Simboliška, kad būtent Belgrade ir vyko E.Jankausko atsisveikinimo mačas prieš daugiau nei ketverius metus. Tą šaltą, šlapią ir vėjuotą lapkričio 20-sios vakarą Serbijos sostinėje rungtyniavę lietuviai pergalės skonio oficialiose rungtynėse nebuvo jautę daugiau nei dvejus metus
Prasidėjo tuomet viskas gana pozityviai. Po Justino Januševskio smūgio keli tūkstančiai serbų aistruolių lengvai žagtelėjo, kuomet kamuolys sudrebino skersinį, o po pirmojo kėlinio komandos į rūbines patraukė esant lygiam rezultatui 0:0.
„Vienas geresnių Lietuvos rinktinės kėlinių šiame turnyre“, – optimistiškai situaciją vertino komentatorius Nerijus Kesminas, omenyje turėdamas iki tol patirtus penkis pralaimėjimus per penkerias rungtynes Tautų lygoje.
„Neabejotinai, Nerijau, galiu tau tik pritarti. Rezultatas atspindi tai, ką matėme aikštėje“, – antrino kolegai Paulius Jakelis.
Bet antrojo kėlinio pradžia lietuvius tuomet eilinį kartą bloškė realybės kryptimi – Artūras Žulpa kampinio metu kreipė kamuolį į savo vartus. Karjerą jau baigęs vartininkas Ernestas Šetkus plekšnojo saugui per petį ir ragino nosies nenukabinti.
Neilgai trukus, E.Šetkus traukė ir dar vieną kamuolį iš tinklo – ten jį pasiuntė Aleksandras Mitrovičius, oro dvikovoje nugalėjęs J.Januševskį ir skirtumą dvigubinęs.
Vis dėlto lietuviai rado atsakymą. Fiodoras Černychas atliko puikų reidą, siuntė aukštą kamuolį į baudos aikštelę, serbų vartininkas sužaidė ne visai sėkmingai, o Deimantas Petravičius akrobatiniu smūgiu mušė įvartį.
„Mes tik per save mušam“, – ant atsarginių suolo leptelėjo Rokas Garastas, tuometis E.Jankausko asistentas, dabar sėkmingai besidarbuojantis „Kauno Žalgirio“ klube, su kuriuo pelnė sidabro medalius A lygoje pernai.
Džiugesys ilgai netruko. Aleksandras Prijovičius sėkmingai šovė galva, o ketvirtą vinį įkalė Ademas Ljajičius, techniškai permetęs kamuolį per vartus palikusį E.Šetkų.
Tai buvo ir paskutinis lašas LFF vadovybės taurėje, jie greitai atleido E.Jankauską iš trenerio pareigų. Iš viso per pirmą savo etapą rinktinės mašinisto kėdėje E.Jankauskas iškovojo tris pergales, penkis kartus sužaidė lygiosiomis ir patyrė 18 pralaimėjimų.
Ketverius metus truko naujos krypties paieškos, tačiau, jos neradus Valdui Urbonui, Valdui Ivanauskui ir Reinholdui Breu, galiausiai prie rinktinės vairo vėl stoja 48-erių vilnietis. Jam pavyko tapti vos trečiuoju treneriu Lietuvos rinktinės istorijoje, kuriam pavyko sugrįžti prie komandos vairo. Iki šiol daugiau nei po sykį rinktinei vadovavo tik legendiniai Benjaminas Zelkevičius (1990–1991, 1995–1997, 2001–2003) ir Algimantas Liubinskas (1992–1994 ir 2003–2008).
Simboliška, kad, kur pabaigė, ten E.Jankauskas ir pradės. Jis su rinktine ir vėl Serbijoje, tik ne „Partizan“, o Rajko Mitičiaus stadione.
Iš tos 2018-ųjų rinktinės dabar sudėtyje yra likę Fiodoras Černychas, Gratas Sirgėdas, Edvinas Girdvainis, Rolandas Baravykas, Džiugas Bartkus, Emilijus Zubas, Linas Klimavičius, Domantas Šimkus ir Danielis Romanovskis. Tada Serbijoje nerungtyniavo Arvydas Novikovas ir Vykintas Slivka, tačiau ne iš gero gyvenimo. Pirmasis praleido mačą dėl raudonos kortelės, antrasis – dėl traumos.
E.Jankauskas penktadienį vėl prisimins, ką reiškia būti vyr. treneriu. Treneriu komandos, kuri per pastarąsias aštuonerias oficialias rungtynes patyrė septynis pralaimėjimus.
Pridėkime dar niuksus Baltijos taurėje ir situacija, panašu, nebus pasikeitus nuo to šalto, vėjuoto ir šlapio 2018-ųjų lapkričio.
Bet tai bus nauja pradžia, o prieš ją – 15min pokalbis su E.Jankausku.
– Kai palikote rinktinę 2018-siais, situacija nebuvo gera. Kiek pasikeitusią komandą radote dabar?
– Futbolas nestovi vietoje. Jauni žaidėjai tapo vyresniais, vyresni – dar brandesniais. Kartų kaita buvo neišvengiama. Manau, mūsų komandos jaunimo ir vyresnių žaidėjų miksas yra labai sveikas, jaučiama abipusė pagarba, dalinamasi patirtimi. Praėjo ketveri metai. Aišku, ir Serbijos rinktinėje rytoj bus tų pačių žaidėjų, su kuriais mes žaidėme pastarąjį kartą. Kažkas per tą laiką sužaidė po 150 rungtynių Italijos ar Anglijos čempionatuose, tad taip pat nestovi vietoje. Ir pas juos vyksta kaita, įsilieja jauni žaidėjai. Rytoj matysime, kokia yra reali situacija.
– Ar treniruotėse, kurias turėjote, jaučiasi įvykęs progresas per šį laiką?
– Galbūt šis ciklas nelabai palankiai prasidėjo. A lygoje buvo 3 turai per savaitę, susidėjo daug nuovargio, pirmas dvi dienas reikėjo moderuoti, tai buvo atsistatymo laikotarpis. Gerų treniruočių turėjome tik vieną. Žaidėjai profesionalai, dega noru, supranta rungtynių svarbą, koks priešininkas laukia. Iššūkį priimame su pasitikėjimu. Galų gale, privilegija žaisti su tokio rango, elitinės klasės žaidėjais.
– Kokias klaidas matėte, kai tuos ketverius metus stebėjote Lietuvos rinktinę televizoriaus ekrane? Ką bandote daryti kitaip?
– Futbolas yra klaidų sportas, klaidos visada bus, net geriausios komandos jas daro. Galbūt reikėtų daugiau fokusuotis ties trūkumais, dalykais, kuriuos turėtume gerinti: mąstymo greitis, kokybė, technika, ištvermė. Tai nėra žaidėjų kaltė, žaidėjai tokie, kokiose aplinkose jie gyvena žaidžia, kiek jų lyga iš jų reikalauja. Kur jie bebūtų, žaidėjai daro maksimumą. Rytoj tas savo galimybes reikia praplėsti iki maksimalių. Akivaizdu, kad žaidimo ritmas bus didesnis nei A lygoje ar kitose lygose, kur dauguma žaidėjų žaidžia.
– Po paskutinių savo rungtynių rinktinėje akcentavote, kad dauguma žaidėjų rungtyniauja A lygoje, kur yra kiti greičiai, fiziškumas. Dabar vėl iš A lygos rinktinėje futbolininkų daug. Kiek tas gali pasijausti vėl, o galbūt Lietuvos čempionato lygis per tą laiką paaugo?
– Atsakymas bus rytoj pateiktas po rungtynių, tikriausiai. A lyga prasidėjo prieš kelias savaites, sužaisti keli turai po žiemos pasirengimo, kuris dažniausiai mūsų šalyje nėra itin kvalifikuotas, komandos turi ruoštis šaltyje ar ant dirbtinės dangos maniežuose. Jie nėra pasiekę geriausios formos. Iš kitos pusės, mūsų priešininkai yra įpusėję ar net keliauja link pabaigos savo čempionatuose. Nenoriu ieškoti pasiteisinimų prieš rungtynes. Visi žinome realią situaciją, mūsų pagrindinis tikslas – atiduoti aikštėje maksimumą jėgų. Jei tai padarysime, galbūt tokiu atveju ir nelaimėsime, bet gal ir nepralaimėsime.
– Ar yra kažkas, ko nedarytumėte dabar, ką darėte per tuos dvejus metus, kuomet treniravote rinktinę?
– Su metais visi mes kažkiek keičiamės, tobulėjame, tampame išmintingesni, pamatome daugiau pasaulio. Matymas ir mąstymas kiek keičiasi. Ir žaidėjai pasikeitę, ir aš pasikeitęs. Kol kas sinergija gera. Stengiesi perduoti savo patirtį, žinias, o iš jų gaunu puikų atsakymą. Per šias kelias dienas pamačiau, koks išlikęs geras kolektyvas. Jis visada ir buvo geras. Aišku, reikia sugrįžti prie neigiamų rezultatų, kurie aplinkai formuoja kiek neteisingą vaizdą... Pasiekus keletą gerų rezultatų, pasikeis ir visuomenės požiūris į mūsų rinktinę.
– 2018-siais lapkričio 20-ąją buvo jūsų paskutinis mačas, čia Belgrade pasibaigė kelias, dabar prasideda naujas etapas. Keliantis į tas rungtynes, kokios jos buvo, kokiomis nuotaikomis į jas žengėte, nes pamenu, jog jau tuomet iš jūsų kėdės buvo išsukinėjami varžtai?
– Net nepamenu, niekad nebuvau toli grįžęs į tą situaciją aplink futbolą. Galbūt tuomet keitėsi federacijos valdžia? Nepamenu tiksliai, tad į tas detales neisiu. Gerai atsimenu rungtynes. Pirmas kėlinys buvo tikrai geras, laikėmės savo plano. Buvo išėjimas vienas prieš vieną, labai pavojingai pakeltas kamuolys ir smūgis į skersinį. Antrajame kėlinyje Serbija įjungė keletą aukštesnių pavarų, mūsų jėgos išseko. Pamenu, kad didelė problema buvo perėjimas nuo dirbtinių dangų ant žolės, žaidėjai pradėjo klimpti, kojas pradėjo traukti.
Ir tada prasileidome keturis įvarčius antrajame kėlinyje, nors vienas įvarčių tikrai buvo su pražanga. Įmetė mūsų gynėją į vartus. Atsimenu tas rungtynes kaip maksimaliai atiduotų jėgų rungtynes. Žaidėjams iš žmogiškos pusės nebuvo galima reikšti jokių priekaištų. Kai susitinka tokio kokybės skirtumo komandos... Be jokių menkinimų, tiesiog realybė yra tokia – A lygą lyginti su Italijos „Serie A“ ar „Premier lyga“, suprantame, koks tai skirtumas. Manau, tos rungtynės nebuvo pralaimėtos, teisingiau sakyti, kad mes nepasiekėme gero rezultato. Bet kad pralaimėjome? Atidavėme visas jėgas, pasveikinome varžovus.
– Kalbant apie Serbiją, tikriausiai, norint pasiekti rezultatą, reikia tokią komandą nustebinti. Pavyko rasti būdų tam?
– Su visa pagarba Serbijos rinktinei, jie praleidžia įvarčius. Kad juos pasiektume ar sukurtume pavojų prie jų vartų, reikia įdėti daug darbo: rasti kelius, atlaisvinti erdves. Reikia labai daug judėjimo, kad išjudintume tą gynybinį bloką, tačiau pasaulio čempionatas parodė, kad jie nėra nenugalimi. Jų gynyba, kad ir kokiuose klubuose žaidėjai bežaistų, praleidžia daug įvarčių.
– Aleksandras Mitrovičius – per pastarąsias ketverias rungtynes jis mušė penkis įvarčius į Lietuvos rinktinės vartus. Kaip sustabdyti šitą milžiną?
– Iš tų penkių įvarčių du tikrai buvo su pražangomis (juokiasi). Ten jis sumėtė mūsų žaidėjus, išvartė gynėjus, nežinau, kur teisėjai žiūrėjo. Čia be kritikos, labiau su humoru sakau. Tai labai galingas puolėjas, kuriam reikia daug dėmesio. Jo amtžmogiškas fiziškumas varo baimę gynėjams, bet ir teisėjai turėtų geriau pažvelgti į tuos momentus, kai jis lipa ant žmonių, rankomis išsistumdo. Jo žaidimas mane žavi – tipiškas angliškas žaidimas, bet ir balansavimas ant pražangos ribos.
– Matėme paskutines „Fulham“ rungtynes, tad gal variantas tiesiog išvesti jį iš kantrybės? (A.Mitrovičius gavo raudoną kortelę, kuomet puolė teisėją – aut. past.)
– Taisyklių ribose stengsimės tą padaryti.
