„Turbūt jei paleistumėt įrašą, ką kalbėjome po praėjusių tarpusavio rungtynių, tai puikiai tiks. Viskas ir vėl buvo pagal tą patį scenarijų, – atsiduso geriausias praėjusių metų Lietuvos futbolininkas. – Bet man atrodo, kad neseniai buvo labai geras interviu su Valdu Dambrausku, kuris, mano galva, taikliai pasakė, kad neturime vaikytis trumpalaikių tikslų, o matyti kiek platesnį paveikslą. Taip, šiandien labai skauda, nemalonu, bet žiūrime į ateitį ir tikrai yra pozityvių dalykų. Taip, frazės tos pačios, kaip visada. Viską nulemia mažos detalės ir apmaudu, kad kas kartą viskas nusvyra į varžovų pusę. Čia kažin ar sėkmė, turbūt individualus meistriškumas. Buvo situacijų, kai mes savų progų neišsprendėme, o varžovai mums įmušė.“
Nors mačas lietuviams prasidėjo nesėkmingai, iš karto po pertraukos Gvido Gineičio įspūdingas tolimas šūvis grąžino viltį.
J.Lasickas neslepia, kad išlyginamasis įvartis pridėjo papildomo entuziazmo,
„Tada pajautėme, kad galime. Žinoma, visada jaučiame, visada tikimės – kitaip neitume išvis į aikštę. Po įvarčio ėmėme kamuolį iš tinklo, bėgome ir buvome labai užsivedę. Išvis antrą kėlinį pradėjome labai gerai, tonas ir mūsų pasiūlytas tempas buvo labai geras, Kiprui buvo sunku, bet tada ir mes patys gal kažkiek perdegėme, norėdami įmušti antrą kartą ir galiausiai buvome nubausti. Visgi kalbant apie užsivedimą, reakciją, tos penkiolika antrojo kėlinio pirmųjų minučių buvo labai geros, kurias būtų galima rodyti kaip pavyzdį“, – kalbėjo kapitonas.
J.Lasickas neslėpė, kad apmaudžiausia, jog abiejų praleistų įvarčių epizoduose buvo galima sužaisti kiek sėkmingiau.
„Krentant pirmam įvarčiui viskas galėjo baigtis geriau, jei būtume išmušę kamuolį. Antrąjį nulėmė varžovo individualus meistriškumas. Rinktinių futbolas toks jau yra, jis kitoks. Čia nėra daug laiko taktiniams dalykams, neretai žaidėjai viską nusprendžia individualiais veiksmais. Gaila, bet šį kartą taip ir nutiko“, – kalbėjo 56-ąsias rungtynes rinktinėje sužaidęs 27-erių gynėjas.
J.Lasickas iš dalies sutiko, kad dabartinei Lietuvos rinktinei geriau pavyksta sužaisti prieš kur kas stipresnius varžovus, o stojant į akistatas su „savo lentynos“ ekipomis kyla daugiau problemų.
„Kažkiek teisybės turbūt yra. Galbūt mažiau jaučiame spaudimo iš visuomenės, iš sirgalių, žiniasklaidos. Tada iš mūsų nelabai kas kažko tikisi. Akivaizdu, kad gebame gerai sužaisti ir prieš stipresnius varžovus. Tikrai skaudu, sunku rasti jėgų, bet turbūt visi matote, kad ši komanda stengiasi, nėra išsisėmusi, kovojame atiduodame jėgas. Kitos rungtynės – kita istorija. Vėl eisime, kovosime, atiduosime visas jėgas ir tikėkimės, kad kažkada rezultatai bus mūsų pusėje“, – vylėsi futbolininkas.
Pirmadienį vyksianti dvikova Prištinoje su Kosovu lietuvių pozicijos C2 divizione jau nepakeis, bet mūsiškiai pergalės atveju dar galėtų išvengti tiesioginio kritimo į D divizioną.
Ar liks motyvacijos lietuviams paskutiniame mače?
„Tikrai nenorime žaisti D divizione, bet jeigu taip nutiktų, nebūtų pasaulio pabaiga. Ir latviai, ir estai ten jau žaidė. Žinoma, galima lygiuotis į stipresnes valstybes, bet turime pažiūrėti ir kas yra aplink mus. Mūsų kaimynai jau buvo iškritę ten. Sunku pasakyti kaip čia bus. Tikrai nesu Tautų lygos fanas. Apie tai kalba kur kas didesni žaidėjai nei aš. Futbolo tvarkaraštis darosi nežmoniškas. Yra labai sunku. Bet toks gyvenimas. Jei būsime D divizione, turėsime jį laimėti. Dabar buvo kalbama apie premijas, manau, kad jei žaisime D divizione, jau bus gėda prašyti kažkokių premijų. Tiesiog patys privalėsime įrodyti, kad esame geresni, grįžti į C divizioną ir tada žiūrėsime“, – užbaigė J.Lasickas.
