariavo vietos gyventojų simpatijų. Vietos futbolo mėgėjai kur kas labiau domisi stipriausių Europos lygų rezultatais, o į vietos čempionato rungtynes susirenka maždaug tūkstantis sirgalių.
Bilietai į vietos čempionato rungtynes nėra brangūs – apie 10 rialų, arba apie 3 eurus. Jei pageidaujate vietos VIP tribūnoje, kur būsite pasodinti ant karališko odinio sosto ir galėsite mėgautis vaisvandeniais bei užkandžiais, patiektais ant sidabrinių padėklų, teks sumokėti apie 15 eurų.
Gražūs stadionai, pasiturinti visuomenė, žinomi vardai aikštėse ir tuščios tribūnos.
Katare nėra futbolo lankymo tradicijos. Didžioji šalies gyventojų dalis čia yra tik dėl vienos priežasties – kad uždirbtų pinigų. Daugeliui nepriimtina gaišti laiką ir švaistyti sunkiai uždirbtus savo pinigus stebint mažai žinomas komandas. Grynakraujai katariečiai taip pat kur kas mieliau renkasi žiūrėti rungtynes per televizorių su savo šeimomis ar draugais.
Stadionuose lieka tik kuklus vietinių sirgalių būrelis, pavieniai vakariečiai ir kelios dešimtys „superfanų“, kuriems vietos klubai sumoka už tai, kad jie dainuotų, šoktų ir kurtų šventinę atmosferą.
Katariečius, žaidžiančius futbolą ne profesionaliai, irgi sutiksi labai retai. Tie, kurie žaidžia smėlėtose vietos aikštelėse, yra užsieniečiai.
Tam įtakos turi klimatas. Nuo gegužės iki rugsėjo, net ir naktį, beveik neįmanoma bėgioti lauke.
Visgi yra ir kita priežastis – Kataro jaunimas susiduria su viena kliūtimi, kuri yra būdinga ir daugeliui kitų naftos turtingų regiono šalių. Tėvai nenori leisti savo berniukų sportuoti, baimindamiesi, kad tai pakenks jų išsilavinimui.
Valstybės požiūris į sportą yra toks pats, kaip į šalies vystymąsi – reikiamą patirtį reikia pirkti iš užsienio.
1999-aisiais Kataro sunkiosios atletikos rinktinė buvo diskvalifikuota iš Arabų šalių žaidynių, nes jos sudėtyje buvo keturi Bulgarijoje gimę sportininkai.
2003 metais Kenijos bėgikas Stephenas Cherono tapo Kataro piliečiu Saifu Saaeedu Shaheenu. Už tai iš naujos tėvynės stajeris gavo solidžią vienkartinę išmoką bei 1 tūkst. dolerių mėnesinį atlyginimą iki gyvos galvos.
2004-aisiais jis pasiekė pasaulio rekordą 3000 metrų kliūtinio bėgimo rungtyje. Briuselyje užfiksuotas pasiekimas nepagerintas iki šiol.
Futbolą Kataras užkėlė ant to paties konvejerio.
Vietos nacionalinė rinktinė yra turėjusi daug užsieniečių, kuriems suteikta Kataro pilietybė. 2004-aisiais per vieną savaitę šalis bandė natūralizuoti iš karto tris brazilus – Ailtoną, Dede ir Leandro.
Agresyvus katariečių ėjimas stipriai supykdė FIFA, kuri kaipmat ėmėsi griežtinti natūralizacijos taisykles.
Neigiamos antraštės ir pašaipos būsimą pasaulio futbolo čempionato šeimininką ėmė žeisti. Reikėjo imtis kitokių veiksmų.
Išeitis buvo rasta.
Vakariniame Dohos priemiestyje stūkso didžiulis kupolas su milžinišku oro kondicionieriumi. Jis toks didelis, kad jame galėtų tilpti parverstas Eifelio bokštas.
Kai 2004 m. emyro dekretu buvo įsteigta akademija, šis kupolas tapo naujos Kataro sporto strategijos centru.
„Aspire“ akademija turėjo tapti moderniausia sportininkų rengimo baze, kurioje įrengta pilnų matmenų uždara futbolo aikštė, sporto salės, krepšinio aikštelės, olimpinio dydžio baseinas, mokykla ir du gyvenamųjų patalpų korpusai.
Šios talentų kalvės tikslas – rengti Katarui sportininkus, kurie galėtų varžytis su geriausiais pasaulio atletais.
Tapus pasaulio čempionato šeimininke, akademija turėjo užtikrinti, kad Kataro rinktinė 2022-ųjų planetos pirmenybėse nepatirs fiasko, kad šalies vadovams neteks raudonuoti svarbių svečių ložėje.
Perspektyvūs berniukai, nes mergaitėmis nelabai buvo domimasi, buvo atrinkti iš vietos mokyklų ir klubų ir apgyvendinti „Aspire Dome“. Ten jie treniravosi, maitinosi, mokėsi pagal specialiai pritaikytą ugdymo tvarkaraštį, nakvojo.
Procesą prižiūrėjo geriausi pasaulio treneriai.
Už projekto sėkmę buvo atsakingas Jassimas bin Hamadas Al Thani, 1995–2013 metais šalį valdžiusio šeicho Hamado ir antrosios jo žmonos šeichės Mozos sūnus.
Princui patinka futbolas. Jis stadione dažnai palaiko savo mėgstamą „Al-Sadd“, karališkųjų rūmų komplekse yra įrengta pilnų matmenų futbolo aikštė.
Visa tai reiškė, kad „Aspire“ projektui dėmesio tikrai nepritrūks. Kaip ir pinigų.
Kataras turi strategiją, pagal kurią šalis turi tapti žinoma visame sporto pasaulyje. „Aspire“ akademija yra viena esminių jos dalių.
Nuo 2000-ųjų šalis stengiasi surengti kuo daugiau tarptautinių sporto renginių – pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, plaukimo ir paplūdimio tinklinio pasaulio taurės etapai. Per savo oro linijų bendrovę „Qatar Airways“ valstybė remia garsius Europos futbolo klubus kaip Miuncheno „Bayern“ ar „AS Roma“.
2007 m. įkurtoje moderniausioje sporto medicinos ligoninėje gydomos įvairios žvaigždės – nuo „Barcelona“ žvaigždės Ousmane'o Dembélé iki pasaulio čempiono Kyliano Mbappé.
2012 m. pradėtas transliuoti Kataro kanalas „beIN Sports“ tapo pirmaujančiu pasauliniu sporto transliuotoju.
Sportas yra svarbi Kataro ekonomikos dalis. Tiek Jassimas, tiek jo broliai yra dideli sporto entuziastai.
Darbas prasidėjo. „Aspire“ treneriai pradėjo stebėti Katare gyvenančius berniukus, bet gilios kišenės ir aukščiausio lygio infrastruktūra sėkmės negarantavo. Iš užsienio atvykę specialistai dirbo dviem pamainomis, po darbo akademijoje eidavo stebėti Kataro pirmojo ir antrojo divizionų klubų jaunimo komandų.
Sukurtos programos 6, 7 ir 8 metų amžiaus grupių vaikams, jų tobulėjimą kruopščiai analizavo didelė duomenų analitikų grupė. Stebėjimai vyko keletą metų, o iš vaikų būrio kasmet „Aspire“ treneriai išsigrynindavo po keliasdešimt dvylikamečių.
Jie prisijungdavo prie kitų „Aspire“ mokinių. Akademijoje taip pat ruošiami fechtuotojai, skvošo žaidėjai, stalo tenisininkai, lengvaatlečiai.
Progresas nebuvo toks spartus, kokio norima, tad į talentų ruošimo mašiną šliūkštelėta papildomos alyvos. Programa „Futbolo svajonės“ kainavo daugiau nei 100 mln. dolerių. Pagal ją Kataras siuntė savo skautus į Afriką, Pietų Ameriką ir Aziją bei ieškojo naujų talentų.
Tai turėjo būti naudingi abiem pusėms: vargingos ar ribotos infrastruktūros šalys galėjo deleguoti savo perspektyvius berniukus ir taip suteikti šansą pradėti sportinę karjerą, o vietiniai „Aspire“ vaikai turėjo tobulėti kur kas geresnėje konkurencinėje aplinkoje.
Nuo 2007 iki 2014 m. „Aspire“ peržiūrėjo 3,5 mln. berniukų iš septyniolikos šalių. Kasmet maždaug po 50 berniukų iš kiekvienos šalies buvo kviečiami į savaitės trukmės stovyklą. Iš jų atrenkami trys geriausi ir atvežami į „Aspire“ galutiniam egzaminui. Tik 18–20 talentų gaudavo stipendijas ir galėdavo pasilikti.
Tuo metu Kataro rinktinei sekėsi sunkiai. 2017 m. gruodį komanda FIFA reitinge tebeužėmė 102 vietą. Rinktinės sėkmė ir toliau buvo statoma ant kitataučių, kurie atitiko sugriežtintas FIFA taisykles. Brazilas Rodrigo Tabata nacionalinei komandai atstovavo 37-erių, urugvajiečiui vartininkui Sebastianui Soriai buvo 34-eri.
Ateitis atrodė niūri, o į „Aspire“ investuoti milijardai visuomenei vis labiau pradėjo badyti akis. Netrūko kritikų.
Ir tada įvyko lūžis. 2014-aisiais Kataro devyniolikmečių rinktinė netikėtai tapo Azijos čempione. Jos pagrindą sudarė „Aspire“ programos absolventai – tie dvylikamečiai berniukai, kurie prieš šešerius metus buvo apgyvendinti akademijoje.
Sistema pradėjo veikti, sistema pradėjo duoti pirmuosius vaisius.
Tą devyniolikmečių rinktinę treniravęs ispanas F.Sanchezas 2017-ųjų liepą buvo paaukštintas į nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas. Jo užduotis buvo kuo sklandžiau jaunuosius talentus adaptuoti vyrų futbole.
Visgi konkurencija didžiajame futbole buvo nuožmi. Katarui vis dar trūko raumenų. Ir tada F.Sanchezas kreipėsi į Kataro karališkąją šeimą. Jis paprašė natūralizuoti kelis žaidėjus. Tie žaidėjai buvo trys – iš Žaliojo Kyšulio salų kilęs portugalas Pedro, alžyrietis Boualemas Khoukhi, Prancūzijoje gimęs kitas alžyrietis Karimas Boudiafas.
Visi jie ilgai žaidė ir gyveno Katare, tad atitiko visas FIFA būtinas sąlygas. Visi tapo natūralizuotais katariečiais ir startinės sudėties žaidėjais.
F.Sanchezo rinktinė pagaliau gavo brandos ir stabilumo – to, ko jai labiausiai trūko.
2019 m. sausį Kataras išvyko į Azijos taurės finalą.
Iki tol geriausias šalies pasiekimas žemyno pirmenybėse buvo ketvirtfinalis. Privačiuose pokalbiuose su trenerių štabu Kataro vadovai sutarė, kad patekimas tarp aštuonių geriausių komandų būtų geras rezultatas ir šį kartą.
Ypač atsižvelgiant į politinį kontekstą, kuriame teko rungtyniauti. Turnyras vyko Jungtiniuose Arabų Emyratuose – šalyje, kuri 2017 m. birželio mėn. su Kataru nutraukė visus prekybos, kelionių ir diplomatinius ryšius.
Bet nepriimti futbolininkų JAE negalėjo.
Uždraudus tiesioginius skrydžius iš Kataro, sirgaliams iš Dohos buvo sunku atvykti į varžybas. Pati rinktinė į turnyrą keliavo per Kuveitą.
Turnyro metu vietos sirgaliai plūdo Kataro komandą, bet jokios įtakos solidžiam rinktinės žaidimui tai nedarė. F.Sanchezo komanda pateko į atkrintamąsias, įveikė Iraką, Pietų Korėją, o pusfinalyje net 4:0 sutriuškino šeimininkus ir buvo palydėti butelių ir sandalų kruša (arabų pasaulyje mėtyti avalynę yra įžeidimas – aut. past.).
Finale Kataro laukė keturiskart Azijos čempionė Japonija. Bet Kataras laimėjo 3:1, o tas japonų įvartis buvo vienintelis, kurį katariečiai praleido per visa turnyrą.
Kelis tūkstančius registruotų futbolininkų turintis mažylis parvertė 126 mln. gyventojų turintį milžiną.
Katare komanda pasitikta audringai. Tris dienas žmonių minios mosuodamos baltais šalikėliais plūsdavo į Dohos centrą Kornišą. Žaidėjai tapo žinomi šalyje, iškilmingos ceremonijos metu juos priėmė Kataro emyras.
Septyni startinio vienuoliktuko žaidėjai buvo „Aspire“ auklėtiniai.
Tačiau, kaip savo knygoje „Inside Qatar“ rašo Johnas McManusas, kabliukų šioje prabangioje sėkmės istorijoje vis tiek galima surasti.
Kviesdama talentus į akademiją, „Aspire“ neskiria grynakraujų Kataro piliečių ir tų, kurie gimė šalies teritorijoje, bet imigrantų šeimose.
Tiek vieni, tiek kiti atitinka FIFA reikalavimus, tačiau Kataro įstatymai yra negailestingi. Iš tikrųjų užsieniečius tėvus turintys žaidėjai nėra pilnateisiai Kataro piliečiai ir neturi visų privilegijų. Jie vadinami ilgamečiais Kataro rezidentais arba arabiškai – muqimin.
Septyniolika iš 23 Azijos taurę laimėjusios komandos žaidėjų buvo muqimin. Tarp jų – ir sudaniečių šeimoje gimęs puolėjas Almoezas Ali, ir iš Tanzanijos kilusį tėvą ir Jemeno pilietę motiną turintis atakuojantis saugas Akramas Afifas.
Abu šie žaidėjai yra ir šiemetinėje komandoje, kuri dalyvauja pasaulio čempionate.
Kataro griežti įstatymai draudžia pilietybės įgijimą gimimo ar natūralizacijos pagrindu, išskyrus atskirus atvejus, kai tai daroma emyro dekretu. Tai reiškia, kad 89 proc. šalies gyventojų neįmanoma tapti Kataro piliečiais.
Tiesa, šią „neteisybę“ šalį garsinantiems sportininkams valstybė amortizuoja suteikdama jiems „misijos pasus“. Jis leidžia keliauti po užsienio valstybes su Kataro vėliava, tačiau pačioje šalyje suteikia nedaug privilegijų – jų turėtojai negali gauti dotacijų nekilnojamajam turtui, darbo vietų, beprocentinių paskolų, kurios suteikiamos grynakraujams Kataro piliečiams.
Politika žiauri – žmonės, kurie kelia šalies prestižą ir kuria jos vardą pasaulinėje arenoje, negali gauti oficialių privilegijų ir tapti visateisiais tos pačios bendruomenės nariais.
Norint, kad emyras suteiktų Kataro pilietybę, kandidatas turi mokėti arabų kalbą, gyventi šalyje daugiau kaip 25 metus arba „ypatingai nusipelnyti“ šaliai. Pagal įstatymą kasmet gali būti natūralizuota ne daugiau kaip 50 užsieniečių, tačiau jie vis tiek neturi tokių pačių teisių kaip Katare gimę piliečiai į darbą, būstą ir dalyvavimą rinkimuose.
Triumfas Azijos čempionate šį klausimą tik dar labiau įjautrino. Buvo kalbama, kad auksinės rinktinės nariams buvo pažadėta, kad „misijos“ pasus jie galės pasikeisti į oficialius, tačiau tam nepritarė didelė visuomenės dalis, viešai iškėlusi klausimą, kodėl futbolininkai turi būti išskirti iš visų kitų grupių.
O sukurti futbolininką iš grynakraujo katariečio yra nepaprastai sunku. Pirmiausia dėl to, jog susiduriama su motyvacijos stygiumi – vietos vaikams tikrai nereikia žaisti futbolo, kad jie galėtų išgyventi.
Savo tikslą Kataras pasiekė. 2022-ųjų pasaulio čempionatui paruošta konkurencinga rinktinė, „Aspire“ sukurtą produkciją dabar vertina visas pasaulis.
Kas toliau?
