„Nebus infrastruktūros, nebus trenerių ir vaikų. Aikštės, arenos, stadionai – kaip gamybos patalpos, kur statai įrenginius ir gamini produktą. Futbolo atveju įrenginiais galima vadinti trenerius, o produktu – futbolininkus. Be trenerių nebus futbolininkų, o be jų nebus rezultatų“, – Utenos apskrities futbolo federacijos svetainėje cituojamas organizacijos prezidentas N.Dagilis.
Lapkričio 19 d. vykusiame nuotoliniame LFF Vykdomojo komiteto posėdyje 44 metų verslininkas buvo išrinktas pirmuoju LFF viceprezidentu. Jis buvo vienintelis kandidatas į šį postą.
Į antrojo viceprezidento pareigas pasiūlyti du kandidatai: Telšių apskrities futbolo federacijos prezidentas Mindaugas Bondauskis bei Klaipėdos apskrities futbolo federacijos prezidentas Rimantas Žvingilas. Balsų dauguma antruoju viceprezidentu buvo išrinktas M.Bondauskis.
Trečiojo viceprezidento rinkimuose buvo iškelta viena kandidatūra – Lietuvos futbolo klubų asociacijos A lyga prezidentas Janas Nevoina. Ši kandidatūra, surinkusi 16 balsų už (1 susilaikęs) buvo patvirtinta.
– Kodėl nutarėte siekti LFF viceprezidento posto? – UAFF.lt paklausė N.Dagilio.
– Pradėkime nuo to, kad aš nesiekiau šio posto, o mane iškėlė.
Kam man to reikia? Gal ne man, o mums to reikia. Juk mes visi norime stebėti gražų futbolą, kuris būtų įdomus ne tik ištikimiausiems sirgaliams, bet ir šeimoms, vaikams. Žinoma, tam prireiks laiko, bet nieko nedaryti yra lengviausia. Turime išsikelti konkrečius tikslus ir jų siekti.
– Kokie svarbiausi darbai, kuriuos norėtumėte įgyvendinti būdamas viceprezidentu?
– Svarbiausi darbai – visus UEFA reikalavimus atitinkančio stadiono, kurį Lietuva galėjo turėti jau seniai, atsiradimas. Infrastruktūros išplėtimas per trumpiausią įmanomą laiką – dvejus ar trejus metus. Vien šiemet Kauno apskrityje įrengtos dvi aikštelės: Garliavoje ir jau beveik baigta Kėdainiuose.
Be to, reikėtų Naujojoje Vilnioje įrengti Lietuvos futbolo treniruočių bazę, kuri taptų Vilniaus miesto klubų namais ir visuomenės poreikiams pritaikytu centru. Tad čia teks ieškoti sąlyčio taškų su Vilniaus miesto savivaldybe. Vieta yra, reikia tik noro ir pastangų.
– Ar dėmesys regionams bus vienas jūsų darbų?
– Mes, trys viceprezidentai, turime sutarti, kas bus atsakingas už apskritis. Atsakingas ir turės imtis darbų. Šią savaitę esame sutarę susitikti ir pasiskirstyti – kas ir už ką bus atsakingas ir kada bus padaryti svarbiausi darbai. Nes kai visi už viską atsakingi, tai rezultatas toks: niekas už nieką neatsakingas.
– Ko labiausiai trūksta LFF, norint pagerinti savo įvaizdį visuomenėje?
– Keisčiausia, kad LFF įvaizdis smuko pastaraisiais metais, kai federacijos valdyme atsirado tam tikrų pragiedrulių. Anksčiau jų nebuvo, nes nebuvo nei atvirumo, nei diskusijų, nei bendrų sprendimų.
– Daugelis naujų viceprezidentų išrinkimą vadinam kosmetine rokiruote, nes buvę viceprezidentai lieka Vykdomajame komitete. Ką atsakytumėte į tokias kalbas?
– Sutikite, kad ne viceprezidentai renka Vykdomojo komiteto narius, o atvirkščiai. Gerai ar blogai – čia kitas klausimas. Vykdomojo komiteto narius renka apskritys bei šakinės asociacijos. Bent dvi iš jų aš, turėdamas galių, prijungčiau prie LFF kaip skyrius, kurie būtų tiesiogiai pavaldūs LFF.
– Seime buvo inicijuota rezoliucija dėl LFF skaidrumo, skatinanti tirti federacijos veiklą, finansus ir net steigti naują organizaciją. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Jei jau Seimas imasi tirti LFF veiklą, tai tada tegu dirba ir su kitų sporto šakų federacijomis. O kalbant apie naują organizaciją – ką duos jos sukūrimas? Ateis laikas, kai vėl visi bus nepatenkinti, tada kursime dar vieną?
Kiek skiria Lietuva futbolui? Juk LFF veikia beveik tik iš UEFA ir FIFA dotacijų. Ir už jas reikalauja labai detalių ataskaitų. Yra programos, kurias reikia įvykdyti. Dalis lėšų eina tik infrastruktūrai. Nėra taip, kad mėtoma į kairę ir dešinę.
Aš labai norėčiau susitikti su tais Seimo nariais, kurie iniciavo rezoliuciją ir padiskutuoti apie jų ir mano turimą informaciją. Patikėkite, aš jiems pasiūlysiu tai padaryti.
Beje, kaip Seimo nariai jie elgiasi teisingai – jie reaguoja į gautą informaciją. Ko ankstesni Seimo nariai net nebandė daryti. Tačiau esu giliai įsitikinęs, kad visas šis burbulas išpūstas be reikalo. Ir sutikite – jei Lietuvos rinktinė žaistų gerai, būtų rezultatas, visi būtų patenkinti.
– Atgimimą išgyvena Lietuvos futbolo rinktinė. Kas, jūsų nuomone, tai lėmė?
– Labai džiaugiuosi, kaip rinktinė pastaruoju metu žaidžia. Tačiau per pastarąjį Vykdomojo komiteto posėdį iškėliau klausimą, kodėl A lygos paskutinio turo lemiamos rungtynės buvo žaidžiamos Lietuvos rinktinės mačo su Baltarusija išvakarėse. Mano galva, vėl nukentėjo Lietuvos futbolas. Nes klubai savo interesą iškėlė aukščiau už rinktinės. Čia klausimas tiek rinktinės treneriui, tiek Vilniaus „Žalgiriui“, tiek Marijampolės „Sūduvai“. Gal pergalės atveju būtume turėję 11 taškų, o ne 8, ir grupėje būtume pirmi, o ne treti. O rinktinės vyrai pasirodė tikrai gerai, tikiuosi, kad šios pergalės duos pasitikėjimo, kad gali žaisti ir laimėti.
– LFF Etikos komisijos rankomis dvejiems metams atsiribojo nuo didžiausio savo kritiko, Vykdomojo komiteto nario Pauliaus Malžinsko. Jam dvejus metus uždrausta dalyvauti LFF valdymo ir kitų LFF organų veikloje. Bijote kritikos ir kitokio požiūrio?
– LFF neatsikratė Pauliumi Malžinsku, jis paprasčiausiai nesilaikė etikos kodekso.
Paulių pažįstu asmeniškai ir prieš keletą metų jis buvo vienas iš tų, kuris mane įtraukė į šį reikalą. Paulius elgėsi taip, kaip jam atrodė teisinga. Niekam ne paslaptis, kad jis norėjo patekti tiek į Vilniaus savivaldybę, tiek į Seimą su viena partijų. Futbolas buvo kaip korta žinomumui. Be to, P.Malžinsko valdoma Sekmadienio futbolo lyga nuomojosi LFF stadioną savo veiklai vykdyti. Bet SFL laikas buvo perduotas vaikų ir jaunimo futbolui vystyti. Manau, tai irgi prisidėjo prie savotiško pykčio.
Per Vykdomojo komiteto posėdžius būdavo daug klausimų, kur mūsų nuomonės sutapdavo. Tačiau ta vieša kritika, kartais visai be pagrindo, buvo susiskaldymo pradžia. Paskui žinote kaip būna – net geri pasiūlymai lieka neišgirsti, nes tiesiog žmonės nusistato prieš. Tikiu, kad Vilniaus regiono futbolo sąjunga išsirinks naują prezidentą, kuris ras bendrą kalbą ir bus išklausytas.
LFF turi būti kaip šeima su savo atsakomybėmis ir, esant problemoms, pirma spręsti jas viduje.
– A lygoje šį sezoną žaidė vos šešios komandos. Ar nereikėtų nuleisti reikalavimų kartelės, kad elitinė lyga būtų gausesnė?
– Geriau šešios nei aštuonios ar dešimt, bet vidury sezono pradingstančios ir sulaukiančios tyrimų dėl nesąžiningo žaidimo. O šiaip yra idėja rengti Baltijos šalių lygą, kurioje žaistų po šešis Lietuvos, Latvijos ir Estijos klubus. Kur tarpusavio kovos lemtų ir vietinių čempionatų rezultatus. Kol kas tai yra tik mintys, kurioms dar turėtų pritarti ir pati UEFA. Kiek tai realu, parodys netolima ateitis.
– Kaip pritraukti jaunimą į futbolą, kai visuomenėje kol kas vyrauja neigiamas požiūris į šią sporto šaką?
– Esu įsitikinęs, kad futbolą žaidžia ne mažiau vaikų nei krepšinį. Neabejoju, kai Lietuvos regionuose atsiras daugiau futbolui skirtos infrastruktūros, sportuojančių vaikų dar padaugės.
Gaila, kad žiniasklaidoje apie futbolą dažniausiai skleidžiama neigiama informacija ir tai turi neigiamą įtaką Lietuvos futbolo populiarumui. Sutikčiau su Deivido Šembero mintimis, kad LFF turėtų daugiau bendrauti su žiniasklaida, dažniau susitikti neformalioje aplinkoje, kad ir prie pusryčių stalo be rašiklių, diktofonų, tiesiog laisvai pasikalbėti, pasidalinti informacija.
Mes turime žvelgti ne į praeitį, o į ateitį. Turime vienytis bendram tikslui, o ne skaldytis ir priekaištauti vieni kitiems.