Baltai raudonoje Anglijos fanų jūroje nesunku prieš varžybas išvysti ir geltonai žaliuojančią lietuvišką bangą. Likus porai valandų iki varžybų pakalbinti Lietuvos futbolo rinktinės fanai sutartinai tikino, jog ši komanda gali daug daugiau.
„Bus geriau nei prieš dvejus metus, tikiu. Atvykome iš Kauno į Londoną dėl to, kad tai reikia padaryti. Kiekvienas fanas privalo tai padaryti. Pavydėjau, kai draugai stebėjo rinktinės mačą Škotijoje, tad šįkart ryžausi čia atvykti ir aš. Komandai gyvybės įnešė Edgaras Jankauskas. Galbūt Anglijos liūtas užmigs ir mes tuo pasinaudosim“, – vylėsi Valdas.
„Tie, kas čia atvykom, mylim futbolą. Kiek žinau, vien Londono lietuvių stadione – 2 000. Lietuvos komandoje pastebiu didesnį pasitikėjimą savo jėgomis – štai mūsų pliusas“, – tikino Vytenis iš Kauno.
Fanai iš Klaipėdos ir Alytaus gyrė neįtikėtinai sustyguotą šventę, prasidėjusią dar prieš rungtynes.
„Anglai pritaiko futbolo šventę šeimai. Lietuvoje varžybos organizuojamos vakare, kai vaikai jau miega, o štai čia – tai šeimų sekmadieninė šventė. Pasimokyti mums reikia. Ko tikimės iš mačo? Matyt, esame pamišę, nes kažko tikimės. Savo žmonų taip nemylime, kaip futbolą. Jis suvienija“, – teigė Lietuvos medikų futbolo rinktinės nariai.
Šalia jų ant laiptelių prisėdęs saulutėje šildėsi 86-erių metų Jurgis Orensas. Būdamas 14 metų vyras išvyko iš gimtųjų Lomių (Tauragės rajonas) į Škotiją, vėliau persikėlė gyventi į dabartinių Anglijos čempionų būstinę – Lesterį.
„Iš namų sūnus išvarė, kad pažiūrėčiau Lietuvos ir Anglijos rinktinių mačą. Jis labiau pamišęs dėl futbolo nei dėl moterų, – šmaikštavo senolis. – Koks bus rezultatas? 0:10, bet anglai pasigailės mūsų ir baigsim pralaimėjimu 0:3“.
Ir staiga, kartu su Lietuvos futbolo fanais, kurie jam padovanojo vėliavėlę, garbaus amžiaus vyras užtraukė keletą tradicinių lietuviškų dainų.
Minioje galima sutikti ir lietuvį, į šias rungtynes atvykusį iš Čikagos. Jo sūnus žaidžia futbolą, seka JAV rungtyniaujančio Vytauto Andriuškevičiaus žaidimą, tad nusprendė sukurti tokį kelią, kad palaikytų rinktinę.
„Lietuva, Lietuva, hey, hey“, – ėmė skanduoti iš Vilniaus ir Norvegijos į Londoną atvykusių lietuvių kompanija. Jiems ši dvikova – puikus susitikimo taškas.
„Būkim optimistai – mačas baigsis be įvarčių. Mes nieko neprarandam, žinom, ką turim, o štai anglai nelaimi jau penkiasdešimtmetį. Tuoj anapilin išeis paskutinis jų atstovas, kuris kažką laimėjo. Bet koks stadionas, pažiūrėkit. O ką mes turim? Ei, stato Lietuvos nacionalinį stadioną jau 30 metų. Jubiliejus, reikia atšvęsti“, – juokavo Alvydas iš Vilniaus, į Londoną atvykęs kartu su vaikais.
Jis prasitarė, jog dėl to, kad Lietuvos futbolo rinktinė patektų į Europos geriausiųjų dešimtuką, paaukotų ir visus Rūtos Meilutytės bei penkiakovininkų, lengvaatlečių laimėjimus.
Klaipėdiečiai Vidmantas ir Rokas gyrė jauną Lietuvos rinktinės trenerį, tikino, jog jis įnešė daug gyvasties. Jaučiamas kitoks žaidimo braižas: „Galėtų dar pats Jankauskas į aikštę išbėgti. Jis kaip krepšinyje Sabonis“.
„Kalbino mus ką tik „Sky news“ televizija“, – džiaugėsi Vilius ir Gintautas iš Vilniaus.
Labiausiai juos nustebino itin draugiški Anglijos fanai, su Lietuvos rinktinės marškinėliais vilkinčiais jais panorę fotografuotis visur, net ir Londono centre.
„Mes čia tris dienas tik dėl futbolo“, – šyptelėjo jie.
Atmosfera stadiono prieigose išties nereali – ją būtina pajusti visiems.
