Vilniaus „Žalgiris“ eina per vieną sėkmingiausių sezonų klubo istorijoje, šiemet skaičiuojančioje 75-erių metų sukaktį.
Praėjusį sekmadienį sostinės futbolininkai LFF stadione užsitikrino A lygos čempionų titulą, o ketvirtadienio vakarą stos į Konferencijų lygos mūšį Šveicarijoje su vietos „Basel“ komanda.
Tačiau mažai yra abejojančių, kad visų laikų stipriausias „Žalgiris“ žaidė prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kai vedamas Armino Narbekovo, Valdo Ivanausko, Viačeslavo Sukristovo ir kitų iškovojo tuometinės SSRS aukščiausios lygos bronzos medalius, o tais pačiais 1987 metais tapo ir universiados Zagrebe čempionais.
Nepaisant ryškių pasiekimų ir žvaigždžių statuso Vilniuje, žalgiriečių karjerų vingiai nusidriekė labai skirtingai.
Kai kurie jų iki šiol sukasi futbole, bet daugumos gyvenimai pasisuko tolyn nuo mylimo ar mylėto žaidimo.
15min jau rašė apie 14-os garsiosios kartos žalgiriečių – vartininkų ir gynėjų likimus I-ojoje dalyje praėjusį savaitgalį.
Dabar siūlome II-ąją dalį istorijos apie kitų legendinės komandos atstovų – saugų, puolėjų bei trenerio gyvenimų serpantinus, kuriuos vėlgi išgyveno ne senųjų laikų futbolo didvyriai.
II dalis
Viačeslavas Sukristovas
1984-1990 metais „Žalgiryje“ žaidęs atraminis saugas pasižymėdavo ir prie kitų vartų, per 139 rungtynes pelnęs 20 įvarčių. Šviesiaplaukis vilnietis, „Žalgiryje“ vadintas Cukeriu ir Slavka, yra vienintelis Lietuvos futbolininkas, laimėjęs Europos pirmenybių medalį – iš viso ketverias rungtynes SSRS rinktinėje sužaidęs vilnietis atstovavo jai ir per 1988 metų žemyno čempionatą – nors pats liko tarp atsarginių, jam taip pat atiteko sidabras.
V.Sukristovas net septynerius metus paskui žaidė įvairiuose Izraelio klubuose, o taip pat sužaidė 26 mačus Lietuvos rinktinėje (įmušė du įvarčius). Grįžęs iš Izraelio jis trumpai treniravo „Žalgirį“, o dar kelerius metus šiame klube dirbo asistentu.
Nors trenerio karjera nebuvo ilga, V.Sukristovas liko futbole, judėdamas senjorų varžybose. Įveikęs ligas ir traumas 62 metų žalgirietis pasirodo aikštėse iki šiol ir ramiai laukia pensijos.
Igoris Pankratjevas
Ypač stipriu kojos smūgiu ir ūgiu (194 cm) pasižymėdavęs saugas „Žalgiriui“ atstovavo 1982-1989 metais. Per 125 rungtynes Panku vadinamas kaunietis įmušė 17 įvarčių, o šaliai atgavus nepriklausomybę trumpai atstovavo ir Kyjivo „Dynamo“. Iki 1998 metų I.Pankratjevas žaidė keliose Ukrainos komandose, o baigęs žaisti greitai tapo A lygoje vertinamu treneriu.
I.Pankratjevas treniravo Kauno „Inkarą“, „FBK Kauną“, Vilniaus „Žalgirį“ (2006 m.), Marijampolės „Sūduvą“, vėl „Žalgirį“ (2010 m.), o labiausiai Lietuvos futbolo sirgaliams įsiminė stovėdamas prie Lietuvos rinktinės vairo 2013-2015 metais. Per 21 mačą jo treniruojami lietuviai laimėjo 5 mačus, 5 sužaidė lygiosiomis ir patyrė 11 pralaimėjimų. 2017 metais I.Pankratjevas buvo sugrįžęs į trenerio pareigas Vilniaus „Panerio“ ir Klaipėdos „Atlanto“ komandose, turėjo porą pasiūlymų iš Ukrainos, neseniai buvo ir kvietimas į Jonavos klubą, bet galutinai susitarti nepavyko. Kai kurie bendražygiai mano, kad I.Pankratjevas galėtų sugrįžti į trenerio postą, nors šio amato nedirbo jau ketverius metus.
I.Pankratjevo šeima yra nutūpusi Jungtinėse Valstijose, kur buvo išvykęs ir jis pats, tačiau pastaruoju metu buvęs žalgirietis gyvena Kaune su mama.
Vytautas Tamulevičius
Archangelsko srityje gimęs futbolininkas kelią ant žalios vejos pradėjo Tauragėje, kur jį treniravo visą būrį žalgiriečių išugdęs Jonas Stažys. „Žalgiriui“ V.Tamulevičius atstovavo 1980-1985 metais. Saugas nebuvo lyderiu, bet buvo pakankamai svarbus žaidėjas komandoje, patekdavęs ir į starto sudėtį. Po etapo Vilniuje paskui dar žaidė trejus metus Klaipėdos „Atlante“, o iš pajūrio karjera nukrypo į Vokietiją ir žemesnės lygos komandas. Vokietijoje ir baigėsi žalgiriečio gyvenimas, kuomet jis žuvo per avariją greitkelyje. Ji įvyko itin ankstų rytą dėl kito vairuotojo kaltės. Po futbolininko žūties jo gimtinėje rengiamos V.Tamulevičiaus atminimo varžybos.
Robertas Fridrikas
Unikalus futbolininkas, iškilęs geriausiais Vilniaus „Žalgirio“ futbolo laikais (1985-1989 m.) ir pramintas Garrincha, nes kaip ir legendinis brazilas lakstė skirtingo ilgio kojomis.
Po žiaurios traumos – kai jam būnant trylikos metų varžovas įvažiavo kojomis į kojas ir dubenį taip stipriai, kad užtemo sąmonė, R.Fridrikas kelis mėnesius buvo gydomas ligoninėje.
