Vienas seniausių Lietuvoje futbolo klubų dar niekada nebuvo pasipuošęs šalies čempionato laurų vainikais. Tačiau praėjusią savaitę marijampoliečiai perrašė A lygos istoriją, per lemiamą mačą namuose net 3:0 sutriuškinę Vilniaus „Žalgirį“, karaliavusį pastaruosius keturis sezonus.
Vienas auksinės pergalės kalvių – 31 metų saugas Robertas Vėževičius. Pernai „Stumbro“ ekipoje žibėjęs futbolininkas rengėsi dar vieną sezoną praleisti Kaune, kai sulaukė Suvalkijos klubo skambučio.
„Dar sausio mėnesį ruošiausi sezonui Kaune ir neįsivaizdavau, kad atsidursiu Marijampolėje. Tačiau sulaukęs konkretaus pasiūlymo iškart sutikau. Svarbiausia, kad žinojau: laukia stabilumas, kurio labai trūksta daugelyje A lygos klubų: tiek finansinio, tiek infrastruktūros. Marijampolėje galėjau susitelkti vien darbui“, – pasakojo R.Vėževičius.
Per savo karjerą daugelyje A lygos klubų ir Izraelyje rungtyniavęs atletas įvarčiais prisidėjo ne vien prie „Sūduvos“ triumfo šalies čempionate, bet ir prie pergalių tarptautinėje arenoje.
– Atstovavote net šešiems A lygos klubams, laimėjote ne vieną medalį. Ar sezonas Marijampolėje – geriausias per jūsų karjerą? – paklausėme R.Vėževičiaus.
– Buvo labai geri sezonai Vilniaus „Vėtroje“, kai kelis kartus tapome Lietuvos čempionato prizininkais. Neblogai sekėsi ir pernai Kaune, kur daug žaidžiau, mušiau įvarčius, o su komanda užėmėme jai neprastą penktą poziciją. Tačiau pirmos vietos dar nebuvau užėmęs. Tad šie metai – sėkmingiausi per mano karjerą. Tiesa, sau asmeniškai turiu priekaištų. Neišsikovojau tiek minučių aikštėje, kad būčiau visiškai patenkintas. Kita vertus, normalu, kad nuolat didėjant konkurencijai žaisti gauni mažiau nei kituose klubuose. „Sūduvoje“ kai kurie tikrai geri žaidėjai net nepatekdavo į 18-os rungtynėms registruojamų futbolininkų sąrašą.
– Ar prieš persikeldamas iš Kauno į Marijampolę galėjote įsivaizduoti, kokie įspūdingi metai jūsų laukia Suvalkijos sostinėje?
– Manau, kad iš pradžių nei žaidėjai, nei sirgaliai netikėjo, kad šiemet mesime tokį iššūkį sostinės „Žalgiriui“. Vilniečiai buvo neabejotini favoritai, ketverių pastarųjų metų čempionai. Mes turėjome tikslą tapti prizininkais, ir tai jau būtų sėkmė, bet kad iškovosime auksą… Juk ir sezono pradžia nebuvo sėkminga: sužaidėme lygiosiomis su „Jonava“, „Atlantu“, „Trakais“, pralaimėjome „Žalgiriui“. Matyt, prireikė laiko, kol visi supratome trenerio reikalavimus, nušlifavome jo įdiegtą naują taktiką – žaidžiant penkiais gynėjais, kai kraštiniai gynėjai aktyviai jungiasi prie atakų. Taip, sezonui įsibėgėjus, jėgų santykis ėmė keistis mūsų naudai.
– Europos lygos turnyre jums buvo keliamas tikslas įveikti vieną atrankos etapą. Kaip nutiko, kad pasiekėte net ketvirtąjį ir sustojote vos per žingsnį nuo pagrindinio grupių etapo?
– Sužinoję, kad pirmajame etape mums teko pajėgus Soligorsko „Šachtior“, daugelis mus nurašė jau tada. Natūralu, jie ir galingesni, ir turtingesni. Bet tolesni įvykiai parodė, kad nuo užsispyrusios „Sūduvos“ krito ne vienas žinomas klubas. Labai norėjome peršokti ir Razgrado „Ludogorec“ barjerą, bet objektyviai bulgarai buvo stipresni, šansų turėjome tik mače namuose.
– Jums pavyko įvarčiu prisidėti prie sensacingos pergalės prieš Šveicarijos „Sion“ ekipą trečiajame etape. Ar Ženevoje įmuštas įvartis – svarbiausias per jūsų karjerą?
– Vienas svarbiausių. Per atsakomąsias rungtynes atsilikome 0:1, šveicarai mus stipriai spaudė. Dar vienas jų įvartis būtų pakirtęs mūsų pasitikėjimą. Todėl mano išlyginamasis smūgis sugrąžino buvusį jėgų santykį – jiems vėl reikėjo mušti net tris įvarčius, kad patektų į kitą etapą. Matėme, kaip varžovai nuleido rankas.
– Ar būtent sėkmingas pasirodymas Europoje jus įkvėpė didesniems žygiams ir A lygoje?
– Vieną po kito įveikę stiprius varžovus, pajutome psichologinį pasitikėjimą. Jei galime nugalėti žinomus užsienio klubus, kodėl turėtume bijoti vietinių?
Negalėčiau šventimo lyginti su vaiko gimimu, nes tai buvo didžiausia gyvenimiška emocija. Tačiau sportiniu atžvilgiu džiaugsmas buvo nerealus.
– Kada patikėjote, kad galite pakovoti ir dėl A lygos čempionų titulo?
– Prieš papildomą, penktą ratą, kai namuose žalgiriečius įveikėme 3:0. Tuomet visi supratome, kad judame kažko didingo link, kad titulų taip lengvai nepaleisime. „Žalgiris“, manau, atvirkščiai – prarado psichologinį pasitikėjimą.
– Auksą galėjote užsitikrinti ir nelaukdami paskutinio turo, tačiau netikėtai suklupote mače su „Trakais“. Kas tuomet dėjosi jūsų galvose?
– Nepalūžome, nes pralaimėjimas buvo pelnytas. Tame mače nebuvome geresni nei varžovai. Žinojome, kad vis tiek viskas spręsis paskutinėje dvikovoje Marijampolėje.
– Ar per lemiamą akistatą, už jus sergant tūkstančiams aistruolių, žalgiriečiai turėjo bent minimalių šansų sustabdyti įsibėgėjusį „Sūduvos“ traukinį?
– Buvome pagavę galingą bangą ir ant jos nuplaukėme iki pat aukso. Buvome labai motyvuoti, pasiryžę nenuvilti sirgalių. Žinoma, nemanėme, kad „Žalgirį“ taip nušluosime, tačiau du greiti įvarčiai (9-ąją min. šeimininkai jau pirmavo 2:0) nulėmė mačo baigtį.
– Nuaidėjus paskutiniam švilpukui Marijampolėje prasidėjo siautulys, kokio nebuvo per visą šio miesto futbolo istoriją. Ar emocijos, kurias tada išgyvenote, stipriausios jūsų gyvenime?
– Negalėčiau šventimo lyginti su vaiko gimimu, nes tai buvo didžiausia gyvenimiška emocija. Tačiau sportiniu atžvilgiu džiaugsmas buvo nerealus. Jaunimui juokais pasakiau, kad prieš senatvę ir aš sulaukiau savo pirmojo titulo.
– Daug nuopelnų dėl „Sūduvos“ auksinio žygio tenka treneriui Vladimirui Čeburinui. Jūs šį iš pažiūros kuklų specialistą iš Kazachstano pažinojote geriau nei kiti Marijampolės žaidėjai…
– Su V.Čeburinu prieš keletą metų sensacingai tapome Lietuvos vicečempionais, atstovaudami nedidelio Pakruojo miestelio „Kruojos“ klubui. Treneris buvo viena priežasčių, kodėl rinkausi „Sūduvą“. Šis specialistas moka išreikalauti iš žaidėjų maksimumo. Daug kas kalba, kad „Sūduva“ stipri tik įvarčiais, pelnomais po vadinamųjų standartinių situacijų – kampinių, užribių ar baudos smūgių. Tačiau nedaug kas žino, kiek laiko mes aukojome šlifuodami savo veiksmus, esant toms situacijoms. Todėl, net ir žinodami mūsų ginklus, varžovai nesugebėjo jų neutralizuoti.
Sirgaliams V.Čeburinas atrodo labai ramus, jis retai kada rėkia per rungtynes, tačiau drabužinėje mes gaudavome pylos kaip reikiant, jei neatlikdavome jo nurodymų. Trenerio stiprybė tai, kad jis futbolu gyvena 24 valandas per parą, turi sukaupęs milžiniškos patirties, kuri praverčia pergudraujant varžovus. Mes prieš kiekvienas rungtynes gaudavome išsamią priešininkų analizę, žinojome, kaip jie žais ir kaip turime rungtyniauti mes.
– Jau kitą dieną po laimėto titulo „Sūduvos“ vadovai ėmė lipdyti ateinančio sezono komandą, suskubdami pratęsti sutartis ir su treneriu, ir su daugeliu čempioniško kolektyvo narių. Ar ir jūs jau ramus dėl ateities?
– Jau suraičiau parašą sutartyje kitam sezonui, tad galėsiu ramiai atsipūsti ir su nauja energija kibti į darbus.
