Penktadienio vakarą įvyksiantis Lietuvos ir Liuksemburgo futbolininkų špagų kryžiavimas bus trečias, tačiau neabejotinai turėsiantis didžiausią reikšmę.
Abi kol kas vykę pažintys su Josy Bartheliu ir čia žaidžiančia nacionaline Liuksemburgo komanda buvo draugiški.
Pagrindinė Liuksemburgo futbolo arena pavadinta šalies politinio veikėjo, chemiko ir praeityje garsaus sportininko garbei. J.Barthelis 1952-aisiais sensacingai laimėjo Helsinkio olimpinių žaidynių 1500 m bėgimo varžybas ir iki šiol išlieka vieninteliu šios šalies olimpiniu čempionu.
Pirmą kartą lietuviai nykštukinėje hercogystėje viešėjo 2009-ųjų spalį, ruošdamiesi po mėnesio skaudžiai pasibaigusiai pasaulio atrankos dvikovai Farerų salose (1:2).
Tiesa, repeticija nieko blogo nežadėjo. Jose Couceiro treniruojama komanda nugalėjo Liuksemburgą 1:0, o pergalingą įvartį 40-ąją minutę pelnė būtent T.Danilevičius.
Šis įvartis buvo priešpaskutinis – aštuonioliktas – jam vilkint nacionalinės rinktinės marškinėlius. Devynioliktą jis pelnė po mėnesio Farerų salose.
Ar LFF prezidentas ir rezultatyviausias visų laikų futbolininkas prisimena tą vakarą Liuksemburge?
„Puikiai, – šypsodamas ir ranka modamas į kairius stadiono vartus, nuo vietos kur tuo metu stovėjo, 15min sakė T.Danilevičius. – Prisiminu, jog iš dešiniojo krašto Marius Stankevičius atliko labai gerą perdavimą į baudos aikštelę ir man beliko kamuolį pasiųsti į vartus.“
Anot T.Danilevičiaus, lietuviai tame mače buvo žymiai geresnė komanda, o jis antrajame kėlinyje turėjo puikią progą pasižymėti dar kartą.
„Po greitos atakos buvau atsidūręs prieš vartininką ir jį netgi suklaidinau, bet į tuščius vartus teko smūgiuoti iš labai aštraus kampo ir kamuolys galiausiai atsimušė į virpstą. Prisimenu, jog dešinėje tuo metu buvo Valdas Trakys ir prašė kamuolio, bet tą akimirką suveikė puolėjo instinktai“, – dešimties metų prisiminimais dalijosi tuo metu „Livorno“ klubui atstovavęs LFF vadovas.
Tame mače žaidė ir Andrius Skerla – nuo šių metų dirbantis Valdo Urbono trenerių štabe.
Antroji išvyka į Liuksemburgą 2013-ųjų rugpjūtį mūsiškiams baigėsi kur kas liūdniau.
Csaba Laszlo auklėtiniai ruošėsi pasaulio čempionato dvikovai su Latvija (pralaimėjo 1:2 – aut.past.) ir viešnagė Liuksemburge buvo rimtas pavojaus signalas, į kurį mūsiškiai neįsiklausė.
15-ąją minutę Deivydas Matulevičius išvedė lietuvius į priekį, bet po pertraukos šeimininkai atsakė dviem Arelieno Joachimo ir Stefano Bensi įvarčiais ir šventė pergalę 2:1.
„Ir vėl tas pats. Į rinktinę pakviesti žaidėjai turi suprasti, kad kontrolinės rungtynės – rimta repeticija. Futbolininkai džiaugiasi atvykdami į rinktinę, stengiasi, bet rezultatas visada būna toks pats. Esu nusivylęs tiek pasirodymu, tiek rezultatu“, – po mačo tuo metu rankomis skėsčiojo vengras.
Į nacionalinę rinktinę šiemet V.Urbono sugrąžintas žalgirietis Saulius Mikoliūnas penktadienio rungtynių kontekste – unikalus žaidėjas. Jis yra vienintelis žmogus, kuris buvo aikštėje tiek per 2009-ųjų mūšį, tiek po keturių metų čia vykusią akistatą.
Pirmuoju atveju jis rungtyniavo Kijevo „Arsenal“ klube, antruoju – kitame Ukrainos klube „Sevastopol“.
Iš kitų šiuo metu rinktinei dar atstovaujančių žaidėjų prieš šešerius metus Liuksemburge taip pat žaidė Emilijus Zubas, Vytautas Andriuškevičius, Mantas Kuklys ir Arvydas Novikovas, o Egidijus Vaitkūnas ir Fiodoras Černychas liko atsargoje.
