Tačiau gali būti, kad ateityje Lietuva linksniuos kitų Fridrikų vardus. Žymaus tėvo futbolo pėdomis jau seka du sūnūs. 22 metų FBK „Kauno“ gynėjas Mantas Fridrikas jau yra debiutavęs Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje, o devyneriais metais jaunesnis Lukas žengia pirmuosius žingsnius Mėdlingo „Admira Wacker“ jaunimo komandose.
Visi trys Fridrikai šią savaitę susitiko Loipersdorfe, kur Mantas atvažiavo treniruotis ir žaisti draugiškų rungtynų su Lietuvos nacionaline „B“ rinktine.
44 metų R.Fridrikas pripažįsta, kad jam nedažnai pavyksta pamatyti Lietuvoje gyvenantį vyresnįjį sūnų. „Deja, Lietuvoje būnu retokai. Norėtųsi atvažiuoti dažniau, tačiau trūksta laiko“, – sako du darbus derinantis buvęs profesionalus futbolininkas.
Viena Lietuvos futbolo legendų neslepia, kad neplanuoja grįžti į mūsų šalį, tačiau tuo pačiu nenumoja ranka ir atvirai reiškia savo nuomonę.
- Ar stebite sūnaus Manto žaidimą? Galbūt davėte jam patarimų?
- Turėjau galimybę pamatyti pora rungtynių. Patarinėju ne tik Mantui, bet ir Lukui, tik vyresnįjį matau daug rečiau. Manau, kad Mantui dabar nelengva, nes dabar jis žaidžia autsaiderių komandoje, o prieš tai buvo priešingoje futbolo skalės dalyje – rungtyniavo žemesnėse lygose. Kai visas rungtynes laimi, treniruotės visai kitokios, didesnis atsipalaidavimas. Pats žaidėjas turi prisiversti išnaudoti kiekvieną laisvą minutę tobulėjimui. Dar galiu pasakyti, kad Mantui reikėtų pridėti svorio. Bet nepavyksta, nors valgo atrodo užtektinai (juokiasi – aut. past.).
- Nesiūlėte Mantui persikelti žaisti į Austriją?
- Siūliau, apie tai kalbėjome. Tačiau problema ta, kad Mantas turi sutartį su „Kauno“ klubu, o pastarojo prašoma išpirkos suma yra absurdiška. Norisi, kad Mantas atvažiuotų čia. Tikiuosi, kad tai pavyks. Žaidėjui rungtyniauti aukštesniame lygmenyje būtų naudinga. Tik norint gerai pasirodyti reikia ir atitinkamai pasiruošti.
- Ar jaunesnysis Lukas gali pasekti tėvo bei vyresnio brolio pėdomis ir tapti futbolininku?
- Jei bus toks talentingas kaip mama (žymi rankininkė Aušrelė Miklušytė-Fridrikas – aut. past.) – jokių problemų neturėsime (šypsosi – aut. past.). Lukas labai stengiasi, daug žaidžia. Jis labai greitas, vienas rezutatyviausių savo lygoje ir žaidžia keturiolikmečių komandoje, nors jam trylika. Apie tai, kiek jis dirba, austrai sako „alles achtung“ (vokiškai – dėmėsio visiems). Tačiau mokyklos irgi nereikia užmiršti. Neduok Dieve, bus traumos ar kiti dalykai.
- Kiek laiko jau gyvenate Austrijoje? Kuo dabar užsiimate?
- Gruodžio mėnesį bus jau 21-eri metai. Dirbu paslaugų verslui sektoriuje. Mūsų įmonė Vienoje viena didžiausių. Esu atsakingas už rusiško kontigento aptarnavimą. Organizuojame viską – nuo sutikimo, iki kelionių, viešbučių, programos vaikams ir t.t. Darbą radau pats – jei ieškai, gali surasti viską. Laikraštyje radau skelbimą, kad reikalingi kelias kalbas mokantys žmonės, ypač – rusų.
Ten dirbant žmonėms reikia duoti informacijos, supažindinti su miestu, apylinkėmis ir visa Austrija. Todėl puikiai išmokau Austrijos istoriją – nuo A iki Z. Iš vienos pusės netgi gėda, nes ją jau žinau geriau nei Lietuvos.
- Bet nuo futbolo taip pat nenutolstate?
- Taip, be futbolo negaliu, vis tiek norisi kažką su juo daryti. Treniruoju 15 metų vaikinus Perchtolsdorfe, netoli namų – apie 10 minučių kelio automobiliu. Taip pat baigiu trenerio mokyklą, dar liko kelios egzaminų sesijos. Žiūrėsime, kaip seksis toliau.
Beje, rugpjūčio pradžioje su savo treniruojama vaikų komanda atvyksiu į Lietuvą, Kauno futbolo mokyklos organizuojamą turnyrą. Po to vyksime į stovyklą Palangoje.
- Buvę Jūsų komandos draugai legendiniame „Žalgiryje“ ir Austrijoje Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas grįžo dirbti futbole į Lietuvą. Pats apie tai negalvojate?
- Jei būtų koks nors pasiūlymas – svarstyčiau. Bet apskritai keltis iš čia nežadu. Austrijoje jau mūsų šaknys, čia liekame ir žiūrime į priekį. Esu labai patenkintas tuo ką čia turiu – darbu, šeima. Žmona taip pat turi gerą darbą, o taip pat pasiūlymų iš visos Europos dirbti rankinio trenere. Bet atsakė: „Ne, kol sūnus nepaaugs. Trenere galiu pabūti ir vėliau.“.
Aišku, Lietuvoje taip pat norisi pabūti. Yra tam tikra nostalgija – malonu grįžti, pasimatyti su draugais. Tik nepavyksta atvažiuoti dažniau, nes nužtenka laiko. Būna, kad dirbi po 16-18 valandų. Jei nori normaliai įsitvirtinti užsienyje, reikia išlieti daug prakaito, parodyti save iš gerosios pusės. Nors turbūt taip yra visur – ir užsienyje, ir Lietuvoje.
- Tenka sutikti buvusius „Žalgirio“ bendražygius?
- Kaune buvau sutikęs Valdą Ivanauską. Jis buvo pas mane pernai, kai dar dirbo „Šiaulių“ treneriu. Pašnekėjome. Supratau, kad ne pyragai.
Arminą mačiau tik per televizorių, bet domėjausi kaip sekasi jam, Igoriui Pankratjevui. Trenerio darbas labai sudėtingas. Jei komanda blogai žaidžia – kaltas dažnai lieka treneris, ne žaidėjas. Manau daug priklauso nuo to, kaip tave priims žaidėjai, kaip tu priimsi juos. Jei nuo pirmos minutės tave gerbs, reiškia viskas bus gerai, žaidėjai guldys galvą už tave.
- Skaitėte Valdo Ivanausko biografinę knygą? Pačiam nekyla minčių tokią rašyti?
- Turiu ją namuose, bet atvirai kalbant, dar nepradėjau. Ne dėl to, kad knygų neskaitau (juokiasi – aut. past.). Tiesiog tam nebuvo laiko. Daugiau skaitau istorinių ir kitų knygų, kurios praverčia darbe.
Kai išėjome iš Sovietų Sąjungos, teko viską statyti iš naujo. Suprantu, kad visi dirba, stengiasi. Bet sunku, kai išlipinėji iš purvo, tau reikia apsiprausti, o vandens nėra. Nežinau ar pats galėčiau ką nors parašyti, o tokių pasiūlymų ir nebuvo. Knyga yra visas gyvenimas. Vieni žmonės rašo, kiti pasilieka save „užrašus“ galvoje ir pasakoja kitiems. Manau, kad yra daug įdomesnių knygų, nei ta, kurią parašyčiau aš.
- Ar sekate Lietuvos futbolo aktualijas? Kaip įvertintumėte futbolo padėtį?
- Kai išėjome iš Sovietų Sąjungos, teko viską statyti iš naujo. Suprantu, kad visi dirba, stengiasi. Bet sunku, kai išlipinėji iš purvo, tau reikia apsiprausti, o vandens nėra. Lietuva dar pradeda tą kelią, eina juo dešimt metų.
Pagal galimybes pasižiūriu, paskaitau laikraščius, kai būnu Lietuvoje – nueinu į rungtynes. Čempionato rungtynes stebėti nebuvo malonu. Lietuvos futbole – didelis finansavimo trūkūmas. Reikia žiūrėti tiesiai į akis vienas kitam – jei aš turiu pinigų, aš padėsiu. Jei neturi – nieko negali padaryti. Austrijoje – visai kiti finansai, visai kitas ir futbolas. Nors manau, kad lietuviai futbole nėra kažkuo prastesni. Su kiekviena komanda gali išspausti rezultatą, tik reikia protingai dirbti.
Nemanau, kad galima lyginti su „Žalgirio“ laikais. Pas mus žaidė tik lietuviai, galėjome imti žaidėjus iš kitų klubų. Ne paslaptis, kad labai stipriai padėjo valstybė, vyrai gaudavo mašinas, butus. Aišku, gaudavome algas panašias, kaip dirbantys gamykloje. Tik skirtumas tas, kad jie dirbdavo po 8-10 valandų.
Šiais laikais žaidėjai lyg ir uždirba nemažai, tačiau pasižiūrint į tai, kiek viskas kainuoja, kaip brangsta – turbūt sunku, trūksta motyvacijos. Dabar dažnai kalbama: „tas žaidėjas išvažiavo į užsienį, kaip jam gerai, gauna tokius pinigus“.
Kalbant apie trenerius, sunku reikalauti rezultatų iš tokių trenerių, kurie uždirba po 600 eurų. Nors ir gali atiduoti visą širdį tam darbui. Aš daugiau uždirbu treniruodamas penkiolikmečius vaikų klube iš miestelio, kuriame 10 tūkstančių gyventojų. Jei žmogus užsidirba nedaug – galbūt jis galvoja, kad geriau tada padaryti rytinę treniruotę, o po pietų – padirbėti kitur?
Norėtųsi ir daugiau žiūrovų. Nežinau kodėl taip yra, gal trūksta reklamos. Bet žmonės taip pat labai susirūpinę savo finansais, ar gali išleisti tiek pinigų. Nusiperki bilietą sau, vaikams, draugams, dar alaus – ir jau susidaro 50-80 litų. Žmonės skaičiuoja ir tai labai didelė problema.
- Ar žiūrite Lietuvos rinktinės rungtynes? Kaip reagavote į paskutinę nesėkmę?
- Lietuvos rinktinę stengiuosi pažiūrėti visada. Po paskutinio rezultato buvo skaudu. Labai nustebau, kai sužinojau rezultatą. Tegu žaidėjai priima mano kritiką, tokia jau mano nuomonė. Anksčiau, kai žaisdavome už „Žalgirį“, tuos kelis šimtus rublių, visada stengdavomės, bandydavome kažką parodyti. Dabar žaidėjai atvažiuoja iš gerų klubų užsienyje, bet nežinau, ar pas visus yra pakankamai meilės savo šaliai.
Stebėjau rungtynių su Lichtenšteinu vaizdo įrašą, pirmajame kėlinyje man pasirodė, kad kai kurie atvažiavo tik atiduoti laiką rinktinei. Galbūt jei būtų žaidę jaunesni, kurie mažiau žinomi, bet būtų daugiau atidirbę aikštėje, galbūt nebūtų atsitikę? Nesu treneris. Bet sakau vyrams atvirai – galite uždirbti tuos pinigus, bet sužaiskite tas 90 minučių. Juk žaidžiate dėl savo močiuės, savo mamos. Visų žmonių, kuri galbūt ne visa daug uždirba, bet moka pinigus, kad galėtų pažiūrėti futbolą. Negalima taip pralaimėti, net jei ir Lichtenšteinas turi gerą komandą kaip nedidelė šalis.
Nežinau vidinių dalykų, koks nusiteikimas komandoje. Komanda kaip šeima – jei viskas gerai sekasi, viskas tvarkoje. Jei dėl kažko nebesutari, kad ir menkniekio – tos harmonijos nebėra. Tas pats komandoje yra 11 žaidėjų. Jei keturi nebežaidžia taip, kaip anksčiau, nebepavyksta ir komandai.
Galbūt mąstoma taip, kaip Austrijos rinktinėje? Ten yra tokių, kurie sužaidžia tris rungtynes gerai, bet po to – labai prastai. Jei po to vis tiek jie galvoja, kad yra geriausi, tai labai apsirinka. Pažįstu Austrijos rinktinės trenerį Dietmarą Constantini. Jis iš pradžių išbandė tuos žaidėjus, kurie yra pasirašę milijoninius kontraktus. Pamatęs, kad jie nesistengia, pasakė: „Geriau imame jaunesnius. Tegu jie mokosi, dirba.“
- Kaip buvusiam puolėjui, kuris šios pozicijos žaidėjas imponuoja labiausiai? Ką patartumėte puolėjams?
- Tiesą sakant, Lietuvos žaidėjų nepažįstu taip gerai, kad galėčiau įvardinti. Bet visiems puolėjams turiu vieną patarimą – jei yra proga, ir gali įmušti – mušk. Kai atsiduri vienas prieš vieną, niekada neturi kilti mintis, kad nepavyks. Jei tos minties neatsikratysi – neįmuši.
Su vaikais dirbu pats – yra treniruotės atakirai gynėjams, saugams, puolėjams, o vartininkai dirba su savo treneriu. Stengiuosi parodyti ne tik tai, ką pats mokėjau, bet ir kaip žaidžia dabartiniai pasaulinio lygio puolėjai.
Man labiausiai patinka buvęs Miuncheno „Bayern“ puolėjas Miroslavas Klose. Jis yra pavyzdys, nes klube yra tarp atsarginių, bet pakviestas į Vokietijos rinktinę atiduoda viską, atidirba iki „pajuodavimo“. Galbūt kartais pas mus to trūksta.
- Ko palinkėtumėte mūsų futbolininkams, sirgaliams?
- Žaidėjams palinkėčiau pirmiausia parodyti save klubuose, o po to galvoti apie užsienį. Neturime Ronaldinho ar Messi, tokie gimsta labai labai retai. Tačiau galiu pasakyti: stenkitės, nusiteikite prieš kiekvieną treniruotę, rungtynes.
Sirgaliams, kad ir kokiame mieste būtumėte, palinkėčiau bent vieną kartą, bent kelis kartus per pusmetį ateiti į stadioną. Kad jis būtų pilnas, kad tie vaikinai aikštėje pamatytų tūkstančius žiūrovų.
