Iš Aukštaitijos sostinės kilęs vidurio puolėjas savo karjerą pradėjo Panevėžio futbolo akademijoje.
Vėliau sekė etapai „Ekrano“ ir „Panevėžio“ dublerių ekipose.
Būtent Panevėžyje, „Ekrano“ klube rungtyniavo ir talentingo žaidėjo tėvas, buvęs Lietuvos rinktinės saugas Aurimas Kučys.
Sulaukęs 17 metų, jaunuolis patraukė į Švediją, kur pasirašė ilgalaikį kontraktą su „Kalmar“ klubu iš aukščiausios šalies lygos. Lietuvis kurį laiką rungtyniavo šio klubo jaunimo sistemoje ir vėliau buvo skolinamas Oskaršhamno AIK ir Kalmaro IFK „Berga“ ekipoms.
Paragavęs legionieriaus duonos, lietuvis grįžo atgal į gimtinę ir apsivilko Kauno „Žalgirio“ marškinėlius.
Praėjusių metų liepą sudarytas sandoris turėjo galioti daugiau nei
dvejus metus, tačiau Armandas sparnus pakėlė greičiau – vos po vienerių.
Geri pasirodymai „TOPsport A lygos" pirmenybėse ir tarptautinėse varžybose su Lietuvos rinktine pritraukė 2,1 mln. gyventojų turinčios Slovėnijos čempionų „Celje“ dėmesį. Visa tai netrukus pavirto į ant stalo padėtą kontraktą.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su perspektyviuoju šalies futbolo talentu Armandu Kučiu.
– Armandai, iškovojote 5 pergales per 10 sužaistų mačų ir šiuo metu dalinatės 4–6 vietas Slovėnijos pirmenybėse. Kaip vertini tokią sezono pradžią, galbūt visa komanda tikėjotės daugiau? – 15min paklausė Armando Kučio.
– Tikrai tikėjomės, manau, žymiai daugiau. Pradėjome gana slogiai, bet prieš akis yra dar daug rungtynių – nėra viskas taip blogai, kaip gali atrodyti. Norėjome geresnio starto, bet viskas dar įmanoma.
– Trečiadienį debiutuosi pagrindiniame Konferencijų turnyro etape. Ar jauti jaudulį?
– Kažkaip dar to jaudulio nėra, dar negalvoju apie tas rungtynes. Kaip bus varžybų dieną (pokalbis vyko antradienį, – red.) nežinau, gal kažkiek jaudulys ir jausis – vis tiek grupių etapais gali pasidžiaugti ne
kiekvienais metais.
– Pirmasis varžovas – portugalų ekipa Gimarainso „Vitoria“. Kokie akcentai prieš mačą su Portugalijos klubu?
– Kažkiek juos žiūrėjome vakar, dar turėsime pažiūrėti daugiau. Stipri komanda individualiai, bet pamatėme ir silpnąsias jų vietas. Manome, kad tikrai galime žaisti. Aišku, išvykoje bus sunku. Žaidėjai yra stiprūs individualiai, greitai bėga – jei leisime jiems pajusti jų žaidimą, bus tikrai sunku. Tikimės, kad duosime gerą kovą ir pasieksime gerą rezultatą.
– Vėliau jūsų laukia akistatos su Stambulo „Başakşehir“, Sevilijos „Real Betis“, Balstogės „Jagiellonia“, „Pafos“ klubu iš Kipro ir Velso atstovais „The New Saints“. Kaip pats vertini varžovus grupėje, kiek pasisekė su burtais?
– Galėjo pasisekti ir labiau, bet pažaisti su šiomis komandomis bus neįkainojama patirtis. Tik Velso klubas „The New Saints“ yra gal kažkiek silpnesnis, bet visos komandos yra geros, nėra nei vienos, apie kurią galėčiau sakyti, jog prieš ją žaisime kaip favoritai.
Kita vertus, nesame ir kažkokie prasčiokai, kurie negalėtų žaisti su kiekviena komanda. Aišku, bus sunku, bet ir neįkainojama patirtis pamatyti tą lygą ir pačiam įsivertinti, kokiame lygyje esu ir kur dar reikia padirbėti.
– Gana greitai radai savo vietą Slovėnijoje – šiame sezone savo sąskaitoje turi pelnei 4 įvarčius, atrankos varžybose pasižymėti taip pat pavyko. Pats prognozavai tokią greitą savo adaptaciją?
– Tikrai ne. (juokiasi) Dar Lietuvoje pamačiau, kad reikia kažkiek ilgiau adaptuotis vyrų futbole, bet Slovėnijoje pavyko tikrai greitai adaptuotis. Komanda priėmė gerai, nebuvo jokių papildomų darbų. Treneriai iškart pasitikėjo, tad, galbūt, tai ir padėjo.
Smagu, kad įvarčiai įkrenta. Kai jie įkrenta, pačiam lengviau žaisti, labiau pasitiki ir komanda.
– Koks yra slovėnų lygos pajėgumas, ką išskirtum?
– Pagrindinis dalykas yra tempas – žaidėjai greičiau priima sprendimus, tad ir pats turiu prisitaikyti. Rungtynėms visada turi būti 100 proc. pasiruošęs. Susitelkimas turi būti aukščiausiame lygyje, kad galėčiau priimti gerus sprendimus ir padėti komandai laimėti. Labiausiai nuo Lietuvos čempionato viskas skiriasi varžybiniu tempu.
– Lygoje netrūksta ir kitų rungtyniaujančių lietuvių – „Maribor“ rungtyniauja Pijus Širvys, Liublianos „Olimpija“ – Justas Lasickas. Ar su jais palaikai artimesnį ryšį, galbūt pavyksta ir susitikti?
– Palaikome ryšį. Susirašome, jei prieš juos būna rungtynės, pasiklausiu, kaip jie laikosi. Dabar daug mačų, tad nelabai yra laiko susitikti. Tai padaryti pavyksta tik tada, kai susirenkame rinktinės stovykloje.
– Sezonas Lietuvoje tau buvo velniškai geras – štampavai įvarčius A lygoje, rinktinėje taip pat pavyko pasižymėti. Pats tikėjaisi tokių proveržio metų?
– Nepasakyčiau, kad tas sezonas buvo labai įspūdingas. Buvo ir geresnių, ir prastesnių atkarpų. Smagu, kad buvo ta gera atkarpa – norėjosi ir pačiam ją pratęsti. Gerai, kad pavyko išvažiuoti į aukštesnį lygį.
Smagu, kad Kauno klubas suteikė visas sąlygas ir leido man išvažiuoti. Dėkoju jiems. Dabar svarbiausia nesustoti ir tobulėti.
– Į Slovėniją persikėlei pačiame A lygos sezono įkarštyje. Nebuvo kiek apmaudu, jog aplinkybėms susiklosčius, Kauno komandą teko palikti ne tarpsezoniu?
– Kažkiek apmaudu. Galvojau pabaigti sezoną, bet sulaukus tokių metų tuo pačiu norisi ir pasinaudoti galimybe išvažiuoti ir tobulėti aukštesniame lygyje.
Niekada nežinai, gal po pusės metų tokios galimybės nebebus. Jeigu yra toks šansas – reikia jį pasiimti. Smagu, kad pavyko išvažiuoti.
– Kada įvyko pirmasis kontaktas su „Celje“ klubu, kiek truko derybos?
– Viskas įvyko labai greitai, per 2–3 savaites. Pats daug nežinojau, agentas labai gerai padarė visus darbus – man beliko pasakyti „taip“ ir viskas.
– Kokia atmosfera yra komandoje, su kuo pavyko užmegzti šilčiausią ryšį?
– Komanda yra tikrai gera. Kiekvieną dieną pasikalbu su vis kitu komandos draugu, per treniruotes gaunu patarimų.
Dažniausiai bendrauju su užsieniečiais. Visi labai draugiški, tad vieno komandos draugo neišskirčiau.
– Celje – nedidelis miestas, kuriame, spėju, veiklos daug nėra. Kaip leidi laisvą laiką, kokia tavo kasdienybė?
– Dažniausiai grįžęs po treniruočių pamiegu, vėliau laiką skiriu sau. Kai atvažiuoja draugė, laiką leidžiu su ja – išeiname pasivaikščioti, kartu leidžiame vakarus. Veiklos tikrai nėra daug. Tai yra toks futbolo, sportininko miestas.
Jei turiu daugiau laisvesnio laiko, su draugais pažaidžiu kompiuterinius žaidimus.
– Ar išėjęs į miestą esi atpažįstamas komandos palaikytojų?
– Vis dažniau atpažįsta. Smagu, bet į tai per daug dėmesio neatkreipiu.
– Iki Liublianos – mažiau nei valanda kelio automobiliu. Gal teko apsilankyti ten?
– Tik tada, kai buvo rungtynės, o šiaip, kai neturiu automobilio, nelabai kur pavyksta ir nuvažiuoti. Visas dienas leidžiu čia, Celjėje. Nuobodus tas sportininko gyvenimas, bet reikia dabar pakentėti, o paskui atskaičiuoti dividendus iš to, ką per tuos metus nudirbau.
– Kaip apibūdintum atmosferą stadione, ar „Celje“ klubo sirgaliai moka sukurti šventę tribūnose?
– Teko pasižiūrėti Liublianos ir Mariboro derbį, tai abiejų komandų fanų yra daugiau. Pas mus irgi jų yra, bet ne per daugiausiai. Kai yra svarbios rungtynės, jie tikrai sukuria gerą atmosferą, žaisti yra smagu.
– Pirmą kartą legionieriaus duonos ragavai Švedijoje. Kaip palygintum etapus ten ir dabar čia, Slovėnijoje?
– Manyčiau, labai skirtingi. Į akademiją nuvažiavau dar jaunas, neturėjau patirties vyrų futbole, buvo sunkus adaptacinis laikotarpis, kai teko pereiti iš jaunimo į vyrų futbolą. Tikrai reikėjo daug praeiti. Gerai, kad tėvai buvo šalia – tai kažkiek padėjo, bet vis tiek buvo sunku.
Kita šalis, kita kalba – nebuvo lengva. Dabar jau esu patyręs to vyrų futbolo tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje. Aišku, etapas Lietuvoje
prisidėjo daugiausiai. Pamačiau, ko reikia, kad gerai sektųsi vyrų futbole, tad adaptacinis laikotarpis čia neužtruko.
Žaidimas Lietuvoje daug prisidėjo, jog dabar čia, Slovėnijoje, būtų
lengviau ir galėčiau būti geriausia savo versija.
– Ar stebi „Kauno Žalgirio“ rungtynes?
– Taip, pasižiūriu. Po treniruočių yra gan daug laisvo laiko, tad kai tik yra galimybė, pažiūriu, stebėjau ir taurės varžybas. Bent vieną mačą per savaitgalį tikrai pažiūriu, „Kauno Žalgirį" iki šiol seku.
– Nenustebino Gargždų „Bangos“ triumfas taurės varžybų finale?
– Šiek tiek nustebino, bet matau kaip jie žaidžia ir šiais metais demonstruoja gerą žaidimą. Tikėjausi „Kauno Žalgirio“ triumfo. Gaila, bet nieko nepadarysi. „Banga“ šiais metais, turbūt, buvo vertesnė taurės.
– Kaip vertini Lietuvos rinktinės pirmuosius du mačus Tautų lygoje?
– Gaila, kad nepavyko iškovoti nei vieno taško, bet vertinant žaidimą, buvo tikrai neblogos rungtynės. Aišku, visi žiūri į tai, kiek taškų turi – mūsų sąskaitoje jų yra 0.
– Ką iš tų dviejų pralaimėjimų pavyko išsinešti?
– Kovotojo mentalitetą. Nepaisant varžovų, nepaisant to, jog jie yra geresni ir rungtyniauja geresniuose klubuose, mes gebame su jais žaisti.
Smagu, kad išaugo kiekvieno žaidėjo pasitikėjimas. Prieš rumunus beveik visus du kėlinius žaidėme kaip lygus su lygiu, tad, manau, pakilo kiekvieno žaidėjo savivertė. Artėja du mačai namuose. Tikiuosi, jog susirinks žiūrovai, bus gera atmosfera ir jiems pavyks padovanoti daugiau taškų nei per praėjusias dvejas rungtynes.
– Prieš Rumuniją dar praėjusį mėnesį rungtyniavote, tačiau Kosovo sutikti dar neteko. Ką galėtum pasakyti apie šią rinktinę, kurioje rimtų pavardžių taip pat netrūksta?
– Kosovo rinktinė yra tikrai labai rimta. Dar nėra tekę jų matyti, neįsivaizduoju, kas tai per komanda, bet pagal pavardes ji niekuo neatsilieka nuo rumunų. Mums lengvų varžovų nėra – teks kautis 120 proc., kad pasiektume teigiamą rezultatą.
