Moterys futbolą pradėjo žaisti dar prieš 40 metų, tačiau tuometinė santvarka jį žaisti dailiosios lyties atstovėms uždraudė. Moterų futbolo atgimimu laikomi 1987 metai, kai futbolo entuziastai Romualdas Lavrinavičius ir Kęstutis Birieta Kaune subūrė moterų komandą.
Šia proga šeštadienį Nacionalinės futbolo akademijos aikštyne (Aukštaičių g. 51, Kaunas) Lietuvos futbolo veteranės simbolinėse rungtynėse sužais su jaunosiomis Kauno miesto futbolininkėmis.
Šeštadienį vyksiančiose rungtynėse planuoja dalyvauti ir kelios futbolininkės, kurios buvo kviečiamos į Tarybų Sąjungos rinktinę – Aušra Tvarijonaitė-Kancė (dabar – tarptautinės kategorijos teisėja), Inga Gorbunovienė, Jolanta Kuodis, Raimonda Kudytė.
Simbolinių rungtynių pradžia – 12 valandą.
Po rungtynių visi bus kviečiami pasidalinti prisiminimais ir turės galimybę pabendrauti su moterų futbolo Kaune pradininkėmis, kurios savo asmeniniuose gyvenimuose pasuko įvairiais profesiniais keliais.
Nors keletas iš jų iki šiol pasiliko futbolo pasaulyje, kaip teisėjos, kaip trenerės ar kaip žaidėjos, tačiau visos šeštadienį Kaune įrodys, kad širdimi iki šiol yra futbole.
25 metai nuo moterų futbolo atgimimo
Moterys futbolą buvo pamėgusios dar 1971-1972 metais. Tada vykdavo mini futbolo 6X6 turnyrai. Be Vilniaus ir Kauno, moterų komandos susikūrė ir Šiauliuose, Panevėžyje, Anykščiuose, Naujojoje Akmenėje, Kėdainiuose – ir kitur. Vėliau jos perėjo ir prie didžiojo futbolo. Moterų futbolas populiarėjo daugelyje tuometinės SSSR miestų. Tačiau Komunistų partijos vadovai nusprendė, kad tai nauja vakarietiška mada, kuri netinka socialistinei visuomenei. 1972 metais moterų futbolas buvo uždraustas, kaip neva žalojantis moterų sveikatą sportas.
Tik padvelkus permainų vėjams, moterys vėl galėjo sugrįžti į futbolo aikštes. 1987 metų rugpjūtį Romualdo Lavrinavičiaus ir Kęstučio Birietos dėka Kaune vėl suburiama moterų futbolo komanda. Pirmasis komandos rėmėjas buvo Vytauto Baublio vadovaujamas Respublikinis sporto kombinatas. Pirmuoju „RSK“ komandos pavadinimu merginos ir išbėgdavo į aikštę. Netrukus moterų futbolo komanda susibūrė ir Vilniuje. Dvi komandos tarpusavyje aiškindavosi aikštėje, kuri yra pajėgesnė.
Kadangi daugiau moterų futbolo komandų tuo metu Lietuvoje nebuvo, R.Lavrinavičiaus merginos nepabūgdavo žaisti ir prieš vyrų veteranų komandas „Kovą“, „Drobę“, „Makabį“. Veteranai, įvertinę moterų futbolo žaidimo techninį lygį, nevengdavo pasikviesti jas žaisti ir į savo organizuojamus mažojo futbolo turnyrus. Oi, kaip vargdavo vyrai, norėdami parodyti savo pranašumą. Moterys žaisdavo ir prieš berniukų komandas, kur labai įsiminė berniukų vikrumas, ir prieš kai kurias vyrų komandas. Yra žaidusios draugiškas rungtynes prieš Birštono „Versmė“ ir net prieš laikinosios tarnybos kareivius. Kadangi komanda nepabūgdavo tokių varžybinių treniruočių, kaunietės tapo moterų futbolo lyderėmis Lietuvoje ir, labai ilgą laiką, kol nepasikeitė visa komandos sudėtis, neužleido lyderių pozicijų.
Kiekvienais metais geriausia puolėja buvo renkama Ingrida Gorbunovienė. Jos įmuštų įvarčių skaičiai išties būdavo įspūdingi. Palyginimui, per 1993-1994 metų sezoną ji įmušė 71 įvartį, o antrą vietą užėmusi žaidėja tik 6.
Tai buvo išties sėkmingai susibūrusi komanda. Visos merginos pagal galimybes pavyzdingai lankė treniruotes. Juk daugelis buvo dirbančios ir treniruotes lankė po darbo, dalis buvo ištekėjusios ir auginančios atžalas. Kiekvienais metais geriausia puolėja buvo renkama Ingrida Gorbunovienė. Jos įmuštų įvarčių skaičiai išties būdavo įspūdingi. Palyginimui, per 1993-1994 metų sezoną ji įmušė 71 įvartį, o antrą vietą užėmusi žaidėja tik 6. Nepaprastą reakciją ir supratimą demonstravo ir vartininkė Rigonda Janulevičienė. Dažnai per futbolą sezoną jos vartai taip ir likdavo „sausi“. Treneris R.Lavrinavičiius išties gyveno dideliais lūkesčiais, matydamas toli į priekį. Jis visoms teigė, kad visos gali puikiai žaisti, tik reikia didelių pastangų. Numatė, kad dalis žaidėjų gali puikiai žaisti ir užsienio komandose ir tuometinėje TSRS rinktinėje, kas vėliau ir pasitvirtino. J.Valančienė, V.Stelmokaitė, I.Gorbunovienė, R Janulevičienė buvo pakviestos į SSSR moterų futbolo rinktinę, R.Kudytė ir A.Tvarijonaitė į TSRS jaunių merginų rinktinę.
Tai buvo garbė ir įvertinimas treneriui R.Lavrinavičiui, ir klubui, ir Lietuvai, kad išugdoma tiek gerų žaidėjų. Ne veltui buvo dėtos trenerio pastangos stiprinti sportininkių ne tik fizinį pasirengimą, bet ir taktiką. Daug laiko buvo užtrunkama prieš kiekvienas varžybas stumdant ant lentos „šaškes“ ir aiškinant optimaliausius, geriausius puolimo, gynybos variantus. Įsiminė trenerio posakis: „jei jūs techniškai neišpildysite veiksmo, pateisinsiu, bet jei nemąstysite aikštėje, tada pyksiu“. Komanda buvo gerai paruosta fiziškai. Net išliko posakis: „mūsų antras kėlinys, užbaigiam savo darbą“. Komanda dalyvavo „Sandraugos“ turnyre dėl išėjimo ir dalyvavimo Aukščiausioje moterų futbolo lygoje. Merginos įrodė savo puikiu žaidimu, kad yra pasiruošusios ir gali žaisti ir Aukščiausioje lygoje. Pogrupyje užimta 4-a vieta ir teisė žaisti prieš geriausias tuometines Sąjungos komandas. Tačiau, Lietuvos futbolo federacijai atsiskyrus nuo SSSR futbolo federacijos, komanda neteko galimybės žaisti prieš stipriausias komandas. Tam tikrą laiką komanda netgi nerungtyniavo kartu.
Beveik visos žaidėjos išvažiavo žaisti už kitų respublikų komandas. R. Kudytė; I. Gorbunovienė; N. Osipova; V. Stelmokaitė išvažiavo žaisti į Rygos „Jelgava – RAF“; A.Tvarijonaitė; J.Burokaitė; R.Janulevičienė; E.Vaščilko į Kalugos „Kalužanka“, A.Vaičytė; I.Kučinskaitė – į Gardino „Niva“. Vėliau R.Kudytė ir A.Vaičytė žaidė ir Bulgarijos Varnos „Grand hotel“ komandoje.
Tik kai merginos pradėjo žaisti futbolą Ukmergėje, Kelmėje ir kituose miestuose, atsirado galimybė surengti Lietuvos moterų futbolo čempionatą ir Moterų futbolo taurės turnyrą, visos kaunietės sugrįžo į savo mylimą komandą ir žaidė ne tik už savo klubą, bet ir sudarė Lietuvos rinktinės pagrindą.
Dalyvavo Europos, Pasaulio atrankos rungtynėse prieš Danijos, Čekijos, Estijos, Škotijos, Bulgarijos rinktines ir t.t. Laimėjo visas rungtynes prieš Estijos ir Latvijos komandą ir sužaidė lygiomis prieš Bulgarijos rinktinę. Žaidė draugiškas rungtynes prieš Slovakijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos rinktines, ne kartą tapo Baltijos šalių čempionėmis.
Ne vieną ir ne du kartus komanda tapo Lietuvos čempione ir Taurės laimėtoja. Ne vieną ir ne du kartus laimėjo organizuojamus turnyrus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Nors daugeliui šalių Lietuvos komanda nusileidžia savo pajėgumu, norisi tikėti, kad ateityje Lietuvos rinktinė prieš kitų šalių rinktines kovos kaip lygi su lygia.
Komanda nuoširdžiai dėkoja visiems treneriams prisidėjusiems prie komandos tobulėjimo: Romui Lavrinavičiui, K.Birietai, A.Janovskiui, J.Sarapui, V.Lekui, A.Putramentui, V.Garškai, V.Starkui, komandos vadovui Justinui Labučiui, komandos padėjėjui G.Gorbunovui. Taip pat visiems rėmėjams pradedant nuo Respublikinio sporto kombinato (direktorius V.Baublys): Kauno „Kotonui“, Kauno A.Sniečkaus Politechnikos Institutui (dabar Kauno Technologijos Universitetas, sporto katedros vedėjas V.Linonis), Juozui Šorui, Anatolijui Čiupkovui, Gintautui Matijoškai ir kitiems.
Komanda keitė pavadinimus ir vadinosi: „RSK“, „RSK-Kotonas“, „Kotonas“, Kauno „Olimpija“, „Olimpija – Centras“, Kauno „Gabija-Politechnika“, „Sika – Politechnika“. Visa tai dabar lieka tos komandos istorija.
Malonu, kad šiuo metu iš buvusios komandos dvi žaidėjos A.Tvarijonaitė ir I.Siliūnienė turi FIFA tarptautinės kategorijos teisėjų licencijas ir teisėjauja tarptautinėse moterų komandų rungtynėse.
Ingrida Siliūnienė treniruoja Kauno moterų komandą, o Raimonda Kudytė iki praėjusių metų dar žaidė futbolą, atstovavo Šiaulių miesto komandai ir Lietuvos rinktinei. Sėkmės joms ir ištvermės.
