Emilijos Redžas – nedidelis Klaipėdos dydžio miestas, esantis maždaug už valandos kelio greituoju traukiniu į pietus nuo Milano. Kartu su Parma Bolonija ir Modena jis sudaro vadinamąjį „Maisto slėnį“ ir garsėja moliūgų tortellini bei „Parmigiano Reggiano“ sūriais. Čia 1797 metais pirmą kartą iškelta Italijos trispalvė, o jos sukūrimas įamžintas senamiesčio centre esančiame muziejuje.
Ši istorinė akimirka įprasminta ir pagrindiniame miesto stadione, kurį vietiniai gyventojai vadina „Stadio Città del Tricolore“ – Trispalvės miesto stadionu.
Emilijos Redžo gyventojai didžiuojasi 2013-aisiais atidaryta greitųjų traukinių stotimi, kurią suprojektavo žymus ispanų architektas Santiago Calatrava. Netoli jos yra įsikūrusi „Max Mara“ mados namų būstinė.
Vietiniai yra išsilavinę, o regionas visame pasaulyje yra garsus pažangia „Reggio Emilia“ ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo filosofija, kurios pagrindinė idėja yra leisti vaikui pačiam tyrinėti ir atrasti, o ne suteikti jam atsakymus.
Romanijos gyventojai yra gana pasiturintys, bet to jie nėra linkę demonstruoti. To priežasčių galima būtų ieškoti istorijoje – miestas dešimtmečiais išsiskyrė stipriomis komunizmo idėjomis ir kolektyvine dvasia.
Krautuvėlės gana kuklios, o kai kuriose jų 15min pavyko rasti netgi lietuviškų maisto produktų - "Bočių", "Šiemos" ir "Danės" duonos bei sorbetinių ledų.
„Futbolas šiame mieste taip pat turi labai gilias tradicijas, tačiau pastaruoju metu yra praradęs savo identitetą“, – aiškina kuklios kavinukės prie senosios traukinių stoties barmenas Silvio.
Vietos krepšinio klubas pastarąjį dešimtmetį buvo viena įdomiausių komandų. Mažųjų duonos lazdelių (grisinių) gamintojas „Grissin Bon“ šią ekipą pavertė vieną veržliausių šalyje, o su Rimantu Kaukėnu ir Darjušu Lavrinovičiumi klubas sugebėjo iškovoti šalies supertaurę (2015) bei du sykius paeiliui tapti Italijos vicečempionu (2015, 2016). Lietuvį savo gretose Emilijos Redžo ekipa turi ir dabar, bet Osvaldo Olisevičiaus atstovaujama komanda tėra Italijos krepšinio vidutiniokė.
„Nepaisant to, kad krepšininkų pasiekimai pastaraisiais metais tikrai buvo neblogi, miestiečių galvose vis tiek dominuoja futbolas. Italija – futbolo šalis“, – nukerta Silvio, rodydamas į ant sienos kabantį plakatą, kuriame įamžintas italų triumfas šių metų Europos čempionate.
Emilijos Redžo ir futbolo sąjunga – skausminga.
Ilgus metus „Reggiana“ klubas blaškėsi tarp žemesnių Italijos divizionų, kol galiausiai 1993-iaisiais įvyko lūžis – komanda iškovojo istorinį kelialapį į „Serie A“. Bet džiugias nuotaikas tuoj pat keitė atskriejusi nerami žinia – miesto centre esantis „Stadio Mirabello“ nebuvo tinkamas aukščiausio lygio futbolui.
Sukantis iš keblios situacijos, rastas unikalus spendimas – stadioną finansuoti ir statyti ėmėsi klubo sirgaliai. Daugiau nei tūkstantis „Reggiana“ gerbėjų įsigijo abonementus dešimčiai metų ir stadiono, kuriam reikėjo surinkti 11 mln. eurų, statybos pajudėjo. Vėliau parduotos teisės į pavadinimą, paimtas kreditas iš banko, suplanuotas papildomas žemės plotas prekybos centro statybai. „Reggiana“ artėjo link to, jog pirmoji šalyje turės stadioną, kuris bus pastatytas be viešojo sektoriaus finansavimo.
Vietos gyventojai turėjo kuo didžiuotis.
Italijos klubinis futbolas tuo metu išgyveno pakilimą. Ryškiausios pasaulio futbolo žvaigždės mielai traukė į Apeninus, o keletą tokių suviliojo ir Emilijos Redžas.
Granatinius marškinėlius užsivilko Brazilijos rinktinės vartininkas Claudio Taffarelas, portugalas Paulo Futre, švedas Johnny Ekstromas. Visgi pastarųjų dviejų žaidėjų traumos stipriai sumaišė „Reggiana“ kortas. Didžiausi pinigų srautai ir toliau buvo nukreipti į stadiono statybas, tad stiprinti komandą nebuvo iš ko.
Po dviejų sezonų klubas iškrito iš „Serie A“, bet tuo metu komandą treniravęs Carlo Ancelotti jau po metų vėl Emilijos Redžą grąžino į elitą. Visgi atlaikyti didžiulės konkurencijos naujokas neįstengė ir po sezono sugrįžo į antrąjį divizioną. Tačiau ir tai buvo ne viskas. „Reggiana“ smuko toliau ir netrukus jau žaidė regioninėje „Serie C“, o 2005-aisiais dėl vėluojančio prekybos centro statybų klubas neteko planuotų pajamų ir išvis atsidūrė ant išnykimo slenksčio. „Reggiana“ bankrutavo ir nors vos ne iš karto buvo atkurtas kitu pavadinimu „Reggiana 1919“, stadiono nuosavybės teisės atiteko Emilijos Redžo tribunolui.
Stadionas atsidūrė ant aukciono stalo. Nors naujasis klubas pradėjo savo kelią nuo mėgėjiškos „Serie D“, sirgalių bazė vis dar buvo didelė ir stipri. Fanai nusprendė dalyvauti aukcione ir surinko pakankamai pinigų, kad galėtų sumokėti numatytą kainą, tačiau paskutinę akimirką jų pasiūlymą netikėtai permušė 3,6 mln. eurų pasiūlęs statybų magnatas Giorgio Squinzi.
Jo valdomas „Sassuolo“ buvo tik ką iškopęs į aukščiausiąją lygą, tad klubui reikėjo namų arenos. Įvykus sandoriui, „Reggiana“ tapo nuomininku stadione, kurį savo rankomis statė jo sirgaliai. Vietos futbolo bendruomenė nurijo ypač karčią piliulę ir ši žaizda kraujuoja iki šiol.
Kiekvienas benamis laukia stebuklo. „Reggiana 1919“ nebuvo išimtis. Barmeno Silvio pasakojimu, miesto krepšininkų pergalės galbūt miestiečių būtų įvertintos ir labiau, jei ne panašiu metu šurmulį mieste pradėjusi kelti beisbolo legenda Mike‘as Piazza. Beisbolo šlovės muziejui priklausantis amerikietis, baigęs karjerą, Italijoje dirbo treneriu ir tapo aistringu futbolo sirgaliumi.
Mike‘o seneliai iš motinos pusės buvo kilę iš Sicilijos, tad „New York Mets“ ir „Los Angeles Dodgers“ legendos sugrįžimas į protėvių žemę atrodė, jog buvo užrašytas žvaigždėse. Norėdamas pasinaudoti sėkmingai verslą Pensivalnijoje įsukusio tėvo Vince‘o patirtimi, M.Piazza sugalvojo savo beisbole uždirbtus milijonus investuoti į futbolą.
Iš pradžių M.Piazza žvalgėsi į Angliją ir Liverpulio „Everton“, vėliau analizavo žemesniame divizione žaidusius „Reading“ ir „Leeds United“, dar vėliau domėjosi vienu Meksikos klubu, kol galiausiai pasirinko Apeninus.
Pirmiausia veržlų amerikietį domino tame pačiame Emilijos-Romanijos regione esantis „Parma“ klubas, kuris po pagrindinio rėmėjo „Parlamat“ žlugimo blaškėsi nežinomybėje ir svajojo apie sugrįžimą į „Serie A“. Visgi atlikus finansinę analizę paaiškėjo, kad skolos yra kur kas didesnės, nei deklaruota, tad M.Piazza žvilgsnis nukrypo į už 30 km esantį Emilijos Redžą.
„Serie C“ tuo metu žaidusi „Reggiana“ naujajam investuotojui kainavo 3 mln. eurų. Naujasis savininkas iškilmingos ceremonijos metu buvo pristatytas pagrindinėje miesto aikštėje, o galutinai sirgalius papirko prabilęs italų kalba, kurią išmoko dar vaikystėje.
M.Piazza pareiškė, kad asmeninių ryšių JAV ir Italijoje dėka klubą pavers pasauliniu vardu, o pažadas išspręsti „pavogto“ stadiono klausimą „Reggiana“ sirgalius pakėlė į ekstazę.
Visgi šiuolaikinis futbolas žaibiškai tampa ne milijonierių, o milijardierių žaidimu. M.Piazza į Italiją atsivežė komandą, su kuria dirbo už Atlanto ir kurį laiką tikėjo, kad įsigijo „miegantį milžiną“ pačioje rafinuočiausioje Italijos dalyje.
Jau pirmajame savo susirinkime su klubo darbuotojais, naujasis savininkas paprašė išeiti tų, kurie netikėjo, jog per penkerius artimiausius metus „Reggiana“ grįš į „Serie A“. Visgi amerikietis nesuprato, kad atleisti ilgametį darbuotoją Italijoje yra kur kas sunkiau nei JAV. Maža to, atlyginimai buvo gerokai didesni nei likusiuose trečiojo diviziono klubuose ir netgi lenkė kai kuriuos „Serie B“ klubus.
„Reggiana“, prieš M.Piazzai įsigyjant klubą, „Serie C“ užėmė septintą vietą ir jos veiklos pajamos siekė 500 tūkst. eurų. Po pirmųjų naujo savininko metų klubas buvo penktas, bet ši pozicija beisbolo legendai kainavo virš 6 mln.
Pamatęs šiuos skaičiuos, Mike‘as pradėjo administracijos „valymą“ ir atleido klubui vadovavusį savo partnerį italą, kurį pažinojo dar iš Majamio. Bet pokyčiai stebino dar labiau.
Klubo vadovavimas buvo perleistas žmonai Aliciai. Alicia Rickter Piazza ankstyvoje jaunystėje pradėjo dirbti modeliu ir nusifilmavo trijose „Playboy“ juostose. Bene labiausiai moteris išgarsėjo populiariame seriale „Gelbėtojai“ suvaidinusi Carrie Sharp. Majamyje ji įgijo psichologijos magistro laipsnį ir mėgdavo prisistatyti kaip gyvenimo būdo žurnalistė, nors niekada šio darbo nedirbo. Daugiau nei dešimtmetį ji save laikė trijų vaikų mama ir staiga tapo Italijos futbolo klubo viceprezidente.
Moteris niekada neslėpė, kad futbolas jos nedomina, bet užtat mielai dalijo interviu vietiniams laikraščiams ir žurnalams. Išlaidų mažinimas tapo A.Piazzos darbo prioritetu, o tai patogiai gyvenusiems klubo darbuotojams ir futbolininkams ypač nepatiko. Visgi, kai moteris nusprendė, kad klubo autobusas, taupydamas degalus, neišvežios jaunimo komandos žaidėjų po namus, o futbolininkai patys turės skalbti savo uniformas, pūlinys pratrūko.
Pasirinkdami Emilijos Redžą amerikiečiai suprato ir dar vieną strateginę savo klaidą – neįvertino, kad konkurencija regione yra milžiniška. Statybinių medžiagų pramonės gigantas G.Squinzi su savuoju „Sassuolo“ skambiai debiutavo „Serie A“, o kita kaimynė „Parma“ taip pat rodė vis didesnes ambicijas susigrąžinti prarastą šlovę.
Atmosfera Emilijos Redže toliau kaito, kai M.Piazza apkaltino „Sassuolo“ savininką lupikavimu. Anot jo, mokesčiai, kuriuos „Reggiana 1919“ moka už stadiono nuomą, yra neadekvatūs ir per jo vadovavimo laikotarpį išaugo dvigubai.
Nepaisant viso šio chaoso, „Reggiana 1919“ sėkmingai išlaviravo painioje „Serie C“ atkrintamųjų sistemoje ir iškovojo teisę kautis dėl vietos į aukštesnį divizioną. Kelialapio savininkas sprendėsi akistatoje su „Siena“ ir šis mačas baigėsi didžiuliu skandalu. Šeštą pridėto laiko minutę „Siena“ žaidėjas pastūmė vieną „Reggiana“ gynėjų, šis krito ir gulėdamas kamuolį prilietė ranka. Visgi teisėjas priėmė keistą sprendimą ir paskyrė į granatinių vartus baudinį. „Siena“ įmušė, į aikštę įbėgo ultradešinieji „Reggiana 1919” ekipos fanai, o kartu su jais ir miesto meras Luca Vecci.
Šis skaudus pralaimėjimas žymi griūties pradžią. Dėl neteisybės ant Italijos futbolo federacijos įsiutęs M.Piazza pareiškė, kad nemato prasmės investuoti į komandą. Atėjo laikas registruoti komandą ateinančiam sezonui ir sumokėti registracijos mokestį, bet verslininkas tiesiog dingo ir tapo nepasiekiamas. Dienos bėgo, o situacija nesikeitė. Galiausiai klubas buvo išmestas iš „Serie C“... O tada žibalo į ugnį netikėtai įpylė Alicia, įdėjusi instagrame atostogaujančios šeimos nuotrauką su prierašu „laikas atsisveikinti“.
2018-ųjų liepą mieste įkurtas naujas klubas „Reggio Audace“. Tokio pavadinimo komanda mieste egzistavo 1910-aisiais ir joje žaidė būsimas „Reggiana“ įkūrėjas Severino Taddei. Vietos verslininkų remiamas klubas pradėjo savo kelią nuo žemiausio Italijos klubinės pakopos laiptelio „Serie D“ ir 2019–2020 metų sezoną galiausiai pasiekė tai, ko M.Piazzai nepavyko – iškopė į „Serie B“.
Visgi ten komanda neužsibuvo ir šiemet vėl žaidžia trečiajame divizione. Pernai klubui grąžintas „Reggiana 1919“ pavadinimas, bet ir toliau jis tūno ryškiausiomis spalvomis pastaraisiais metais regione išsiskleidusio „Sassuolo“ šešėlyje.
„Sassuolo“ – energingas klubas. Italijos futbolo kontekste jis išsiskiria ne tik savo žaliai juodais marškinėliais, bet ir požiūriu į žaidimą bei jaunus talentus. Lygoje, kurioje užsieniečių skaičius nuolat auga, Neroverdi neutralių sirgalių simpatijas užkariavo tuo, jog ne kartą ir ne du į aikštę leido devynis ar dešimt vietinių jaunuolių ir nepaisant to, per pastaruosius keletą metų sugebėdavo aplenkti kur kas didesnius klubus ir nuolat taikytis į europines pozicijas.
41 tūkst. gyventojų turintį Sasuolą nuo Emilijos Redžo skiria 26 km. Tai yra mažiausias miestas, turintis savo komandą „Serie A“ ir vietiniams iki stadiono automobiliu tenka važiuoti apie 40 minučių. Taigi nieko keisto, jog „Sassuolo“ yra vienas kukliausiai lankomų „Serie A“ klubų.
„Dauguma jų fanų iš tiesų palaiko kurį nors kitą didįjį Italijos klubą – „Juventus“, „Milan“ ar „Inter“, o už „Sassuolo“ serga tik šiai komandai žaidžiant su kitomis ekipomis. Toks požiūris nėra rimtas. Nežinau nė vieno panašaus „Reggiana“ fano. Tai, kad „Sassuolo“ pradėjo šeimininkauti mūsų mieste, niekam nepatinka. Paprastas pavyzdys – savo moterų komandą jie perkėlė į senąjį mūsų stadioną „Mirabello“. Atrodo, kad visa tai daroma specialiai, bet vietos sirgalių meilės nenusipirksi“, – savo požiūrį į dviprasmišką situaciją mieste ir konkurentus dėstė Emilijos Redže gyvenantis „Reggiana“ fanas Giacomo.
Visgi dėl vieno sutinka ir Giacomo – „Sassuolo“ virto tokia sėkmės istorija, kokios laukė ir tikėjosi Emilijos Redžas.
„Sassuolo“ yra Giorgio Squinzi, prieš dvejus metus Anapilin iškeliavusio dažais ir klijais prekiaujančio konglomerato „Mapei“ vadovo, kūdikis. Tuo metu, kai jis perėmė klubą, šis klaidžiojo ketvirtajame divizione ir niekada nebuvo žaidęs „Serie A“. Nuo 2013-ųjų komanda priklauso elitui ir yra viena įdomiausių „Serie A“ komandų, leidusi atsiskleisti ne vienam futbolininkui ar tokiems treneriams kaip Massimo Allegri ar Eusebio di Francesco. G.Squinzi visada teigė, kad dėmesys jauniesiems italams yra vienas svarbiausių „Sassuolo“ tikslų, o po jo mirties šias idėjas pasiryžę tęsti ir klubo valdymą perėmę vaikai Marco ir Veronica.
Išmintingas G.Squinzi sprendimas įsigyjant „Mapei“ stadioną leido klubui kur kas sėkmingiau generuoti pajamų srautus ir pastaruosius sezonus gauti pelną net ir didinant atlyginimų fondą. „Sassuolo“ yra pirmasis ir vienas iš trijų „Serie A“ klubų (kartu su Turino „Juventus“ ir „Udinese“), kurie be viešojo sektoriaus įtakos visiškai kontroliuoja savo areną.
„Negalima sakyti, kad „Sassuolo“ vadovai nesistengia. Pavyzdžiui, remia Emilijos Redžo krepšinio komandą, taip pat mieste organizuoja įvairias bilietų pardavimo akcijas. Visgi Emilijos Redžo gyventojai žiūrėti šios komandos rungtynių eina tik kai atvyksta grandai. Nusipirkti sirgalių meilę yra neįmanoma, mūsų širdys visada liks granatinės“, – įsitikinęs Giacomo.
