Skaudi patirtis įkvėpė žingsniams
M.Mikutavičius, dar vienas talentingas dainų kūrėjas Algirdas Kaušpėdas ir fondo „Padėk gatvės vaikams“ vadovas Gediminas Tvarijonas siunčia trumpą aiškią žinutę.
Premjerui Sauliui Skverneliui ir Vilniaus merui Remigijui Šimašiui adresuotu laišku trys vyrai prašo sukurti sąlygas vaikams žaisti futbolą, renovuojant užmirštas sostinės mokyklų aikštes.
Jų iniciatyvos motyvai yra panašūs.
G.Tvarijonas norėtų, kad nepasikartotų jo jaunystės bendražygių tragedijos. „Tarp draugų turėjau nuostabių žmonių, kurie alkoholiu, narkotikais ir kitais būdais suluošino savo gyvenimus – vienas draugas nužudė kitą draugą, trečias pakėlė ranką prieš save, – sakė 45 metų vilnietis, vadovaujantis sostinės vaikų futbolo klubui „Ataka“. – Man atrodo, kad jie visi tapo aukomis, nes jiems nebuvo sudarytos sąlygos tapti gerais žmonėmis. Galvoju, kad tą grandinę galime nutraukti.
Juk vaikai auga smagūs ir linksmi, kol dėl aplinkos jų gyvenimas ima sukti į šalį. Galėtume pabandyti vaikus išsaugoti tokius, kokie jie yra dabar.“
M.Mikutavičius taip pat turi vaikystės draugų, kurių gyvenimo serpantinai nebūtinai vingiavo aukštyn.
„Dažniausiai tokie atvejai būna, kai žmonės neturi užimtumo, neranda, kaip nukreipti savo energijos tinkama linkme, neturi interesų – tada jie tiesiog ima egzistuoti, ir kartais viskas baigiasi liūdnai, – kalbėjo M.Mikutavičius. – Gediminas, kuris yra šios iniciatyvos autorius, papasakojo apie kitų šalių pavyzdžius. Ir aš visada galvojau, kad, užsiimdami alkoholizmo ar narkomanijos prevencija, mes turėtume patys kažką pasiūlyti. Nebūtinai futbolas, bet sportas galėtų būtų priešnuodis kai kurioms ydoms.“
Trečiasis iniciatyvos grupės narys architektas ir grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas siūlo prisiminti Islandijos futbolo sėkmės istoriją.
„Aš pats labai mėgstu futbolą ir mano vaikystėje tai buvo geriausias žaidimas dėl savo paprastumo ir aistros. Tai – demokratinis žaidimas, nereikalaujantis ypatingų įgūdžių, – sakė A.Kaušpėdas. – Mane sužavėjo islandų sėkmės istorija, kai po aktyvių politinių veiksmų mažai valstybei Islandijai pavyko ne tik tapti stipria futbolo komanda, sugebančia įveikti anglus, bet ir išspręsti jaunimo užimtumo bėdas.“
Šiuos žodžius vyrai remia skaičiais. Islandijoje, įgyvendinus nacionalinę vaikų užimtumo programą, alkoholio vartojimas tarp paauglių krito nuo 42 iki 5 proc.
JAV skaičiuojama, jog vienas doleris vaikų užimtumui sutaupo pustrečio dolerio su nusikalstamumu susijusių išlaidų.
Aikščių yra, bet jose žaisti sunku
Bendru laišku, kurį pasirašė ir daugiau aktyvių visuomenės žmonių – Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas, ekonomistas Gitanas Nausėda, menininkė Nomeda Marčėnaitė, dainų kūrėjas Andrius Mamontovas, chemikas Vladas Bumelis, verslininkas Robertas Dargis ir kiti, iniciatyvinė grupė prašo atkreipti dėmesį į išskirtinę problemą Vilniuje.
543 tūkst. gyventojų turinčiame mieste auga daugiausia vaikų, palyginti su kitais miestais ir miesteliais, bet sostinėje sąlygos rengti futbolo treniruotes yra bene prasčiausios.
Pavyzdžiui, Utena, kurioje yra 27 tūkst. gyventojų, turi keturis stadionus, 2 tūkst. žmonių turintis Simnas – du stadionus, o dideli Vilniaus mikrorajonai, tokie kaip ir Lazdynai ar Karoliniškės, kuriose gyvena po 30 tūkst. vilniečių, neturi nė vieno padoraus stadiono.
G.Tvarijonas suskaičiavo, kad šiuose rajonuose prie senų, sovietiniais laikais pastatytų mokyklų yra po penkias aikštes, tačiau visos jos yra apleistos. Panaši padėtis yra su dar pusšimčiu Vilniaus futbolo aikštelių, kuriose spardyti kamuolį yra ne taip paprasta.
„Manau, kad 80–90 proc. aikščių Vilniuje yra apleistos. Ten yra duobių, kupstų, užaugusi žolė ar trūksta vartų – vaikai jose nežaidžia“, – sakė G.Tvarijonas, kurio įkurto futbolo klubo „Ataka“ pusantro šimto vaikų treniruojasi Justiniškių rajono Taikos progimnazijos aikštėje su vartais ir tinklais.
Kaip ir kitų Vilniaus futbolo mokyklų atstovai, jis puikiai žino, kaip sunku rasti sostinėje tinkamą vietą pratyboms.
Nors G.Tvarijonas buvo susitikęs ir su buvusiu Lietuvos futbolo federacijos prezidentu Edvinu Eimontu, konkretaus palaikymo nesulaukė.
„Federacija mano, kad tai yra labiau savivaldybės ir Švietimo ir mokslo ministerijos reikalas. Be to, Futbolo federacijai Vilnius yra tik vienas iš daugumos regionų, nors iš tiesų apie 25 proc. Lietuvos vaikų auga sostinėje“, – skaičiavo G.Tvarijonas.
Jis išgirdo, jog Futbolo federacija galėtų skirti dangą futbolo aikštėms, jei jos atitiktų tarptautinių partnerių UEFA reikalavimus – būtų standartinio ploto arba mažesnio, bet irgi tikslaus 1000 kv. m ploto. Tačiau dauguma mokyklos aikščių yra kitokių įvairių išmatavimų. „Mums nepavyko įtikinti E.Eimonto“, – pripažino G.Tvarijonas.
M.Mikutavičius: „Ir ankstesnysis meras kalbėdavo, kad kurs atviras erdves vaikams sportuoti, ir ši valdžia šnekteldavo, bet iš esmės postūmio nelabai ir matau.“
Sudėtingą Vilniaus futbolo aikščių padėtį gerai žino ir M.Mikutavičius, pats neblogai spardantis futbolo kamuolį laisvalaikiu.
„Kiek pamenu, ir ankstesnysis meras (Artūras Zuokas – aut. past.) kalbėdavo, kad kurs atviras erdves vaikams sportuoti, ir ši valdžia šnekteldavo, bet iš esmės postūmio visuomenei į masinį sportą nelabai ir matau, – kalbėjo M.Mikutavičius. – Jei pavyzdžiu laikome Skandinavijos ar kitas Vakarų Europos šalis, galime prisiminti, kiek erdvių yra skirta sportui ir laisvalaikiui Norvegijoje ar Švedijoje.
Kodėl tai nedaroma Vilniuje, aš nežinau. Tikriausiai, kaip visada, pasiteisinimai būtų lėšų stygiumi. Nors man atrodo, kad, kaip ir kitose srityse, politinė valia arba yra, arba jos nėra.
Mes pabandysime tai pakrutinti. Galbūt tapsime ta kibirkštimi, kuri leis politikams pagalvoti ir prisiminti apie šią sritį.“
Kamuolys – politikų pusėje
Iniciatyvos autoriai nenori tik dejuoti dėl apleistų stadionų situacijos, bet siūlo savo paslaugas kuriant idėjas, kad padėtis keistųsi.
Architektas A.Kaušpėdas patarė šalia mokyklų ieškoti karščiausių vietų, kurias sutvarkius, ten skrajotų kamuolys.
Pradėjus renovuoti bent po 1–2 stadionus per pirmuosius metus skirtinguose Vilniaus rajonuose, po kelerių metų galima būtų džiaugtis jau dešimčia aikščių.
Kaip vieną variantų A.Kaušpėdas siūlo pripučiamų angarų įrengimą. „Jie nėra labai brangūs, bet leistų vaikams sportuoti visus metus, – sakė jis. – Nereikia statyti brangių stadionų su tribūnomis ar bėgimo takais. Tereikia įrengti normalias aikšteles, galbūt ir drenažus, kad futbolas, kad sportas vėl būtų madingas.“
A.Kaušpėdas: „Nereikia statyti brangių stadionų su tribūnomis ar bėgimo takais. Tereikia įrengti normalias aikšteles.“
Nors pastaraisiais metais viena kita aikštelė išdygsta ir Vilniuje, dideliame mieste tėra viena erdvi uždara „Sportimos“ arena, kurioje gauti laiką futbolo pratyboms nėra nei pigu, nei paprasta.
„Nors daug žmonių aiškina, kad šiais laikais nėra sunku vaikus įtraukti į būrelius, taip pat akivaizdu, jog yra daug dirbančių tėvų, kurie neturi galimybių dažnai vežioti vaikus į tolimus būrelius ar neturi jiems pakankamai lėšų.
Todėl būtų šaunu kiekvienai bendruomenei turėti aikštyną šalia namų, kur vaikigalis galėtų eiti ir spardyti kamuolį, – sakė M.Mikutavičius. – Pirmas mūsų ėjimas yra kreiptis į valdžią, nes žinau, kad vienas stadiono tikrai nepastatysiu.
Antras kelias būtų kreiptis į verslo žmones, į tuos, kurie nėra abejingi tokioms problemoms, kokias kelia Gediminas.
M.Mikutavičius: „Būtų šaunu kiekvienai bendruomenei turėti aikštyną šalia namų, kur vaikigalis galėtų eiti ir spardyti kamuolį.“
Trečia, reikia tikėtis didesnio bendruomenės aktyvumo. Jei bendruomenės sutartų, kad tokie dalykai yra reikalingi, galbūt reikalai pajudėtų dar sparčiau.“
Iniciatyvinė grupė pirmiausia tikisi susitikimo su R.Šimašiumi ir S.Skverneliu.
Jei politikai nesusidomės, bus bandoma rengti kitas apleistų aikštelių atgaivinimo akcijas.
„Dabar kamuolys yra jų pusėje, – sakė G.Tvarijonas. – Žiūrėsime, ar jie gražins jį mums atgal, ar judėsime kartu į priekį.“
