Laukia (ne)sausakimšas stadionas
Komandiruočių metu važiuodamas iš oro uosto į viešbutį taksi ar „Uber“ vairuotojams mėgstu užduoti keletą klausimų apie gyvenimą viename ar kitame mieste ir futbolo situaciją jame. Su ne pirmos jaunystės „Volkswagen Passat“ mane vežęs Romanas – ne išimtis.
Futbolu jis nesidomi, tad ir pokalbis, panašu, kad bus skurdokas, tačiau bendravime lūžis įvyksta tuomet, kai jau pats pavežėjas užklausia, iš kur esu ir kokie vėjai čia mane atpūtė. Išgirdęs Lietuvos pavadinimą, Romanas tampa gerokai guvesnis.
„Dar prieš keletą mėnesių ir aš dirbau Lietuvoje, verčiamės automobilių pardavimu, tad Kauno „Regitra“ – tarsi antrieji mano namai“, – juokiasi penktą dešimtį jau perkopęs vairuotojas.
Visgi man įdomiausi futbolo reikalai, o apie istorinio vietos klubo „Metalist“ situaciją jis gali tik klausiančiai pasukioti rankas. „Tai yra, tai nėra – kažkas ten vyksta, bet negaliu pasakyti, kam šiuo metu priklauso komanda ir kur ji žaidžia“, – atviras ukrainietis.
Apie penktadienio rungtynes jis irgi nieko nežinojo, bet buvo girdėjęs, kad gausus jo tautiečių būrys užpildė LFF stadiono tribūnas, kai šios komandos prieš mėnesį susitiko pirmą kartą Vilniuje.
Stiprų palaikymą ukrainiečiai turės ir penktadienį. 40 tūkst. talpinantis „Metalist“ stadionas bus beveik užpildytas. Anot Ukrainos futbolo federacijos atstovų, rungtynių išvakarėse buvo parduota apie 38 tūkst. bilietų.
Bilietų kaina į šias rungtynes svyravo nuo 50 iki 500 grivinų (1,85–18,5 eurų). Tiesa, dalis sirgalių „Metalist“ stadiono gali ir nepasiekti. To priežastis – Ukrainos futbolo federacijos pasirinkta kainodara.
Po trijų dienų ukrainiečiai Kijeve žais „Euro 2020“ atrankos mačą su grupės favoritais portugalais, tad pirmiausia buvo išparduoti dvigubi bilietai į abejas rungtynes, taip norint užpildyti ir „Metalist“ stadioną dvikovoje su B grupės autsaidere Lietuva.
Kiek bus tuščių vietų stadione, pamatysime, tačiau užsidirbti iš šių dviejų spalio mačų Ukrainos futbolo federacijai pavyko.
Futbolo miestas be komandos
Charkivas – antras pagal dydį Ukrainos miestas, išsidėstęs rytinėje šalies dalyje, šalia Charkivo, Lopanės ir Udos upių. Vos kelių pravažiuotų kilometrų plačiomis miesto gatvėmis užtenka suprasti, kad tai – niūrus pramonės ir transporto centras, tarsi tarpinė stotelė tarp Donecko baseino anglies šachtų ir geležies turtingo Krivoj Rogo.
Jame gyvena apie pusantro milijono žmonių, tačiau vairuotojo Romano įsitikinimu, skaičius dabar gerokai mažesnis dėl didžiulės emigracijos.
Futbolas šio milžiniško potencialo miesto gyvenime taip pat visuomet vaidino svarbų vaidmenį. Vietos „Metalist“ klubas daugelį metų buvo vadinamas trečiąja futbolo jėga po Ukrainos futbolo milžinų Donecko „Šachtar“ ir Kijevo „Dinamo“ bei su Dnepropetrovsko „Dnipro“ kovėsi dėl bronzos.
Charkivo komanda nuolat dalyvavo Senojo žemyno taurių varžybose, o 2012-aisiais pasiekė Europos lygos ketvirtfinalį. „Metalist“ buvo viena populiariausių šalies komandų (nusileido tik „Dinamo“), o Charkivas – vienas svarbiausių Ukrainos futbolo miestų. Naujai „Euro 2012“ čempionatui restauruotas „Metalist“ stadionas klubui davė dar vieną stiprų impulsą, tačiau visa ši istorija vos per keletą metų dramatiškai baigėsi.
|
Verslininkų žaidimai
Charkivo futbolo griūtis prasidėjo 2012-ųjų žiemą. Būtent tada mieste gerbiamas oligarchas Oleksandras Jaroslavskis pardavė reprezentacinę miesto komandą iki tol nežinomam 27-erių metų verslininkui Serhijui Kurčenkai.
Tokios permainos smarkiai nustebino daugelį, nes „UkrSibbank“ bendraturtis ir Ukrainos turtingiausių žmonių dešimtukui pagal „Forbes“ priklausęs O.Jaroslavskis buvo didelis „Metalist“ gerbėjas. Jis klubą įsigijo 2004-aisiais ir nuo to laiko atmetė ne vieną pasiūlymą.
Turtuolis negailėjo investicijų, dažnai lankydavosi savo komandos rungtynėse ir už tai užsitarnavo vietos futbolo gerbėjų simpatijas. Jis aktyviai dalyvavo „Metalist“ stadiono atnaujinimo darbuose ir toliau rinko futbolo bendruomenės kreditus bei vis dažniau buvo pastebimas draugijose su tokiais futbolo pasaulyje žinomais veikėjais kaip dabartinis rinktinės treneris Andrijus Ševčenka ar Londono „Chelsea“ savininkas Romanas Abramovičius.
Augant populiarumui, augo ir vietos žiniasklaidos dėmesys. O.Jaroslavskio žmona Marina netgi buvo įsitaisiusi Ukrainos oligarchų gražiausių žmonų dešimtuko pirmoje pozicijoje.
Tačiau netikėtai O.Jaroslavskis iš futbolo nusprendė pasitraukti, o po mįslingo sandėrio pareiškė, jog jam „buvo pateiktas pasiūlymas, kurio jis negalėjo atsisakyti“.
Nors verslininkas nedetalizavo, ką turėjo omenyje, Ukrainos žiniasklaida iš karto pradėjo spėlioti, kad toks ėjimas gali būti susijęs su nuosavybės teisėmis į „Metalist“ stadioną bei valdžios bandymu „paspausti“ nepatogų milijonierių ir pašalinti jį iš viešosios erdvės.
Visi puikiai suprato, kad S.Kurčenka Charkive – tik butaforinis vadovas, už kurio stovi su tuometiniu Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi susijusi aplinka.
Nepaisant jauno amžiaus, jis buvo paskirtas dujų milžinės „Gaz Ukraina“ vienu vadovų. Netrukus ši kompanija buvo pervadinta į „Vetek“, tačiau vietos futbolo gerbėjams klubų savininkų pasikeitimas, bent iš pat pradžių, nieko blogo nežadėjo. Juo labiau kad naujasis klubo prezidentas, vos tik perėmęs vairą, pradėjo svaičiotis skambiais pareiškimais.
„Nenoriu žiūrėti į „Šachtar“ ir „Dinamo“ nugaras, nenoriu kiekvienais metais kovoti dėl bronzos ir džiaugtis trečiąja vieta. Noriu, kad mūsų stadione skambėtų Čempionų lygos himnas. Mūsų tikslas – per trejus metus laimėti Ukrainos čempionatą, o per penkmetį atvežti į miestą ir Europos turnyrų trofėjų“, – žadėjo S.Kurčenka.
Revoliucijos auka
Tačiau Ukrainos futbole, panašiai kaip ir Lietuvoje, aukščiausią tašką ir prarają skiria labai plona linija. 2014-ųjų Maidano revoliucija pasiglemžė ne tik tūkstančius ukrainiečių gyvybių, ji sunaikino ir „Metalist“.
Būtent tuomet S.Kurčenkai naujoji valdžia ir Vakarai pradėjo taikyti sankcijas, jo sąskaitos buvo įšaldytos, tad verslininkas skubiai susirinko daiktus ir, kaip ir V.Janukovyčius, paliko šalį bei spėjama, kad šiuo metu slapstosi Maskvoje arba Baltarusijoje.
Štai čia ir prasidėjo „Metalist“ žlugimas. Klubas faktiškai liko S.Kurčenkos rankose, tačiau prieštaringos reputacijos verslininkas juo visiškai nesirūpino. Skolų futbolininkams kamuolys pradėjo riedėti milžinišku greičiu, sezoną klubas buvo priverstas baigti su jaunimo komandos žaidėjais.
„Buvome palikti likimo valiai, atlyginimų negavome apie pusę metų, tad turėjome palikti savo namus ir su šeimomis glaustis klubo bazėje. Tačiau ir ji atrodė apgailėtinai. Kartais dingdavo elektra, buvo atjungtas vanduo, tad baseine jis nebuvo keičiamas keletą savaičių. O kai atėjo šalta žiema, situacija tapo išvis nepavydėtina“, – futbolo laidoje „Didysis futbolas“ yra pasakojęs buvęs „Metalist“ saugas Oleksandras Noyokas.
Visą šią istoriją vainikavo didžiulis sutartų rungtynių skandalas balandį, po kurio iš komandos buvo atimta 2016–2017 metų sezono „Premier“ lygos licencija.
„Metalist“ dar bandė kreiptis į arbitražo teismą, tačiau jame pralaimėjo. Tuomet Charkivui liko du scenarijai – „Perša Liga“ (antrasis divizionas) arba išnykimas. Kadangi klubo kasoje švilpavo vėjai, antrasis pagal dydį šalies miestas dramatiškai pasirinko mirtį.
Oligarchų sostų karai
Futbolas ir politika Ukrainoje visuomet buvo labai glaudžiai susiję. Nemažai vietos žurnalistų juokiasi, kad Ukrainos „Premier“ lyga daugelį metų priminė kultinį serialą „Sostų karai“, kuriuose kaunasi skirtingam šalies politikos elitui priklausantys klubai. Juokaujama, kad save gerbiančiam Ukrainos milijonieriui pirmiausia buvo svarbu turėti televiziją bei futbolo komandą, su kurios šaliku jis galėtų puikuotis prieš tūkstantinę minią.
Ir kai šalis pradėjo griūti, griuvo ir klubinis futbolas. O ypač tai atsiliepė rytinėje šalies dalyje – Dnipropetrovske (nuo 2016-ųjų Dnipre), Charkive, Donecke ir Krymo pusiasalyje.
Po Krymo aneksijos Simferopolio „Tavrija“ ir „Sevastopol“ įsijungė į Rusijos futbolo sistemą. 2015-aisiais Europos lygos finale žaidęs „Dnipro“ klubas mirčiai į akis pradėjo žvelgti jau po metų, kai Ukrainos oligarchas Ihoris Kolomoiskis nusprendė neberemti komandos. Šiemet klubas buvo likviduotas.
Dar anksčiau iš Ukrainos futbolo žemėlapio išnyko taip pat su I.Kolomoiskiu sieti Kijevo „Arsenal“ ir Lucko „Volyn“ klubai.
„Premier“ lyga nuo 16 komandų susitraukė vos iki 12 klubų. Ir nors lygos prezidento pareigas einantis šveicarų teisininkas Thomasas Grimmas neslepia ambicijų artimiausiu metu vėl sugrįžti prie 16 ekipų modelio, daugelis Ukrainos futbolo fanų funkcionierių vertina labai skeptiškai.
„Jis gauna apie 20 tūkst. eurų mėnesinį atlyginimą, bet atvyksta į Ukrainą kelioms dienoms tik kas porą savaičių ar dar rečiau“, – pasakojo vietos žurnalistai.
Krizė stipriai supurtė ir milžiną Donecko „Šachtar“, tačiau už Ukrainos teritorinį vientisumą pasisakęs jo savininkas Rinatas Achmetovas politikos labirintuose išlaviruoti sugebėjo ir komandą išsaugojo.
Priglaudė Čempionų lygą
Šis „Šachtar“ savininko veiksmas atvėrė naujas galimybes ir Charkivui. 2014-aisiais Donecko klubas buvo priverstas palikti karine baze virtusį gražuolį savo stadioną ir namų rungtynes žaidė Lvove – per tūkstantį kilometrų esančiame Vakarų Ukrainos mieste.
Visgi antraisiais namais „kurmiams“ Lvovas netapo. Dvikovose su aršiausiu oponentu „Dinamo“ „benamiai“ iš Donecko neturėjo gausaus palaikymo ir žaisdavo tarsi svečiuose, tad R.Achmetovas pradėjo dairytis naujų medžioklės plotų.
Ir jie buvo nesunkiai atrasti Charkive, kuris ne tik yra gerokai arčiau Donecko, bet ir yra kur kas geografiškai, kultūriškai bei lingvistiškai artimesnis Donbaso regionui.
Sprendimas visiškai pasiteisino. Mieste, kuris liko be tikrosios savo komandos, „Šachtar“ greitai rado savo žiūrovą. Neretai „Šachtar“ mačai sutraukia apie 40 tūkst. žiūrovų, klubas pagal lankomumą yra vienas „Premier“ lygos lyderių, čia veikia ir oficiali jo atributikos parduotuvė.
Net rungtynių su Lietuva išvakarėse stadiono teritorijoje buvo apstu plakatų, anonsuojančių spalio 22-ąją čia vyksiantį Čempionų lygos mačą, kuriame „kurmiai“ priims Zagrebo „Dinamo“.
„Nežinau, kaip kitiems, bet man dabar net geriau. „Šachtar“ žaidžia Čempionų lygoje, tad jei noriu, galiu stebėti aukščiausio lygio futbolą, o ne akistatas su Ukrainos futbolo vidutiniokais kaip anksčiau. Nors, kaip minėjau, futbole lankausi retai“, – savo poziciją 15min žurnalistui viešnagės metu dėstė tas pats „Uber“ vairuotojas.
Visgi taip mąsto ne visi. Vietos kolegų pasakojimu, aršiausi „Metalist“ sirgaliai prorusiškojo „Šachtar“ futbolininkus socialiniuose tinkluose vadina „prostitutėmis su bucais“, o rungtynių metu neretai užtraukiama skanduotė „Metalist! Metalist!“, taip aiškiai pabrėžiant, kad Charkivas buvo, yra ir bus tik vienos tikros komandos namai.
Gelbėtojas žvelgia iš šalies
Visgi „Šachtar“ nėra vienintelis „Metalist“ stadiono šeimininkas. Vietos klubas taip pat bando keltis. Prieš trejus metus, susijungus dviem vietos mėgėjų komandoms, gimė „Metalist 1925“.
Akademijos jaunų futbolininkų pagrindu sudarytą komandą treniruoti sutiko paskutiniai senojo „Metalist“ treneriai Aleksandras Prizetka ir Aleksandras Gorianonas, o klubo generaliniu direktoriumi tapo buvęs šios komandos žaidėjas Vladimiras Linke.
Entuziastai neslėpė, jog jų tikslas grąžinti Charkivą į „Premier“ lygą, bet savo žygį pradėjo nuo pačio žemiausio laiptelio – Ukrainos mėgėjų čempionato.
Visgi futbolo mieste vaisių nokinti ilgai nereikėjo. 2017-aisiais iškovotas sidabras ketvirtajame divizione, po metų – bronza trečiajame ir tik praėjusį sezoną „Metalist 1925“ nepavyko šoktelėti pakopa aukštyn, nes antrajame ešelone finišuota ketvirtoje pozicijoje.
Tačiau savojo tikslo link Charkivo klubas užtikrintai žygiuoja šį sezoną ir po dvylikos turų užima antrąją vietą, vos tašku nusileisdamas Kijevo „Obolon“.
Taigi jau kitą sezoną „Metalist“ vardas greičiausiai vėl skambės „Premier“ lygoje, nors komandos lankomumas (5,5 tūkst.) net šiai žaidžiant trečiajame mėgėjų divizione nusileisdavo tik trims šalies komandoms („Dinamo“, „Šachtar“ ir Odesos „Čornomorec“).
O kartu su klubo sugrįžimu į elitą iš naujo pakurstomos ir kalbos apie turtingus berniukus. Nors klubo naujieji savininkai teigia įrodysiantys, kad Ukrainos futbole galima išgyventi ir be oligarchų pinigų, kalbos apie tai, kad O.Jaroslavskis gali sugrįžti į Charkivo futbolą netyla nuo pat tos akimirkos, kai S.Kurčenka pabėgo iš šalies.
Nemažai vietos aistruolių yra įsitikinę, kad su O.Jaroslavskio pinigais klubas vėl galėtų taikyti į prizininkų trejetą ir Europos taurių pozicijas, tačiau pats verslininkas kol kas apie sugrįžimą kalba atsargiai.
„Aš save įsivaizduoju tik senajame tikrajame „Metalist“, o kam jis šiuo metu priklauso ir kokios liko skolos, niekas nežino. Naujasis klubas? Aš sveikinu jų įkūrėjų iniciatyvą ir jiems dirbti netrukdysiu, tačiau save įsivaizduoju tik tame senajame klube. Tai buvo mano pirmoji meilė, leiskite man su ja ir likti“, – vaizdingai vietos žiniasklaidai kalbėjo O.Jaroslavskis.
