„Baisu ir pagalvoti, kad man jau tiek metų, net šiurpuliukai kūną ima kaitinti. Taip ir norisi paklausti, o kas gi tuos mano metus taip neteisingai suskaičiavo. Nuo šios dienos juos pradėsiu skaičiuoti atgalios: 79-eri, 78-eri, 77-eri (juokiasi …). Metų nesistengiu sustabdyti, svarbu, kad sveikata būtų gera. Vienu metu teko pagulėti ligoninėje, gydžiausi, nors niekada anksčiau nesitikrindavau sveikatos, nesikreipdavau pas gydytojus, nevartojau vaistų, o paaiškėjo, kad per aukštas mano cholesterolio kiekis organizme, užkimštos kraujagyslės. Tačiau dabar vėl viskas jau gerai, jaučiuosi puikiai, rūpinuosi savo sveikata“, – atskleidė Lietuvos futbolo legenda Benjaminas Zelkevičius, kuriam vasario 6 dieną sukanka 80 metų.
– Kaip ir anksčiau, esate pasitempęs, elegantiškas, tvarkingas, lieknas. Matyt, sportuojate?
– Kokią didelę naudą žmogaus sveikatai turi fizinis aktyvumas, ypač pajutau, kai 1991–1992 metais dirbau Vienos „Austria Memphis“ futbolo klube.
Mačiau ypač daug mėgėjiškai sportuojančių žmonių. Nuo tada ir aš pradėjau mankštintis prie treniruoklių, tą darau iki šių dienų.
Tikrai neapsileidžiu, rūpinuosi savimi. Nuo 80 kg iki 76–77 kg numečiau svorio, neturiu nereikalingų kilogramų. Pamažu didinu treniruočių krūvius: namie už Turniškių, kur gyvenu, turiu du treniruoklius lauke ir kambaryje, mėgstu pasivaikščioti miške.
Prisimenu ankstesnius metus, kai žiemą Palangoje vyko Vilniaus „Žalgirio“ stovykla, spaudžiant 20 laipsnių šaltukui netgi maudžiausi ledinėje jūroje.
Dabar namie turiu daug knygų apie maisto gaminimą, sveiką gyvenseną. Didelį dėmesį skiriu mitybai, vengiu riebaus maisto.
Tiesiog dievinu žuvį, ypač sterką, kiekvieną dieną valgau daug daržovių, vaisių.
– Ar iš futbolo susitaupėte pinigų oriam gyvenimui sulaukus garbingo amžiaus?
– Jeigu būčiau dirbęs tik Lietuvoje, tai tiek nebūčiau susitaupęs. Dešimt metų dirbau Austrijoje, keliuose Rusijos klubuose, Latvijoje.
Gaudavau nemažus pinigus, ypač Rusijoje. Nebuvau alkoholio mėgėjas, pinigų nepragerdavau. Pasistačiau namą Nemenčinės plente.
Kai po kojomis padėjau tvirtą pagrindą, galėjau sau leisti ir mažiau užsidirbti.
Su stikliuku buvo nemažai progų susidraugauti. Sovietmečiu „Žalgirio“ rungtynes stadiono vyriausybinėje tribūnoje stebėdavo to meto aukščiausi valdininkai, kurie po rungtynių mane kviesdavosi į Turniškes kartu praleisti vakarus.
Neatsigindavau ir sirgalių, pažįstamų žmonių, kurie po rungtynių kviesdavosi mane į kavines, restoranus papietauti ar pavakarieniauti.
– Stebėti „Žalgirio“ rungtynių rinkdavosi tūkstančiai žmonių su trispalvėmis, skambėdavo lietuviškos dainos. Ar visa tai išliko atmintyje?
– O kaipgi! Tai buvo pats gražiausias mano gyvenimo etapas, nepakartojama praeitis, kuri niekada neužsimirš.
Visi kalbame apie Sąjūdį, juo didžiuojamės. Bet, manau, jo proveržis prasidėjo būtent nuo „Žalgirio“ stadiono, kai SSRS čempionato rungtynes žaisdavo mūsų komanda.
Mūsų pergalės futbolo sirgalius įaudrino stadione iškelti pirmąsias lietuviškas vėliavas ir su jomis išeiti į gatves.
Stadione liejosi ir lietuviškos dainos. Aistruolių jausmai buvo susiję su patriotiškumu.
Kaip treneris, buvau tampomas po visas instancijas. Vilniaus miesto komunistų partijos pirmasis sekretorius Vytautas Sakalauskas pasikvietęs man reiškė pretenzijas, kodėl nesutvarkau publikos stadione: kyla lietuviškos vėliavos, skamba lietuviškos dainos.
Atsakiau, jog tai ne mano, o jo darbas. Valdininkas į mane pasižiūrėjo tokiomis akimis… Tačiau už jį turėjau didesnių užtarėjų ir todėl nebijojau drąsiai kalbėti, nes buvau teisus.
Kitų komandų treneriai ir žaidėjai man sakydavo, kad pas jus čia tikra Brazilija – po rungtynių žmonės su vėliavomis ir dainomis nuo pačio stadiono išeina į gatves ir jas užtvindo.
Man dabar itin malonu, kad žmonės šito neužmiršta ir, mane susitikę gatvėje, parduotuvėje ar Nidoje, kur dažnai lankausi, už tai dėkoja.
– Legendinis Kauno „Žalgirio“ krepšinio strategas Vladas Garastas prasitarė, kad jo vadovaujami krepšininkai labai susidraugavo su jūsų futbolininkais.
– Taip, užsimezgė nuoširdi draugystė su Vladu Garastu, Arvydu Saboniu, Valdemaru Chomičiumi, Sergejumi Jovaiša, kitais.
Jie atvykdavo stebėti mūsų rungtynių, o mes važiuodavome į Kauną sirgti už krepšininkus.
„Nu, ir duodate mums kruopų“, – sakydavo krepšininkai. Tada mes tikrai gerai žaidėme, ypač 1987 metais, kai SSRS aukščiausios lygos čempionate pelnėme bronzos medalius ir laimėjome pasaulinę universiadą.
Du futbolininkai – Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis – tapo 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių čempionais, o Viačeslavas Sukristovas – Europos vicečempionu.
Tais pačiais metais SSRS rinktinėje debiutavo ir Valdas Ivanauskas, vėliau tapęs ryškiu žaidėju Bundeslygoje.
Arminas Narbekovas Seule žaidė visas šešerias olimpinio turnyro rungtynes ir pelnė du įvarčius, antrąjį įmušė pusfinalio rungtynių su Italija pratęsime.
Į Seulą turėjo vykti keturi „Žalgirio“ futbolininkai, bet SSRS rinktinės treneris nusprendė, jog rinktinėje bus per daug lietuvių ir išbraukė Valdą Ivanauską su Stasiu Baranausku. Apmaudu, bet ką darysi, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi.
– Buvote legendinis žaidėjas ir treneris. O viskas prasidėjo nuo basakojės vaikystės, kai Kauno Vilijampolės pievose gainiojote futbolo kamuolį.
– Didelės Vilijampolės pievos mums atstodavo geriausias futbolo aikštes. Jose galėjo žaisti kad ir 100 komandų. Kamuolį dažniausiai gainiodavome basi.
Tame darbininkų rajone, kurį mes vadinome Slabodke, išaugo daug gerų futbolininkų, nemažai Kauno „Inkaro“ žaidėjų irgi buvo iš ten. Ką darbininkų vaikai veiks? Žinoma, žais futbolą.
Mums futbolininkai buvo kaip dievai ir džiaugdavomės, jiems galėdami padavinėti kamuolius.
Mūsų šeima vertėsi gana sunkiai, keturi gyvenome 9 kvadratinių metrų butuke. Mama dirbo kailių fabrike, labai mėgo gėles, jas kasmet augino gražiame darželyje.
Tėvas buvo puikus stalius, gamindavo gražius baldus ir ilgokai dirbo pas Antaną Smetoną.
Tačiau aš nenorėjau būti staliumi, tėvas to amato manęs ir nemokė, nes matė, jog nuo mažens sergu futbolu.
Tėvui futbolas irgi patiko, jis dažnai eidavo žiūrėti rungtynių, kurias žaisdavau.
Tėvai man išskalbdavo sportinę aprangą ir, sugrįžęs iš mokyklos, ją rasdavau švarią, lauke saulės išdžiovintą.
Aktyviai treniruotis pradėjau nuo 12 metų. Man iki šiol brangi Kauno halė, kurioje pratybas lankydavau nuo pusę dešimtos vakaro. Į namus Vilijampolėje grįždavau apie dvyliktą nakties.
– Ar tada pagalvojote, kad futbolas taip pavergs jūsų širdį ir tai bus jūsų pirmoji ir vienintelė sporto šaka?
– Labai norėjau žaisti futbolą. 1961–1962-aisiais jau žaidžiau Kauno „Bangos“ komandoje puolėjo pozicijoje, tapau SSRS jaunių čempionato bronziniu prizininku.
Svajojau apie žaidimą „Žalgiryje“. Visada prisimenu, kaip apie 20 minučių bėgdavau į kioskelį nupirkti to meto populiaraus „Sporto“ laikraščio, kuriame rudenį būdavo skelbiamos futbolininkų, kviečiamų į „Žalgirio“ komandą, pavardės.
Tarp kviečiamų kandidatų vis nebuvo mano pavardės. Tačiau 1963-iaisiais ji pagaliau pasirodė.
Buvo tiesiog pasaka, negaliu apsakyti žodžiais kaip džiaugiausi. Tada man buvo 18 metų.
Pradėjo kentėti mokslai. Mečiau studijas tuomečiame LKKI, kurį, tiesa, baigiau 1975-aisiais.
Žaisti meistrų komandoje iš pradžių nelabai sekėsi, nes ekipoje buvo gerokai vyresni futbolininkai ir su jais buvo sunku konkuruoti.
Buvau kūdutis, mane visi vadino sosiska. Kai buvau išleidžiamas į aikštę, žiūrovai šaukdavo tuo vardu. Buvo ypač skaudu tai girdėti. Pradėjau daug treniruotis individualiai, mano pirmasis treneris Algirdas Klimkevičius patarė nusipirkti hantelius. Pasitaupiau pinigų ir juos nusipirkau. Kilnojant hantelius išsivystė pečių juosta, sustiprėjo rankos ir kojos.
Daugiau kartų už kitus žalgiriečius pradėjau kelti štangą. 1963 metų rudenį sėkmingai sužaidžiau savo pirmąsias rungtynes SSRS taurės varžybose su Dnepropetrovsku, įmušiau įvartį.
Rungtynės baigėsi lygiosiomis ir, siekiant toliau žaistitaurės varžybose, laukė pratęsimas.
Po dviejų kėlinių nusirengiau ir džiaugiausi pasiektu įvarčiu. Treniruočių draugai paklausė, kodėl sėdžiu nusirengęs, negi nežaisiu pratęsimo. Atsakiau, kad gi rungtynės tai baigėsi. Pasidarė gėda, kad nežinojau taurės varžybų taisyklių, jog jose lygiųjų nebūna. Tada varžovus nugalėjome ir patekome į kitą varžybų etapą.
1964 metais jau buvau tvirtas „Žalgirio“ pagrindo žaidėjas. Komandos vadovai, bijodami, jog nesugalvočiau pabėgti į kitą ekipą, man paskyrė dviejų kambarių butą, nors kiti jo laukė netgi gyvendami su šeimomis.
Tais pačiais 1964-aisiais stengėmės patekti į stipriausiųjų komandų ketvertą kovoti dėl patekimo į SSRS aukščiausiąją lygą.
Pirmo rato susitikimus dar žaidžiau, bet po to pasitempiau šlaunies raumenis ir buvau priverstas gydytis. Sugrįžęs po traumos žaidžiau toliau.
1966 metais tapome SSRS sporto meistrais. Vienerius metus (1968) dar atstovavau stipriai Donecko „Šachtior“ komandai.
Jai atstovaudamas ypač daug treniravausi. Prisimenu, per stovyklą Sočyje visi į mankštą eidavo 8 valandą ryte, o aš jau septintą būdavau prie jūros ir visą valandą vienas mankštindavausi. Ir pats stebėjausi, kad per tris mėnesius pavyko labai pagerinti savo fizinę būklę, tapau daug greitesnis.
1969 metais vėl grįžau į „Žalgirį“ ir savo karjerą jame baigiau 1973-iais. Susipykau su treneriu ir išėjau, man buvo 28-eri.
Per 331 rungtynes pasiekiau 50 įvarčių. Du kartus buvau išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku (1972, 1973 m.).
Dar galėjau žaisti, tačiau prie komandos vairo stojus Algirdui Klimkevičiui, jis manęs nepakvietė į „Žalgirį“.
– Vėliau jūs pats tapote „Žalgirio“ meistrų komandos vyriausiuoju treneriu. Kas jumis patikėjo ir pakvietė vadovauti šiai komandai?
– Mane 1977 metais pakvietė tuometis draugijos „Žalgirio“ pirmininkas Viktoras Želvys. Jo netenkino komandos užimta 17-a vieta SSRS antrosios lygos čempionate. Pasiūlymas buvo netikėtas, tada man buvo 32 metai. Kai išėjau iš jo kabineto, kamavo didelė įtampa.
– Ar nebijojote iššūkių, nes už žaidėjus buvote ne ką vyresnis?
– Iššūkių tikrai nebijojau, nes žinojau, kad „Žalgiris“ tikrai vertas ne 17-os vietos.
Buvo gėda, kad komanda taip žemai nusirito. Tapus vyriausiuoju treneriu, „Žalgiryje“ dar buvo keli sportininkai, kurie žaidė kartu su manimi.
Jau pačiais pirmaisiais mano atėjimo metais laimėjome antrosios lygos čempionatą ir patekome į pirmąją lygą.
Prisipažinsiu atvirai: patekti į pirmąją lygą buvo sunkiau nei iš pirmosios į aukščiausiąją.
Buvo daug pajėgių komandų, vyravo korupcija. Pereinamąsias rungtynes dėl patekimo į pirmąją lygą žaidėme su Nalčiko „Spartak“.
Pirmosios rungtynės baigėsi be įvarčių, o antrąsias laimėjome ir patekome į SSRS pirmąją lygą.
Kai 1982-aisiais tapome pirmosios lygos čempionais ir patekome į aukščiausiąją, į namus grįžome apie 3–4 valandą nakties iš Zaporožės. Mus pasitiko pilnutėlis oro uostas futbolo gerbėjų.
Pradėjus sėkmingai žaisti, konkuruoti su stipriausiomis Maskvos, Kyjivo, Tbilisio, Minsko ir kitomis komandomis, stadionas būdavo pilnutėlis žiūrovų.
Mumis pradėjo domėtis partinė valdžia. Mano iniciatyva Antakalnyje buvo pradėta statyti „Žalgirio“ futbolo bazė, kuri tapo mūsų antraisiais namais. Patys valdininkai atvykdavo į bazę žiūrėti, kaip ji statoma.
Bazė iš tiesų buvo puiki. Joje visa komanda kartu gyveno, valgė, miegojo, dukart per dieną treniravosi.
– Jūsų buvę auklėtiniai teigia, kad buvote ypatingai griežtas ir principingas, komandoje įvedėte griežtą kaip kariuomenėje tvarką. Rodos, smulkmena, bet savo auklėtiniams netgi liepdavote tvarkingai prižiūrėti futbolo batus?
– Kariuomenėje netarnavau ir nežinau, kokia tai tvarka, bet manoji, esu įsitikinęs, buvo griežtesnė.
„Žalgirio“ meistrų komandą treniravau 1977–1982 ir 1985-1991 metais. Tikrai įvedžiau geležinę tvarką.
Visus žaidėjus, žinoma, buvo nelengva sukontroliuoti, bet jie patys ryžosi kontroliuoti vienas kitą.
Jei kuris nors sportininkų norėdavo pažeisti režimą, tai jiems nepavykdavo.
Iš tiesų žiūrėdavau, kokie žaidėjų tie bucai. Jeigu ateidavo su nešvariais, iš karto pasakydavau, kad, jei kitą kartą pasirodysite su tokiais – neleisiu žaisti.
Tada sportine apranga, kad ji būtų švari, rūpinosi patys žaidėjai. Ir tik vėliau ji buvo pradėta vežti į skalbyklą.
Vadovaujant komandai, ne viskas buvo rožėmis klota. Buvo visko, žaidėjai manęs netgi buvo atsisakę, jiems buvau nereikalingas.
Kai 1982 metais buvau priverstas palikti komandą, buvo ypač sudėtingas laikotarpis, sunku buvo rasti darbą.
Buvau pakviestas dirbti Respublikinėje vaikų ir jaunių sporto mokykloje, buvau atsakingas už Lietuvos moksleivių futbolą.
Kaip Lietuvos moksleivių futbolo delegacijos vadovas, 1983 metais vykau į SSRS moksleivių spartakiadą Taškente, kurioje mūsų jaunieji futbolininkai pirmą sykį istorijoje pelnė sidabro medalius.
Galėjome tapti ir čempionais, bet per paskutiniąsias rungtynes su armėnais reikėjo įmušti vienu įvarčiu daugiau. Laimėjome 3:0, o reikėjo nugalėti 4:0.
Po spartakiados netrukus sulaukiau tos dienos, kai tie žaidėjai, kuriems „Žalgiryje“ buvau nereikalingas ir jie sukilo prieš mane, atėjo pas mane į namus atsiprašyti ir kviesti vėl sugrįžti prie komandos, kuri buvo nusiritusi į 15-ą vietą.
Klausiau Algimanto Liubinsko, kuris „Žalgiriui“ vadovavo 1983–1985 metais, kas gi atsitiko.
Manau, kad komandoje gal nebuvo drausmės, o treneriui trūko patirties.
Man vėl stojus prie komandos vairo, tada, rodos, iš eilės laimėjome 15 rungtynių, pakilome į septintą vietą ir toliau veržėmės pirmyn.
Kai 1987 metais SSRS aukščiausios lygos čempionate pelnėme bronzos medalius, net ir nežinau, ko buvo verta ta vieta, nes tuo metu SSRS futbolas buvo itin aukšto lygio.
„Žalgirio“ komanda buvo mėgstama ne tik Lietuvoje, bet ją mylėjo ir gerbė sporto funkcionieriai Maskvoje.
Mums netgi pasiūlė, kad 1987 metais atstovautume SSRS studentų rinktinei pasaulinėje universiadoje Zagrebe.
– Ten pateikėte didžiulę staigmeną ir tapote čempionais. Prisiminkite tą įspūdingą pergalę?
– Lietuvos studentų rinktinę sudarė vien „Žalgirio“ žaidėjai ir Universiadoje žaidėme su žalgiriečių žaliai baltai marškinėliais.
Mums buvo davę sovietų tinklininkų marškinėlius ir atskirai numerius, kuriuos reikėjo prisisiūti. Tos aprangos mes atsisakėme. Užsienio žurnalistai pradėjo klausinėti, kas čia per SSRS studentų sportinė apranga. Atsakiau, kad čia Lietuvos, o ne sovietų studentų rinktinės apranga.
Finale 5:0 sutriuškinome Pietų Korėjos komandą, kuriai buvome pralaimėjome grupės varžybose.
Tada už tą nesėkmę grupės varžybose SSRS sporto funkcionieriai mane smarkiai kritikavo, netgi gąsdino, jog niekada gyvenime daugiau neišvažiuosiu į užsienį.
Kai tapome nugalėtojais, tų pačių funkcionierių jau buvau kviečiamas į Universiados uždarymą, bet nėjau, o pasilikau bendrauti su kitų šalių treneriais.
Arminas Narbekovas, pasiekęs 6 įvarčius, tapo rezultatyviausiu universiados futbolininku.
1987-ieji mano karjeroje buvo vieni sėkmingiausių: tapome ir Universiados čempionais, ir SSRS aukščiausiosios lygos čempionato bronziniais prizininkais.
Už sėkmingą pasirodymą Universiadoje man buvo suteiktas SSRS nusipelniusio trenerio vardas. Per visą tos valstybės egzistavimą tie vardai iš viso buvo suteikti tik 12 futbolo trenerių.
– Kai dėl griežtos tvarkos komandoje, dideliu pavyzdžiu savo auklėtiniams buvote ir jūs pats: pedantiškas, tvarkingas. Ar stengėtės, kad tokie būtų ir jūsų auklėtiniai?
– Tvarkos mane mokė tėvai, iš jų gavau pagrindus. Gyvenome kukliai, bet labai tvarkingai. Augome su broliu Karoliu, kuris buvo dviratininkas.
Įpratęs prie tvarkos, norėjau, kad ir mano auklėtiniai būtų tokie. Tą padaryti nebuvo sunku, nes žaidėjai buvo kone bendraamžiai su manimi, o dar tapo ir vienminčiais.
Jiems akcentuodavau, kad jeigu mes po vieną kažką atskirai darysime, tai antrojoje lygoje kapstysimės šimtą metų, niekas mūsų nelaikys rimtais varžovais.
Man nebuvo rodiklis būti antrosios lygos treneriu. Visi žvėriškai norėjo žaisti ir pakluso griežtai tvarkai, bijojo kažką daryti.
Apie tvarką daug nekalbėdavau, vieną kartą pasakydavau ir antro karto jau nebūdavo. Žaidėjai suprato, kad kalbu rimtai ir su manimi menki juokai.
Gal kokią išimtį ir padarydavau Valdui Ivanauskui, dar kai kam, kurie būdavo keliomis galvomis aukštesni už kitus. Kitiems nebuvo jokių lengvatų.
– Dabar tikriausiai jau ne paslaptis, kokius atlyginimus gaudavo žalgiriečiai, ar buvo skiriamos didelės premijos už pergales?
– Kai žaidėme antrojoje ir pirmojoje lygose, gyvenome prasčiausiai iš visų komandų. Žaidėjai gaudavo nuo 110 iki 160 rublių atlyginimą.
Kai pasiekdavome pergales, premijų dydis priklausydavo nuo žiūrovų skaičiaus. Tačiau tas procentas būdavo nedidelis ir gaudavome vos po 20–30 rublių už laimėtas rungtynes.
Dabar tai atrodo juokingai, bet sovietmečiu be eilės galėdavome nusipirkti kokį šaldytuvą, kilimą, deficitinių maisto prekių, dar ką nors.
Mūsų žaidėjams neteko tarnauti sovietų kariuomenėje, visi buvo studentai. Patekus į aukščiausiąją lygą, atsirado daugiau rėmėjų ir atlyginimai pakilo.
