Juodi Cruyff sportiniai bateliai, mėlyni džinsai ir juodas „Macron“ bliuzonas, kurio širdies srityje skoningai įkomponuotas „Hajduk“ logotipas – V.Dambrausko apranga, netgi strategui sugrįžus į tėvynę, puikiai identifikuoja tiek jo mėgstamas idėjas, tiek priklausomybę.
Į Dalmatiją 44-erių pakruojiškis sugrįš sausio 2 dieną, o dabar Vilniuje mėgaujasi kasdieniniais malonumais ir trumpa galimybe sumažinti tempą – rytais veža sūnus į mokyklą, susitinka su seniai nematytais bičiuliais, trečiadienį ketino nuvykti į Kauną pažiūrėt „Žalgirio“ rungtynių Eurolygoje su Milano „Olimpia“.
„Gaila, kad taip viskas susiklostė (Milano komanda neatvyko dėl išplitusio koronaviruso – aut. past.), nes būdamas Lietuvoje ir turėdamas galimybę, visada stengiuos stebėti „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje gyvai. Rimtai svarsčiau netgi įsigyti abonementą“, – prisipažįsta treneris.
Trumpam atsisveikindamas su Kroatija šios šalies žurnalistams V.Dambrauskas prisipažino, jog po Kalėdų egle labiausiai norėjo pergalės paskutiniame metų mače prieš vieną pagrindinių oponentų „Osijek“.
Komandos išsiskyrė nulinėmis lygiosiomis, tačiau į sausio pabaigoje atsinaujinančias Kroatijos „1. HNL“ kovas „Hajduk“ leisis su ambicijomis, kurios pastarąjį dešimtmetį buvo stipriai prislopintos.
Splito komanda yra septynis kartus tapusi jau nebeegzistuojančios Jugoslavijos čempione ir pagal titulų skaičių nusileidžia tik serbų milžinams iš Belgrado – „Crvena zvezda“ (18) ir „Partizan“ (11). „Hajduk“ tris sykius pasiekė Europos taurės (dabar Čempionų lyga) ketvirtfinalį, po kartą UEFA taurės ir UEFA Taurių laimėtojų taurės pusfinalius.
Visgi po Jugoslavijos subyrėjimo vaizdas pradėjo keistis. Pirmaisiais Kroatijos nepriklausomybės metais „Hajduk“ dar išlaikė stipriausio šalies klubo statusą, bet vėliau pralaimėjo kovą aikštėje bei valdžios kabinetuose Zagrebo „Dinamo“ ir skandalingajam šio klubo prezidentui Zdravko Mamičiui.
Savo muziejuje „Hajduk“ turi šešis Kroatijos čempionų trofėjus, tačiau jie jau stipriai apsitraukę voratinkliais – paskutinis laimėtas 2005-aisiais.
Pastaruosius tris sezonus Dalmatijos pasididžiavimas liko net už prizininkų pakylos, tad tokiais rezultatais nėra patenkinti nei „Hajduk“ sirgaliai, nei vadovai.
Klube tvyrojusias nuotaikas puikiai atspindi ir trenerių karuselė, kuri didžiausiame Kroatijos futbolo klube sukosi pastarąjį dešimtmetį. Nuo 2005-ųjų, kai Igoris Štimacas atvedė „Hajduk“ prie paskutinio Kroatijos čempionų titulo, klubas pakeitė net 32 trenerius. Vienintelis šiuo metu Italijos „Verona Hellas“ klubą treniruojantis Igoras Tudoras Splite išdirbo du metus.
Šis sezonas irgi prasidėjo blankiai. Komanda nesugebėjo patekti į UEFA Konferencijų lygos grupių etapą, kritusi prieš kazachų „Tobol“, o po trylikos turų čempionate užėmė ketvirtą vietą ir šešiais taškais atsiliko nuo lyderių triumvirato – Zagrebo „Dinamo“, „Osijek“ ir „Rijeka“.
Buvo aišku, kad švedo Jenso Gustafssono dienos suskaičiuotos, tad klubo prezidento Lukša Jakobušičiaus ir sporto direktoriaus Mindaugo Nikoličiaus akys nukrypo į neseniai su Bulgarijos čempionu Razgrado „Ludogorec“ išsiskyrusį V.Dambrauską.
Vilniuje ir Velika Goricoje puikiai veikęs V.Dambrausko ir M.Nikoličiaus tandemas jėgas suvienijo trečią kartą. Šį kartą Splite.
Ir „Hajduk“ veidas ėmė keistis. Naują karjeros etapą V.Dambrauskas pradėjo penkiomis pergalėmis, pateko į Kroatijos taurės pusfinalį, kuriame susitiks su puikiai pažįstama „Gorica“, „1. HNL“ nugalėti lyderiai „Rijeka“ ir „Dinamo“, o su trečiu banginiu „Osijek“ sužaista lygiosiomis.
Sirgaliai vėl tiki, jog „Hajduk“ gali sugrįžti į viršūnę ir tai geriausiai atspindi 34 tūkst. sausakimšas „Poljud“ stadionas per paskutines metų rungtynes.
Naujuosius metus Splitas pasitinka vis labiau tikėdamas, jog V.Dambrausko kalbos per pirmąją spaudos konferenciją apie „Hajduk“ grąžinimą į Čempionų lygą įgauna prasmę.
15min Vilniuje susitiko su trumpų atostogų sugrįžusiu treneriu ir kalbėjosi apie pirmąsias darbo savaites „Hajduk“ bei lūkesčius 2022-aisiais.
„Viskas įvyko greitai ir netikėtai. Dirbdamas treneriu neplanuoji, kad po savaitės ar dviejų jau būsi kitur. Bet vienas pralaimėjimas, lygiosios ir, žiūrėk, jau esi laisvas. Lygiai taip pat buvo ir su „Hajduk“. Jie tikrai neplanavo, kad žaidimas netenkins. Buvau grįžęs į Lietuvą ir beveik tris savaites buvau laisvas. Svarsčiau, kad gal būtų įdomu pailsėti bent jau iki Kalėdų, bet kai paskambina toks klubas, yra toks šansas... Apsispręsti reikėjo vos per kelias valandas, bet tikrai nebuvo sunku“, – persikėlimą į populiariausią Kroatijos futbolo klubą prisiminė V.Dambrauskas.
– Dirbdamas Bulgarijoje palaikydavote ryšį su M.Nikoličiumi?
– Taip, labai dažnai, pasiskambindavome, bendraudavome. Manau, kad galime vienas kitą vadinti draugais. Nežinau, ar tai privalumas, ar trūkumas, bet dirbant futbole yra labai svarbu bendras matymas. Kuo aukštesnis lygis, tuo svarbiau suburti aplink save tokius žmones, su kuriais galėtum kalbėti ta pačia futbolo kalba. Supratimas, vizija, vienas kito palaikymas – tokie dalykai yra nepaprastai svarbūs. Konkurencija tokiose šalyse kaip Kroatija ar Bulgarija yra didžiulė. Abiejose yra trenerių, kurie siekia šio darbo, o aš tikrai negaliu pasakyti, kad esu gražiausias, geriausias ar kiečiausias. Kai kurie iš jų netgi geriau pažįsta vietos rinką, kultūrą, žaidėjus ir jų mentalitetą, bet svarbiausia pačiame aukščiausiame lygyje vis tiek yra rezultatas. Nuo jo priklauso viskas.
