SSRS pirmenybėse V.Ivanauskas sužaidė 95 rungtynes ir pelnė 20 įvarčių, dar 4 kartus pasižymėjo SSRS taurės rungtynėse, vieną įvartį pelnė ir UEFA taurės turnyre.
1990 m. „Žalgiriui“ pasitraukus iš sovietinio čempionato, V.Ivanauskas spėjo „pasiautėti“ Baltijos šalių pirmenybėse bei Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre.
Eksperimentiniame Baltijos čempionate jis pelnė 14 įvarčių, o taurės varžybose pasižymėjo 7 tiksliais smūgiais. Tiesa, paskutinis karjeros „Žalgiryje“ akordas nebuvo labai skambus – lemiamose LFF taurės turnyro rungtynėse „Žalgiris“ po baudinių serijos netikėtai nusileido Klaipėdos „Sirijaus“ ekipai. Pasak V.Ivanausko, vienas šaukštas deguto visos medaus statinės nesugadino.
„Paskutiniai metai „Žalgiryje“ yra atskira istorija. Po 1989 m. sezono aš norėjau išvykti į užsienį, tačiau negalėjau to padaryti dėl tuo metu Sovietų Sąjungoje galiojusių apribojimų. Kaip žinia, pagal to meto įstatymus, tik 27 metų sulaukęs futbolininkas galėjo išvykti žaisti į užsienį. Tad kai sužinojau, kad „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato, supratau, kad tai yra šansas įgyvendinti savo svajonę. Aišku, nebuvo taip lengva ir paprasta, teko pasinaudoti Maskvos „Lokomotyvo“ pasiūlytu tramplinu. O kalbant apie Baltijos lygą ar Lietuvos taurės rungtynes, tai turiu pasakyti, kad šios varžybos mums buvo visiškai neaktualios. Motyvacijos nebuvo jokios. Dabar puikiai suprantu, kaip sunku buvo treneriui Benjaminui Zelkevičiui. Mes žinojome, kad Baltijos pirmenybėse laimėsime ir be treniruočių, be režimo ar specialaus pasirengimo, žaisdami viena koja. Taip ir buvo. O kai atsidarė perėjimo langai, didžioji dalis senųjų žalgiriečių išsivažinėjo po kitas komandas. Ir tai buvo mūsų „Žalgirio“ eros pabaiga“, – konstatavo V.Ivanauskas.
– Valdai, kokia buvo jūsų kelio į „Žalgirį“ pradžia? Kaip patekote į meistrų kolektyvą?
– Mano vaikystėje Lietuvoje visi žinojo tik dvi komandas – Vilniaus „Žalgirį“ ir Klaipėdos „Atlantą“. Manau, kad kiekvieno vaiko svajonė buvo žaisti „Žalgiryje“. Ne išimtis ir aš. Daug žinių apie „Žalgirį“ gavau iš buvusių šios komandos futbolininkų, su kuriais teko žaisti Kauno „Kelininko“ ekipoje.
Antanas Ulevičius, Romas Rudzevičius, Julius Kvedaras, Juozas Puotkalis – visi jie turėjo ką papasakoti, patarti. Mano pirmasis treneris Aleksandras Oniščiukas gerai sutarė su „Kelininko“ treneriais, tad būdamas vos 14-os jau dalyvaudavau treniruotėse su vyrais, žaidžiau turnyruose, o 1981-1982 m. išbandžiau jėgas ir Lietuvos futbolo pirmenybėse.
Tuo metu „Kelininkas“ buvo vienas iš šalies pirmenybių lyderių, tad natūralu, kad iš šios komandos turėjau neblogas galimybes išvykti į Vilnių.
– Regis, buvote tiesiog „pasmerktas“ „Žalgiriui“?
– Tiesą sakant, pirmas bandymas sužavėti „Žalgirio“ trenerius nebuvo sėkmingas. 1983 m. mane pakvietė į „Žalgirio“ dublerių rungtynes su Taškento „Pachtakor“ komanda. Žaidžiau svetima pavarde, regis Viktoro Bridaičio. Sužaidžiau ne taip gerai, kaip galėjau, po pirmo kėlinio buvau pakeistas ir labai dėl to išgyvenau.
Treneris A.Oniščiukas mane ramino, sakė, kad dar bus progų, bet man buvo labai skaudu. Tuo metu man labai pagelbėjo buvęs „Žalgirio“ futbolininkas Vytautas Gedgaudas.
Jo treniruojama Lietuvos jaunimo futbolo rinktinė ruošėsi SSRS tautų spartakiadai. Jis manimi tikėjo, leido man žaisti ir suteikė mano karjerai labai stiprų postūmį. Į komandą patekau paskutiniu numeriu, bet prasimušiau į pagrindinę sudėtį ir padėjau laimėti šias varžybas. Po to sulaukiau kvietimo į SSRS jaunių futbolo rinktinę, su kuria 1984 m. Europos jaunių (iki 18 metų) čempionate iškovojome sidabro medalius.
Faktiškai, vos grįžęs iš Europos čempionato sulaukiau kvietimo prisijungti prie „Žalgirio“ ir birželio 23 d. Vilniuje sužaidžiau pirmas rungtynes meistrų komandoje. Jos man įsiminė visam gyvenimui. Į aikštę žengiau antrame kėlinyje, pakeičiau Stanislovą Danisevičių. Žiūrovai mane pasitiko labai šiltai, skandavo mano pavardę.
Žaidėme su Jerevano „Ararat“ ekipa, kai pasirodžiau aikštėje, pirmavome 1:0, bet rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1. Apmaudžiausia, kad įvartį praleidome dėl mano kaltės, nesužiūrėjau žaidėjo už kurį buvau atsakingas. Bet vis tiek pozityvių emocijų buvo daugiau.
Puikiai pamenu ir pirmą savo įvartį vilkint „Žalgirio“ aprangą. Rugpjūčio pradžioje išvykoje žaidėme su Maskvos „Spartak“ ekipa. Pradėjau rungtynes startinėje sudėtyje ir jau 6 min. pasiunčiau kamuolį į varžovų vartus, kuriuos saugojo Rinatas Dasajevas. Kažkaip tuo metu nesureikšminau to fakto, bet dabar galvoju, kad tai, jog būdamas vos 18-os žaidžiau prieš geriausius SSRS futbolininkus yra kažkas neįtikėtino.
– Tačiau pasibaigus 1984 m. sezonui teko išsiskirti su „Žalgiriu“ ir pasimatuoti Maskvos CSKA ekipos uniformą. Ar nebuvo galimybių išvengti tarnybos sovietinėje armijoje?
– Bandymų buvo, teko gultis net ir ant operacinio stalo, man atliko visiškai nereikalingą operaciją, kad tik sustabdytų CSKA atstovus. Bet galiausiai supratau, kad tai nieko nepakeis, jei ne iš karto, tai po pusės metų man vis tiek teks palikti „Žalgirį“.
Nusprendžiau negaišti laiko ir išvykau į Maskvą. Pamenu, kad tuo metu mane tuometinė „Žalgirio“ valdžia aštriai kritikavo, sulaukiau visokių kaltinimų, skaudžių epitetų. Bet kito pasirinkimo neturėjau.
O kai po pusantrų metų sugrįžau į „Žalgirį“, patekau jau į kitokią komandą. 1986 m. vyresni futbolininkai – Rimas Turskis, Edvardas Malkevičius, S.Danisevičius, Valdas Kasparavičius pasitraukė iš komandos, į jų vietas atėjo jaunimas. Treneris B.Zelkevičius reaguodamas į permainas šiek tiek pakeitė žaidimo braižą. Jei anksčiau „Žalgiris“ žaidė inteligentišką, pragmatišką futbolą, tai pasitraukus veteranams pradėjome žaisti greičiau, aštriau, atsirado daugiau improvizacijos. Ir 1987 m. „Žalgiris“ daug kam netikėtai SSRS pirmenybėse užėmė trečią vietą.
Atsižvelgiant į tuometinių SSRS pirmenybių lyderių finansines galimybes, šis pasiekimas yra tikrai nerealus. Finansinės sąlygos „Žalgiryje“ buvo geros, bet jos anaiptol neprilygo Rusijos, Ukrainos ar Kaukazo šalių klubų galimybėms. Bet tais metais mums viskas sekėsi, gal ir varžovai mūsų neįvertino. Vis dėlto, jie buvo įpratę matyti „Žalgirį“ turnyro lentelės viduryje, tad niekas nesitikėjo, kad mes taip sėkmingai ir stabiliai žaisime ne vieną ratą, o visus metus.
Realiai vertinant, bent 5-6 komandos to meto SSRS pirmenybėse buvo aukštesnio lygio nei „Žalgiris“. Bet mes turėjome puikų kolektyvą, tikėjome savimi, žaidėme be jokios baimės ir nusipelnėme medalių. Mus labai motyvavo ir galimybė išmėginti jėgas Europos taurių turnyruose.
– Kokie įspūdžiai liko iš pasirodymo UEFA taurės turnyre?
– „Žalgiriui“ dalyvavimas UEFA taurės turnyre buvo kažkas naujo, nepatirto, nežinomo. Kita vertus, aš ir dar keli žalgiriečiai jau buvome uostę tarptautinių varžybų parako su įvairiomis SSRS rinktinėmis, tad bent jau man tai buvo lyg ir įprastas reikalas. Visgi, prieš Europos taurių turnyrų rungtynes atmosfera mieste, stadione buvo kitokia.
Tos pirmosios pergalės prieš Vienos „Austria“ ar Geteborgo IFK sukėlė masinį euforijos jausmą, tai buvo kažkas neįtikėtino. 1989 m. Geteborgo ekipa buvo žinoma ne tik Švedijoje, bet ir visoje Europoje, prieš kelis metus iškovojusi UEFA taurę, komandoje žaidė aukšto lygio futbolininkai, pripažinti meistrai, o mes vis tiek juos sugebėjome įveikti. Tai buvo labai rimtas ir solidus pasiekimas.
Gaila, kad antrame etape burtai mums lėmė Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipą. Tai buvo Jugoslavijos futbolo flagmanas, šioje komandoje žaidė geriausi futbolininkai iš visos šalies. Po pergalės prieš Geteborgo komandą mes jautėmės labai gerai, buvome tarsi pakylėti, bet Belgrade patekome į tikrą pragarą.
SSRS pirmenybėse panašus šėlsmas tribūnose būdavo gal tik Tbilisyje ar Jerevane. Bet jugoslavai pranoko net ir pietiečius. O ir varžovų žaidimas, bent jau pirmame kėlinyje, buvo tiesiog neįtikėtinas. Nemanau, kad mūsų komanda buvo ženkliai silpnesnė, tiesiog tuo metu „Crvena Zvezda“ žaidėjai buvo geresni. Ir nors antrame kėlinyje man pavyko įmušti įvartį, bet tai pralaimėjimo kartėlio nepasaldino.
– Kurios rungtynės „Žalgiryje“ jums asmeniškai yra įsimintiniausios?
– Noriu pasakyti, kad aš niekada nesivaikiau įvarčių, nesiekiau žūtbūt būti rezultatyviausiu žaidėju, o viską dariau, kad laimėtų komanda. Tačiau vienos rungtynės ir vienas įvartis man turi ypatingą reikšmę.
1987 m. sezono užbaigėme išvykoje, rungtynėmis su Donecko „Šachtior“ ir Dnepropetrovsko „Dnepr“ ekipomis. Žinojome, kad norint laimėti bronzos medalius mums reikia vieno taško. Donecke pirmo kėlinio viduryje praleidome įvartį, bet baigiantis kėliniui aš tolimu efektingu smūgiu rezultatą išlyginau. Rungtynės baigėsi 1:1 ir šis taškas mums garantavo bronzą.
Įsiminė ir pergalė prieš Kijevo „Dinamo“ ekipą. 1986 m. priešpaskutinėse sezono rungtynėse Kijeve mes 3:0 įveikė būsimus čempionus. Įsiminė, tik šiek tiek liūdnesne prasme ir atsakomosios UEFA taurės turnyro rungtynės Vienoje su „Austria“. Po pirmų rungtynių pirmavome 2:0, antrose Virginijus Baltušnikas po mano perdavimo įmušė dar vieną įvartį, bet galiausiai mes patyrėme labai skaudžią nesėkmę.
– Ar esate patenkintas savo karjera „Žalgirio“ komandoje? Gal dabar priimtumėte kitokius sprendimus, ką nors keistumėte?
– „Žalgiryje“ praleistų metų nekeisčiau į nieką. Buvo pergalių, buvo pralaimėjimų, buvo ir klaidų. Bet aš vis tiek viską daryčiau taip pat. Gal tik atsisveikinimą su „Žalgiriu“ pasirinkčiau kitokį. 1988 m. mane į savo gretas kvietė Kijevo „Dinamo“, turėjau pasiūlymų ir iš Maskvos „Spartako“ bei „Dinamo“ komandų. Pasiūlymai buvo labai viliojantys, jei būčiau kurį nors priėmęs, mano tolesnė karjera galėjo susiklostyti kitaip. Bet tuo metu Vilniuje mes turėjome puikią komandą, nuostabų kolektyvą, tad likau ištikimas „Žalgiriui“ ir Lietuvai.
