Vilniaus „Žalgiris“ eina per vieną sėkmingiausių sezonų klubo istorijoje,, šiemet skaičiuojančioje 75-erių metų sukaktį.
Šį sekmadienį sostinės futbolininkai gali užsitikrinti A lygos čempionų titulą, bet dar svarbiau, jog vilniečiai pirmąkart iškopė į Konferencijų lygos grupių etapą, iškovojo pirmą pergalę, o LFF stadiono tribūnos atgijo, Pietų IV aistruoliams traukiant dainas.
Lambados ir „Šešėlių valdovo“ ritmas bei komandos rodomas futbolas šildo ir senųjų žalgiriečių širdis.
Dalis jų palaiko savo gyvenimo komandą tribūnose, dalis to negali padaryti, nes gyvena toli nuo Lietuvos, o kelių jau nebėra tarp mūsų.
Visi jie ilgam liks atmintyje tų, kurie regėjo, kaip skleidėsi ir kilo „Žalgiris“ 1980–1990 metais, išgyvenęs Lietuvos futbolo žydėjimą brėkštant šalies Nepriklausomybės aušrai.
„Manyčiau, kad tai buvo stipriausia komanda. Jie žaidė stipresniame čempionate, bet sugebėjo išgyventi ir pasiekti tokias pergales, kurios daug pasako apie tos komandos galingumą“, – sakė Edgaras Jankauskas, pats įkvėptas legendinių žaidėjų karjerai „Žalgiryje“, o paskui laimėjęs su „Porto“ UEFA taurę ir Čempionų lygą.
1982–1983 metais į SSRS aukščiausią lygą iškopęs „Žalgiris“ gebėjo konkuruoti ir įveikti tokius klubus, kaip Kyjivo „Dynamo“ ir Tbilisio „Dinamo“, tą dešimtmetį laimėjusius UEFA taurių laimėtojų turnyrus.
Vilniaus klubas savo piką pasiekė 1987 metais, kai užkopė ant bronzinės pakylos SSRS pirmenybėse, pakeliui pervažiavęs tris Maskvos klubus – „Spartak“ (5:2), CSKA (3:0) ir „Dinamo“ (4:0).
Tais pačiais metais žaliai baltai dryžuoti tapo universiados Zagrebe čempionais.
„Žalgirio“ lyderiai buvo kviečiami į SSRS rinktines – Viačeslavas Sukristovas 1988 metais tapo Europos vicečempionu, o Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis olimpiniais čempionais 1988 metais Seule. Tais pačiais metais SSRS rinktinėje debiutavo ir Valdas Ivanauskas, paskui tapęs ryškiu žaidėju Bundeslygoje.
Nepaisant ryškių pasiekimų ir žvaigždžių statuso Vilniuje, futbolas neatnešė jiems turtų – sovietiniais laikais atlyginimai nebuvo aukšti („Žalgiryje“ vieni žemiausių tarp SSRS komandų), o po Nepriklausomybės atkūrimo pasklidus po užsienio klubus pinigų fontanai irgi netryško.
Žalgiriečių karjerų vingiai nusidriekė labai skirtingai. Kai kurie jų iki šiol sukasi futbole, bet daugumos gyvenimai pasisuko tolyn nuo mylimo ar mylėto žaidimo.
Apie tai 15min pasakoja dviejuose tekstuose.
Vaclovas Jurkus
„Alaus, alaus, Jurkui alaus“, – skambėdavo dėkingų sirgalių skanduotė iš Plungės kilusiam „Žalgirio“ legendiniam vartininkui, kuris dešimtmetį buvo pagrindinis komandos vartų sargas. Po 1988 metų V.Jurkus dar po metus atstovavo Maskvos „Lokomotiv“, Haifos „Hapoel“ ir Vilniaus „Panerio“ komandoms, paskui porą metų treniravo „Panerį“, dirbo A.Narbekovo futbolo akademijoje, bet pagrindinė veikla buvo ne futbole, o pieno gaminių įmonėje.
Patyręs mikroinsultą, pastaruoju metu 64 metų V.Jurkus džiaugiasi ramiu senjoro gyvenimu, o su buvusiais bendražygiais bendrauja retai.
Alvydas Koncevičius
Nors „Žalgiryje“ jam teko atsarginio dalia, per rungtynes, kai pakeisdavo V.Jurkų, vartus gindavo labai patikimai. Paskui dar žaidė Sakartvele ir Rusijoje, po to dar kelerius metus darbavosi Vilniaus futbolo akademijose, bet baigus profesionalo karjerą A.Koncevičiaus gyvenimo komanda tapo „Geležinis vilkas“. Kufas, kaip jį vadina iki šiol futbolo bendražygiai, daug metų treniravo kariškių komandą, o paskui Karo akademijos stadione įkūrė ir vaikų futbolo mokyklą „Geležinis vilkas“, kurioje atlieka daug funkcijų ir dirba iki šiol.
Almantas Kalinauskas
Buvo laikomas itin talentingu vartininku, nes nuo 13 metų žaidė SSRS jaunimo rinktinėse, pretendavo į Seulo olimpinę rinktinę, o žaisdamas „Žalgiryje“ 1987 metais būdamas 20-ies tapo jauniausiu vartininku SSRS čempionate. Universiadoje būtent jis gynė „Žalgirio“ vartus, laimėjo geriausio turnyro vartininko prizą, o grįžęs iš varžybų Zagrebe nukonkuravo vartuose patį V.Jurkų. Pasitikėjimu spindėjusio vartininko karjerą sugriovė avarija, nutikusi likus kelioms dienoms iki „Žalgirio“ rungtynių tarptautinėje arenoje su Švedijos „Goteborg“: slidžioje gatvėje prie „Žalgirio“ bazės Antakalnyje jo vairuojami „Žiguliai“ trenkėsi į medį, sportininkas patyrė atvirą kojos lūžį.
Nors po metų A.Kalinauskas grįžo į aikštę, operacijos metu įtvirtintos medicininės vinys jautėsi, juo labiau kad vartininkui dažnai tenka kristi. A.Kalinauskas anksti baigė karjerą, atsisakęs Minsko klubo pasiūlymo ir su partneriu Vokietijoje sėkmingai užsuko automobilių pardavimo verslą. Jo sūnus Oskaras Kalinauskas buvo profesionalus tenisininkas, o pastaraisiais metais tėvo ir sūnaus tandemas vadovauja padelio klubui Vilniuje.
Valdemaras Martinkėnas
Dar vienas itin talentingas vartininkas, atsiskleidęs „Žalgiryje“ 1989–1991 metais bei atstovavęs Lietuvos rinktinei 19 rungtynių. Dukart geriausiu Lietuvos metų futbolininku rinktas vartininkas po etapo „Žalgiryje“ atstovavo itin pajėgiai Kyjivo „Dynamo“ komandai, paskui dar rungtyniavo Šveicarijoje ir Estijoje.
Dzūku vadintas vartininkas dirbo Talino „Flora“ trenerių štabe, kai įvyko tragedija Slovėnijos kalnuose: po rytinės pramankštos su kitu treneriu V.Martinkėnas įšoko į kalnų upės baseiną, o nelaimės liudininkai paskutinį kartą matė lietuvį, kai jis iškėlė ranką ir paniro. Liko nenustatyta, kas nutiko – sustojo širdis ar įtraukė srovė, bet vartininko sudaužytas kūnas rastas tik po kelių dienų upės dalyje Italijoje. V.Martinkėnas palaidotas Alytuje.
Valdas Kasparavičius
Iš Marijampolės kilęs gynėjas buvo vienas „Žalgirio“ lyderių – 1983 metais pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku, paskui jis tapo penkmečio (1981–1985 m.) laureatu. Ūsuotas žaidėjas pirmasis iš lietuvių buvo pakviestas į SSRS rinktinę, o 1984 metais buvo tarp kandidatų į olimpinę rinktinę, kuri galiausiai liko namie sovietams boikotavus žaidynes Los Andžele. Nepaisant svarbaus vaidmens „Žalgiryje“, 1985 metais su Rimantu Turskiu ir Stasiu Danisevičiumi buvo priverstas palikti „Žalgirį“, kai treneris Benjaminas Zelkevičius apkaltino tris svarbius žaidėjus dėl sutartų rungtynių.
„Tikiuosi, kad jis kada nors prisipažins, jog neteisingai apkaltino, nes už save galiu pasakyti – nesu padaręs nieko nedoro. Mano noras buvo baigti karjerą „Žalgiryje“, bet turėjau išeiti purvais apdrabstytas“, – sakė V.Kasparavičius.
Po „Žalgirio“ V.Kasparavičius dar žaidė Klaipėdos „Atlante“, Balstogės „Jagellonia“, o galiausiai nutūpė Vokietijos trečios lygos klube „Remscheidt“. Ten irgi nepasisekė: trūkus Achilo sausgyslei buvo atliktos trys nesėkmingos operacijos.
Dabar V.Kasparavičius yra 32 metus gyvenęs Lietuvoje, kitus 32 – Vokietijoje. Šioje valstybėje jo dukros baigė aukštuosius mokslus, o pasitarus su žmona, pora nusprendė likti ten, kur šeima, pastaruoju metu pagausėjusi ir anūkais. V.Kasparavičius dažnai lankosi Lietuvoje (vien šiemet – tris kartus), o Vokietijoje dirba apšildymo ir santechnikos prietaisų didmeninę prekybą vystančioje bendrovėje.
Sigitas Jakubauskas
„Žalgiryje“ kaunietis praėjo unikalią karjerą, pradėjęs nuo puolėjo pozicijos, o metams bėgant nusileidęs iki gynėjo.
