Valdas Ivanauskas yra ištaręs preliminarų „taip“ Lietuvos futbolo federacijai (LFF).
Nuo tada, kai šalies futbolui vadovaujanti organizacija praėjusį mėnesį nusprendė nutraukti sutartį su Valdu Urbonu, nacionalinė komanda yra be trenerio, o daug laiko naujo stratego paieškoms nėra.
Šio rugsėjo pradžioje laukia 2022 metų pasaulio čempionato atrankos rungtynių trejetas, kur po akistatų su Šiaurės Airija ir Bulgarija lietuvių lauks pasimatymas išvykoje ir su naujaisiais Europos čempionais – Italijos futbolininkais.
V.Ivanauskas jau buvo susitikęs su LFF vadovais – prezidentu Tomu Danilevičiumi ir generaliniu sekretoriumi Edgaru Stankevičiumi.
„Daviau preliminarų sutikimą, – 15min laidoje „Vieni vartai“ patvirtino V.Ivanauskas. – Tačiau dar reikia aptarti kai kurias detales.
Lietuvos rinktinė yra šalies futbolo veidas, bet kas slypi toliau? Komanda ilgai žaidžia ta pačia sudėtimi, bet kodėl neįtraukiamas jaunimas? Juk pamaina yra.
Jei federacija supras, ko noriu aš, ko nori mano komanda, kokie mūsų reikalavimai, bus galima kalbėtis. Pokalbiai vyksta, bet jie dar nėra galutiniai.“
Jaunimas ir trenerių štabas yra pagrindinis V.Ivanausko pokalbių ir derybų su federacija akcentas.
54 metų treneris neslepia, kad į rinktinę ateitų su savo dabartiniais asistentais Lietuvos jaunimo rinktinėje – buvusiais ilgamečiais Lietuvos rinktinės futbolininkais Tomu Ražanausku ir Andriumi Skerla.
V.Ivanauskas teigė, sukaupęs daug informacijos apie šalies futbolo padėtį per pusmetį trunkantį darbą su Lietuvos jaunimo (iki 19 metų) rinktine.
Laidoje „Vieni vartai“ jis pažymėjo kelias didžiausias problemas, kurias regi Lietuvos futbole.
„Pirmiausia – jaunimo įsitraukimas į vyrų futbolą. Mes atsiliekame. Nekalbu apie Vokietiją ar kitas dideles šalis, mes atsiliekame ir nuo vidutinių. Jau mūsų 15-mečių rinktinė neatitinka kriterijų. Vadinasi, problema ateina nuo pat vaikų futbolo, – kalbėjo V.Ivanauskas – Kita bėda – kaip sudominti vaikus, kaip paaiškinti jiems, kad iš futbolo galima gyventi, kad galima juo džiaugtis. Vaikai iki 13–14 metų dar jaučia malonumą žaisdami futbolą, bet kas toliau? Aš suprantu, kai tėvai klausia apie perspektyvas. Lietuvoje jų nėra.
Viltis išvažiuoti į užsienį, ten sistema veikia, galima gauti ir išsilavinimą. Suprantu, kad vaikams sunku išsiskirti su tėvais, bet kito kelio nėra.
Turime sudaryti sąlygas, kad būtų viltis, jog kažkada galėtų rungtyniauti užsienio klubuose ir Lietuvos rinktinėje.
Trečia problema – mums labai trūksta vaikų futbolo trenerių. Gal ir nėra etiška kalbėti, jaunimo futbolo trenerių yra, bet jų nedaug. Vaikų trenerių duona yra sunki, bet ir labai įdomi. Privalome kelti trenerių kvalifikaciją, nes tai, kas vyksta dabar, yra imitacija.
Pats 10 mėnesių studijavau ir siekiau licencijos Vokietijoje, negali būti tokio skirtumo tarp kokybės, kaip yra dabar.
Aišku, reikia ir infrastruktūros. Ji gerėja, bet turi ribas. Man teko daug keliauti, lankytis elitinių klubų akademijose, mačiau, koks turi būti jaunimo požiūris į treniruotes ir darbą. Yra daug niuansų, bet mes neatitinkame daug kriterijų. Nors sąlygos sudaromos, jos kažkurioje vietoje baigiasi.
Vaikai yra mūsų ateitis. Ši rinktinė, būkime teisingi sau, neatitinka norimo lygio. Tačiau futbolininkai dėl to nekalti. Kažkodėl jaunimas negauna šanso, tad reikia spręsti šį klausimą. Jei nespręsime, plauksime ta pačia upe.“
V.Ivanauskas turėjo klausimų prieš tai rinktinei vadovavusiam V.Urbonui, kodėl keli jaunimo rinktinių žaidėjai nepatekdavo į pagrindinę vyrų komandą, kuriai buvo keltas tikslas laimėti Baltijos taurę šią vasarą, bet buvo pralaimėta ir Estijai, ir Latvijai.
„Nedirbtinai, bet komunikacija tarp jaunimo ir vyrų rinktinės turi būti labai glaudi, veidas turi būti nacionalinė komanda, – pabrėžė V.Ivanauskas. – Turiu savo viziją, idėjų. Turime mažą žaidėjų pasirinkimą, bet kažkodėl žaidėjai nebėgo per pastarąsias kelerias rungtynes. Taip negali būti. Negali būti, kad esame silpnesni už estus ar latvius. Negali ir to nebus. Dabar taip yra, bet prie manęs taip nebus.“
Per savo futbolininko karjerą, kurios ryškiausi etapai buvo Vilniaus „Žalgirio“, Vienos „Austria“ ir „Hamburg“ komandose, gavęs Ivano Rūsčiojo pravarde buvęs puolėjas pasižymi kietu charakteriu ir dirbdamas treneriu.
„Be disciplinos net nepradedame dirbti. Kad ir kur aš dirbčiau, disciplina bus aikštėje ir už aikštės ribų“, – pabrėžė V.Ivanauskas.
LFF ir jos skėtinės organizacijos pastaraisiais metais bando įdiegti iš Briuselio „Anderlecht“ įdiegtą sistemą.
Buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas Aurelijus Skarbalius ne pirmus metus pristato danų futbolo sistemos pagrindais sukurtą programą.
V.Ivanauskas siūlo nepamiršti ir artimesnių krypčių.
„Čekija, Lenkija mums būtų artimiausios. Teko dirbti Lenkijoje, ten pasikeitusi futbolo kultūra – klubų, federacijos, sirgalių. Dar nėra rezultatų, bet tai tik laiko klausimas, nes Lenkijoje yra idealios sąlygos. Mums reikėtų orientuotis į juos“, – sakė 2018–2019 metais Sosnovieco „Zaglebe“ komandą treniravęs lietuvis.
2003 metais savo trenerio karjerą pradėjęs V.Ivanauskas taip pat yra dirbęs treneriu Lietuvoje, Škotijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Rusijoje, Kipre ir Baltarusijoje.
Jis teigė, nepuoselėjantis rožinių iliuzijų, kad per artimiausią dešimtmetį Lietuvos rinktinė galėtų pasekti panašaus gyventojų skaičiumi sėkmės pavyzdžiu ir įšokti į Europos pirmenybes, nors UEFA kabinetuose ir kalbama, kad finalinio turnyro dalyvių skaičius turėtų paaugti nuo 24 komandų iki 32.
„Mūsų tikslas – reikia nutiesti ilgą kelią jaunimui, – pažymėjo V.Ivanauskas. – Tačiau jis bus labai ilgas ir sunkus. Kai kas kalba apie 5–7 metus, bet jis tikrai bus ilgesnis.
Gal kažkokį tarpinį rezultatą ir galima pasiekti greičiau, bet tai ir liks tarpinis rezultatas. Mums reikia keistis – visiems, ir mums, treneriams. Šiuo metu federacija suteikia galimybes, bet turime susitelkti, nubrėžti aiškesnes gaires, nes dabar tik gaištame laiką.
Nežinau, nenoriu prognozuoti (kada galėtume patekti į Europos ar pasaulio pirmenybes). Norisi bent po 3–4 metų išvysti, kad jau einame link to. Taip, komandų skaičius Europos čempionate padidės, atsivers daugiau galimybių, bet dabartinėje padėtyje aš nematau šviesos tunelio gale. Turime dirbti itin produktyviai, reikia įvesti didelę kontrolę, reikia naujų trenerių, nes senstame, netobulėjame. Aš pats galėčiau ramiai sėdėti, bet žinau, kad futbole reikalinga nuolatinė edukacija. Nes dabar mes ne tik nesivejame, bet stovime, kol kitos šalys eina pirmyn.“
