Mantas Kalnietis vis dar sėdi šalia Pauliaus Jankūno.
Buvę Lietuvos krepšinio rinktinėje ir Kauno „Žalgiryje“ susitinka klubo biure Nemuno saloje, bet jų veiklos laukai dabar labai skirtingi, nors abu užima svarbias pareigas savo naujuose darbuose.
P.Jankūnas vadovauja „Žalgirio“ krepšinio klubui, M.Kalnietis – futbolo komandai, kurios prezidentu tapo šių metų pradžioje, baigęs ilgą, titulais nusagstytą, krepšininko karjerą.
Nuo tada, kai sužaidė paskutines rungtynes sausio 29 dieną Kauno „Žalgirio“ gretose, buvęs ilgametis rinktinės įžaidėjas nebedalyvavo jokiuose krepšinio mačuose, net mėgėjų rungtynėse.
Jis pasinėrė į futbolą, kur su „Kauno Žalgiriu“ pateko į vėjuotą sezoną.
Didelių ambicijų turėjusi komanda sezono metu atsisveikino su dviem treneriais, pakeitė daug žaidėjų, kol įsibėgėjo A lygos čempionato finiše.
Tačiau prieš tai buvo prarasta per daug, o ir 15-os nepralaimėtų rungtynių serijoje pasitaikė pernelyg daug lygiosiomis pasibaigusių mačų, neleidusių pakilti aukštyn.
Tik spurtas čempionato pabaigoje – penki iš šešių laimėtų mačų, tarp kurių ir paskutinė pergalė 4:2 prieš Kauno rajono „Hegelmann“, padėjo Nerijaus Mačiulio treniruojamai ekipai finišuoti ketvirtoje vietoje ir pasilikti teorinę galimybę kitą sezoną pasirodyti Konferencijų lygos atrankos varžybose.
Apie permainų gūsių paženklintą sezoną, būsimus ėjimus, pirmuosius įspūdžius futbole ir santykį su krepšiniu – 15min išsamus pokalbis su 37 metų M.Kalniečiu.
– Mantai, ar sprendimus klubo vadovo pozicijose priimti sudėtingiau nei reikėdavo greitai apsispręsti atakuoti krepšį kertiniais momentais?
– Viskas pasikeitė nuo tada, kai krepšinio aikštėje reikdavo atsakyti tik už save ir galbūt už kitus žaidėjus aikštėje. Dabar, peršokus į kitas roges, gyvenimas visiškai kitoks.
Dar daug ko nežinau, bet po truputį kaupiasi patirtis, regiu klaidas, iš kurių reikia stengtis mokytis ir nekartoti jų ateityje arba bandyti, kad jų liktų kuo mažiau.
– Ar patogiai jaučiatės naujoje srityje, kuri daug menkiau pažįstama nei krepšinio?
– Jaučiuosi neblogai. Aišku, trūksta patirties ir kompetencijų. Tačiau kiekviena diena suteikia pamokų. Juk kažkada ir krepšinyje reikėjo mokytis žaisti ir prisijaukinti kamuolį. Perėjus dirbti į ofisą, vėlgi reikia praeiti visą pradžiamokslį, suprasti, kaip viskas veikia. Galbūt likus krepšinyje būtų kiek lengviau, futbole iš tiesų kyla daugiau iššūkių, – reikalų netrūksta.
– Sezono pradžia iškart buvo sudėtinga „Kauno Žalgiriui“, kai atsisveikinote su ketverius metus komandą treniravusiu Roku Garastu, o paskui – ir jį pakeitusiu Mariumi Stankevičiumi. Kaip vertinate šiuos žingsnius dabar?
– Pirmiausia, nesinori tokių permainingų sezonų, nes patys suprantame, kad tęstinumas yra labai svarbu. Nesinori, kad komanda būtų mėtoma ir blaškoma. Norisi branduolio žmonių, kuriems klubas rūpėtų ir galima būtų stabiliai judėti pirmyn visiems kartu – klubui, žaidėjams, treneriams.
Aišku, dėl trenerių nesprendžiu aš vienas. Esame keli sprendimus priimantys žmonės, tik mano žinomumas, klubo vėliavos nešimas prideda didžiausią atsakomybę man. Aš ir nesikratau to, puikiai suprantu, kad padarau klaidų. Svarbu išmokti pamokas.
– Ar tai tai reiškia, kad kažkurio trenerio atleidimą vertinate kaip klaidą?
– Į detales nenorėčiau leistis, bet trenerių atrankoje mūsų pagrindinis kriterijus yra rezultatai. Jei rezultatų nėra, tada svarbu būtų matyti komandos augimą, prie kurio rezultatas ateitų vėliau. Jei kalbantis su treneriais ir žaidėjais nematome, kaip vėliau būtų pakeltas komandos lygis, tada reikia ieškoti sprendimų ir žmonių, kurie galėtų įvykdyti tikslus.
Kiekvienoje komandoje daugiausiai atsakomybės tenka vyr. treneriui, tokia jo dalia.
Mariui Stankevičiui tikrai nebuvo lengva įšokti į Roko Garasto paliktas roges, komandoje jau buvo žaidėjai. Nors jis žinojo tas sąlygas, dirbti tikrai buvo nelengva. Laukėme, kalbėjomės su trenerių štabu ir žaidėjais, bet pajutome, kad nejudame į priekį, nesutampa bendros vizijos. Normalu, kad priėjome tašką, kai reikėjo kažką aukoti. Rezultatai negerėjo, pagal trenerio prašymą pakvietėme į komandą 4-5 naujus žaidėjus – pokyčiai nedavė rezultato, tad normalu, kad ieškojome sprendimo pabaigti sezoną kuo geriau.
Perėmus vairą Nerijui Mačiuliui rezultatas vis dėlto atėjo. Ar tai M.Stankevičiaus įdirbis, ar Nerijaus gebėjimai suvaldyti situaciją komandos viduje, – sunku pasakyti. Bet akivaizdu, kad rezultato prasme sprendimas pasiteisino.
Mačiau, kad komanda pradėjo žaisti laisviau, žaidėjai pradėjo labiau mėgautis futbolu. Su visa pagarba Mariui, kuris yra vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, galbūt jam nepavyko ir dėl to, kad jis futbolą supranta geriau nei kai kurie žaidėjai šiame lygyje. Gal tai buvo atotrūkis tarp trenerio ir žaidėjų, susikalbėjimo, supratimo ir trūko.
– Ar stiprus finišas čempionate padės Nerijui Mačiuliui išsaugoti trenerio pareigas ir kitam sezonui?
